Judith McNaugth - Tobula

Ir Džulė suprato — čia glūdėjo tikrasis Žako patrauklumas: iššūkis. Kad ir ką buvo jai padaręs per pastarąsias dvi dienas, Zakaris Benediktas masino ją — ir gal ir visas moteris, kurios jį pažinojo ar buvo mačiusios jo filmus, — prasibrauti pro tas barikadas. Pamatyti, kas slypi po jomis, sušvelninti, rasti berniuką, koks jis tikriausiai kažkada buvo, priversti vyrą, kuriuo buvo tapęs, kvatoti ir iš meilės tapti švelnų.

Džulė mintyse griežtai sudraudė save. Visa tai nesvarbu! Svarbu tik tai, kaltas jis ar ne dėl tos žmogžudystės. Ji dar sykį vogčia dirstelėjo į jo profilį ir pajuto, kaip jai tirpsta širdis.

Jis buvo nekaltas. Ji tai žinojo. Jautė. Ir mintis, kad šis vyriškas grožis ir protas penkerius metus buvo įkalinti, gniaužė jai gerklę. Jos vaizduotėje šmėkštelėjo kalėjimo korpusas, uždaromų kamerų durų bildesys, prižiūrėtojų, skalbyklose ir kalėjimo kiemuose dirbančių vyrų šūkavimas, vyrų, praradusių laisvę ir asmeninį gyvenimą. Visą savo orumą.

Diktoriaus balsas pažadino ją iš apmąstymų.

— Perskaitysime žinias apie valstijos ir vietos įvykius, informaciją apie šį vakarą artėjančią pūgą, o grįžę į studiją paklausysime Tomo Brokou skubaus pranešimo.

Džulė atsistojo, nes iš susijaudinimo negalėjo sėdėti nieko neveikdama.

— Einu į virtuvę atsinešti stiklinės vandens, — pasakė eidama, tačiau staiga sustojo, išgirdusi Tomo Brokou balsą.

— Labą vakarą, ponios ir ponai. Prieš dvi dienas Zakaris Benediktas, kadaise laikytas vienu iš geriausių Holivudo aktorių ir talentingų režisierių, pabėgo iš Amarilo valstijos kalėjimo, kur buvo įkalintas keturiasdešimt penkeriems metams už makiavelišką savo žmonos, aktorės Reičelės Evans nužudymą 1988 metais.

Staigiai apsigręžusi Džulė spėjo pamatyti per visą ekraną Žako, vilkinčio kalėjimo uniformą su numeriais ant krūtinės, nuotrauką ir įėjo į valgomąjį, pasibjaurėjusi tuo, ką matė, girdėjo ir jautė, o Brokou tęsė toliau:

— Manoma, kad Benediktas keliauja su šia moterimi...

Džulė aiktelėjo pamačiusi ekrane savo nuotrauką, darytą pereitais metais kartu su trečiokais. Ji vilkėjo palaidinę su kukliu kaspinu po apykakle.

— Valdžios atstovai Teksase praneša , kad ši dvidešimt šešerių metų mergina, Džulė Matison, paskutinį kartą buvo pastebėta prieš dvi dienas Amarile, kur vyras, atitinkantis Benedikto aprašymą, lipo drauge su ja į mėlyną ševrolė bleizerį. Iš pradžių valdžios atstovai manė, kad panelė Matison buvo paimta įkaite prieš savo valią...

— Iš pradžių? — išsprūdo Džulei, žiūrinčiai į Žaką, kuris iš lėto stojosi. — Ką reiškia iš pradžių?

Atsakyta buvo staigiai ir negailestingai, kai Brokou pasakė:

— Įkaitų teorija žlugo šiandien pavakary, kai Pytas Golašas, sunkvežimio vairuotojas, pranešė matęs porelę, atitinkančią Benedikto ir Matison aprašymą, vienoje Kolorado poilsio aikštelėje prieš aušrą šįryt...

Dabar ekrane pasirodė linksmas Pyto Golašo veidas, tik interviu buvo įrašytas ir nuo to, ką jis kalbėjo, Džulei iš pykčio ir gėdos pasidarė bloga.

— Toji pora mušėsi sniego gniūžtėmis kaip du vaikai. Paskui moteris — Džulė Matison — po galais, žinau, kad tai buvo ji! Vienu žodžiu, ji paslydo ir griuvo, o Benediktas užvirto ant jos, tada pamačiau, kad jie glamonėjasi. Bučiuojasi. Jeigu ji įkaitė, tikrai elgėsi ne kaip įkaitė.

— O Dieve mano! — suvaitojo Džulė, rankomis apglėbdama sau liemenį ir rydama tulžį, kylančią gerklėje.

Po kelių akimirkų atgrasi tikrovė įsibrovė į apgaulingai jaukią kalnų prieglobsčio atmosferą ir ji užsipuolė vyrą, atgabenusį ją čia tokį, kokį rodė per televizorių ir koks buvo iš tiesų: kalinys, vilkintis kalėjimo uniformą su numeriais ant krūtinės. Nespėjus jai atsitokėti, dar viena kankinama scena nušvito ekrane ir Brokou pareiškė:

— Mūsų reporteris Filas Morou yra Kytone, Teksase, kur gyveno Matison ir mokė vietos pradinės mokyklos trečią klasę. Jam pavyko trumpai pasikalbėti su jos tėvais, dvasininku Džeimsu Matisonu ir ponia Matison.

Džulė protestuodama suriko, kai pamatė rimtą ir orų savo tėvą, žvelgiantį į ją, ir pasigirdo jo balsas, įtaigus, patiklus, mėginantis įtikinti pasaulį, kad ji nekalta.

— Jeigu Džulė kartu su Benediktu, ji ten atsidūrė prieš savo valią. Tas sunkvežimio vairuotojas, tvirtinantis visai ką kita, arba klysta dėl to, ką matė, arba dėl to, kas vyko, — baigė jis griežtai ir smerkiamai žiūrėdamas į reporterius, kurie vienas per kitą puolė jį klausinėti. — Tai viskas, ką turiu jums pasakyti.

Plūstant gėdai, Džulė akimirksniu nusigręžė nuo ekrano ir įsistebeilijo į Zakarį Benediktą pro karštų ašarų užtvindytas akis, kai jis ėjo prie jos.

— Šunsnuki! — prašvokštė ji, traukdamasi atatupsta jam besiartinant.

— Džule, — kreipėsi į ją Žakas ir bandė apglėbti jai pečius, bejėgiškai mėgindamas paguosti.

— Neliesk manęs! — suriko ji, stengdamasi nublokšti jo rankas, raitydamasi ir stumdama tolyn nuo savęs jo krūtinę, nesutramdomai kūkčiodama. — Mano tėvas — dvasininkas! — verkė ji. — Jis gerbiamas žmogus, o tu jo dukrą pavertei šliundra! Aš mokytoja! — isteriškai šaukė ji. — Aš mokau mažus vaikus! Ar manai, kad jie leis man toliau mokyti vaikus, kai viešai apsijuokiau niurkydamasi sniege su pabėgusiu žmogžudžiu?

Mintis, kad ji galbūt teisi, perskrodė Žaką tarsi dantyti ašmenys, ir jis dar stipriau suspaudė jai ranką.

— Džule...

— Aš penkiolika metų, — kūkčiojo ji, dar ryžtingiau mėgindama išsiveržti iš jo gniaužtų, — stengiausi būti tobula! — verkė ji, o jos skausmingas balsas persmelkė Žaką, nors jis ne visai suprato, iš kur tai. — Ir viskas veltui.

Tarytum visiškai nebetekusi jėgų, Džulė liovėsi grumtis, galva nusviro, o pečiai vis dar krūpčiojo nuo raudos.

— Aš taip stengiausi, — dusdama kalbėjo ji. — Tapau mokytoja, kad jie galėtų manimi didžiuotis. Aš... aš vaikštau į bažnyčią ir mokau sekmadieninėje mokykloje. Po šito jie man nebeleis mokyti.

Staiga Žakui jos sielvarto, ar savo kaltės, našta tapo nebepakeliama.

— Liaukis, prašau, — sušnibždėjo skausmingai, apglėbdamas jos galvą ir sau prie krūtinės glausdamas jos veidą. — Aš viską suprantu ir labai dėl to apgailestauju. Kai visa tai baigsis, priversiu juos patikėti.

— Tu supranti! — pakartojo ji apmaudžiai su kartėliu, pakėlusi į jį ašarotą veidą. — Kaip gali toks žmogus kaip tu suprasti, ką aš jaučiu. Toks kaip tu. Toks gyvulys kaip tu.

— O, aš suprantu! — sušvokštė jis, laikydamas ją atstu nuo savęs ir purtydamas tol, kol ji pažvelgė į jį. — Aš puikiai žinau, kaip jaučiasi žmogus, kurį niekina už tai, ko nėra padaręs!

Džulė susivaldė, nepuolė protestuoti dėl jo šiurkštaus elgesio, kai pastebėjo įniršį jo veide ir kančią akyse. Jo pirštai sugriebė jai pečius, o iš susijaudinimo balsas sušiurkštėjo.

— Aš nieko nenužudžiau! Ar girdi mane? Pameluok man ir sakyk, kad tiki. Tik pasakyk! Noriu išgirsti ką nors tai sakant!

Ką tik patyrusi mažą dalelytę to, ką jis galėjo jausti, jeigu tikrai yra nekaltas, Džulė pašiurpo, pagalvojusi, ką jis išgyvena. Jeigu jis tikrai nekaltas. Ji nurijo seiles, ašarotomis akimis žvelgė į jo gražų iškamuotą veidą ir balsu pasakė tai, ką galvojo:

— Tikiu tavimi, — sušnibždėjo, o ašaros vėl pasruvo per blakstienas ir ėmė riedėti skruostais. — Tikiu. — Žakas išgirdo nuoširdumą jos verksmingame balse, o mėlynose akyse pamatė užgimstant tikrą užuojautą ir giliai viduje ledo siena, kuria jis daugeliui metų apsitvėrė širdį, ėmė tirpti ir skeldėti. Pakėlęs ranką, pridėjo ją prie švelnaus Džulės skruosto, bejėgiškai nykščiu šluostydamas karštas jos ašaras.