Judith McNaugth - Tobula

— Ką valgysim vakarienės? — galiausiai paklausė ji.

Klausimas privertė jį atsitokėti, ir jis atsigręžė į krosnelę.

— Ką nors paprasta, — atsakė jis. — Aš ne kažin koks virėjas.

Jis visu kūnu užstojo nuo jos savo ruošiamą maistą, todėl Džulė neturėjo ką veikti ir stebėjo, kaip nertinis apgula plačius jo pečius. Žakas buvo nepaprastai raumeningas, tarytum būtų mankštinęsis kalėjimo sporto salėje. Kalėjimas. Kažkur ji skaitė, kad daugelis žmonių, uždaromų į kalėjimą, iš teisybės yra nekalti, ir užklupo save staiga įsitvėrus tos guodžiančios minties, kad Zakaris Benediktas gal iš tiesų yra vienas iš jų. Neatsigręždamas jis paliepė:

— Sėskis ant sofos. Aš ten atnešiu valgį.

Džulė linkterėjo ir lipdama nuo taburetės pastebėjo, kad antra vyno taurė tikrai padarė savo — mergina pasijuto gal kiek per daug laisvai. Lydima Žako, kuris nešė lėkštes, ji priėjo prie sofos ir atsisėdo prie vienos iš lininių staltiesėlių, kurias jis buvo išdėliojęs priešais židinį. Jis padėjo dvi lėkštes, vienoje jų buvo sultingas kepsnys ir kepta bulvė.

Priešais Džulę jis padėjo lėkštę, ant kurios pastatė skardinę su tunu. Nieko daugiau. Jokių daržovių, jokio garnyro, nieko.

Taigi, ilgai varvinusi seilę, laukdama storo, sultingo, šnypščiančio pjausnio, Džulė, pamačiusi šaltą apskritą nepapuoštą, neapetitišką tuno krūvelę, reagavo žaibiškai ir negalvodama. Suirzęs jos žvilgsnis įsmigo Žakui į veidą, o piktas nusiminimas privertė išsižioti.

— Ar ne šito pageidavai? — lyg niekur nieko pasiteiravo jis. — O gal kartais norėtum gardaus pjausnio, likusio virtuvėje?

Kažkas jo vaikiškoje išdaigoje, kažkas patrauklioje šypsenoje ir besijuokiančiose akyse sužadino netikėtą, nevaldomą ir šiomis aplinkybėmis groteskišką Džulės reakciją: ji ėmė kikenti. O paskui kvatoti. Jos pečiai vis dar kretėjo, kai ji grįžo prie sofos, nešina kita lėkšte su pjausniu ir padėjo ją priešais save.

— Ar čia kiek geriau?

— Na, — pradėjo ji, stengdamasi pasirodyti griežta, nors juokas vis dar kibirkščiavo jos akyse, — galiu tau atleisti už mano pagrobimą ir gąsdinimą, bet čia nedovanotinas nusižengimas: pakišti man tuną tuo metu, kai pats šveiti pjausnį. — Džulei būtų labiau patikę valgyti ramioje tyloje, bet, jai atkandus pirmą kąsnį, jis pastebėjo mėlynę ant jos riešo ir paklausė, iš kur ji.

— Žaidžiau futbolą, — paaiškino Džulė.

— Ką?

— Žaidžiau futbolą pereitą savaitę ir atkovojau kamuolį.

— Iš kokio augaloto saugo?

— Ne, iš mažo berniuko ir didelio invalido vežimėlio.

— Ką?

Buvo aišku, kad jis pageidavo šnekėtis, kaip ir buvo sakęs, ir Džulė valgydama sugebėjo jam išdėstyti sutrumpintą žaidimo variantą.

— Pati buvau kalta, — baigė ji šypsodama. — Man patinka krepšinis, bet futbolo niekada nesupratau. Tai beprasmis žaidimas.

— Kodėl šitaip kalbi?

Ji pamosavo šakute.

— Yra tight end, bet nėra loose end. Tai tikrai žaidimas ne man, bet nesvarbu, nes vaikams jis patinka. Vienas mano berniukas gal dalyvaus neįgaliųjų olimpiadoje.

Žakas išgirdo jos balse atsiradusį švelnumą ir spindesį, nušvitusį jos akyse, kai ji kalbėjo apie „savo berniukus“, ir vis dar šypsojosi jai, gėrėdamasis jos sugebėjimu užjausti ir tikru meilumu. Nenorėdamas, kad mergina nutiltų, ėmė ieškoti kitos temos ir paklausė:

— Ką veikei Amarile tą dieną, kai mes susitikom?

— Atvažiavau susitikti su vieno mano neįgalių mokinių seneliu. Jis gana turtingas, ir aš tikėjausi prikalbinti jį paaukoti pinigų suaugusiųjų raštingumo programai, kurią vykdau mokykloje.

— Ar pavyko?

— Taip. Jo čekis mano rankinėje.

— O kas tave paskatino tapti mokytoja? — paklausė jis, keistai nenorėdamas, kad ji liautųsi kalbėjusi. Tema buvo sėkmingai pasirinkta, suprato Žakas, kai ji kerinčiai nusišypsojo jam ir tučtuojau puolė kalbėti:

— Aš myliu vaikus, o mokytojavimas — sena ir garbinga profesija.

— Garbinga? — pakartojo jis, išgąsdintas subtilaus tos sąvokos keistumo. — Nemanau, kad šiais laikais kam nors rūpėtų būti garbingam. Kodėl tau tai svarbu?

Džulė išvengė pernelyg aiškaus komentaro, gūžtelėdama pečiais.

— Aš dvasininko duktė, o Kytonas — mažas miestelis.

— Suprantu, — pasakė jis, bet iš teisybės nieko nesuprato. — Yra kitų profesijų, ne mažiau garbingų.

— Taip, bet man netektų dirbti su tokiais žmonėmis kaip Džonis Everetas ir Debi Sju Kesidi.

Jos veidas nušvito vien tiktai paminėjus Džonio vardą, ir Žakui tučtuojau parūpo tas vyriškis, kuris atrodė esąs jai svarbesnis negu jos tariamas sužadėtinis.

— Kas tas Džonis Everetas?

— Vienas iš mano mokinių — iš teisybės vienas mylimiausių. Jis paralyžiuotas žemiau juosmens. Kai pradėjau mokytojauti Kytone, jis visai nekalbėjo ir buvo toks nedisciplinuotas, kad ponas Dankanas norėjo jį išsiųsti į specialią mokyklą protiškai atsilikusiems vaikams. Jo motina prisiekinėjo, kad jis sugeba kalbėti, bet niekas niekada nebuvo jo girdėjęs, o kadangi ji niekada neišleisdavo jo iš namų žaisti su kitais vaikais, niekas negalėjo būti tikras, ar ji nesistengia padaryti, kad jos sūnus atrodytų normalesnis. Klasėje Džonis kenkdavo — svaidydavo knygas žemėn, per pertraukas užtverdavo duris, — smulkmenos, bet jos nuolat kartodavosi, todėl ponas Dankanas nusprendė pasiųsti jį į specialią mokyklą.

— Kas tas ponas Dankanas?

Ji suraukė nosytę taip pasidygėjusi, kad Žakas išsiviepė.

— Jis mūsų direktorius.

— Tau jis nelabai patinka, ar ne?

— Jis nėra blogas žmogus, tačiau per kietas. Būtų buvęs savo vietoje prieš šimtą metų, kai mokinys, balsu prašnekęs klasėje, būdavo baudžiamas riešutmedžio lazda.

— Ir Džonis jo bijojo, ar ne?

Ji linksmai sukikeno ir papurtė galvą.

— Iš teisybės buvo visai atvirkščiai. Visai atsitiktinai sužinojau, kad Džonis nepakentė švelnaus elgesio. Jis norėjo būti tramdomas.

— Kaip tai sužinojai?

— Vieną vakarą, po pamokų, aš buvau pono Dankano kabinete ir kaip paprastai gavau pylos.

— Turi nemalonumų su direktoriumi?

— Nuolatos, — patvirtino jinai, o jos šypsena blyksterėjo kaip saulės šviesa. — Kad ir kaip ten būtų, tą dieną Džonis laukė, kol motina jį pasiims iš mokyklos, ir nugirdo, kas vyksta. Kai išėjau iš direktoriaus kabineto, ten buvo jis — šiepėsi man sėdėdamas invalido vežimėlyje, tarsi būtų koks didvyris. O tada pasakė: Jus suims, panele Matison?“ Aš taip apstulbau išgirdusi jį kalbant, kad vos neišmečiau glėbio knygų, kurias nešiausi. Bet kai užtikrinau, kad niekas manęs nesuims, jis atrodė manimi nusivylęs. Pasakė manęs, kad mergaičių niekas nesuiminėja, tik berniukus. Normalius berniukus. Tada aš ir sužinojau! — Kai Žakas apstulbo, Džulė skubiai paaiškino: — Matai, jį labai saugojo motina, o jis svajojo eiti į mokyklą, kaip visi vaikai, tačiau visa bėda, kad nei mokiniai, nei mokytojai nesielgė su juo kaip su paprastu vaiku.

— Ką tu padarei?

Ji atsilošė ant sofos, po savimi pasėdusi kojas, ir tęsė:

— Padariau vienintelį padorų dalyką, kokį tik galėjau padaryti: laukiau ir stebėjau jį kitą dieną ir, kai jis metė pieštuką į priešais sėdinčią mergytę, užsipuoliau jį, lyg tai būtų valstybinis nusikaltimas. Pasakiau, kad jis turi būti įkalintas daugeliui savaičių, ir nuo šiol būsiąs baudžiamas taip, kaip ir visi. Tada paskyriau jam kalėti ne vieną, o dvi dienas!