Judith McNaugth - Tobula

Jos pedantiškas priekaištas privertė jį nenorom nusišypsoti.

— Dabar prašau.

Visiškai išmušta iš pusiausvyros jo balso švelnumo, Džulė gurkštelėjo vyno, ir kuriam laikui jai pavyko susitvardyti ir numaldyti sujauktus pojūčius, o Žakas tuo tarpu stovėjo vos per dvi pėdas nuo jos, gerokai aukštesnis už ją, plačiais pečiais užstodamas jai viską, išskyrus patį save. Staiga jai toptelėjo, kad, kol ji miegojo, jis nusiprausė po dušu, nusiskuto ir persirengė, apsimovė juodas kaip anglis kelnes ir apsivilko juodą megztinį. Toks Zakaris Benediktas buvo daug gražesnis negu ekrane. Jis iškėlė ranką ir atrėmė ją į sieną greta jos peties, ir kai vėl prašneko, žemame jo balse galėjai girdėti tą patį keistą, kerintį švelnų toną.

— Važiuojant į čia, klausei manęs, ar aš neįvykdžiau to nusikaltimo, už kurį buvau įkalintas, ir aš tau pirmą kartą įžūliai atšoviau, o paskui nenorom atsakiau. Dabar pasakysiu tau teisybę paprastai ir norom...

Džulė atplėšė nuo jo savo žvilgsnį ir įsistebeilijo į tamsiai raudoną vyną savo taurėje, staiga pabūgusi, kad būdama tokia silpna ir pavargusi ji iš tiesų ims ir patikės tuo melu, kurį, kaip jautė, Žakas ketino jai pasakyti.

— Pažvelk į mane, Džule.

Su baime, sumišusią su bejėgiu laukimu, ji pakėlė akis ir sutiko tvirtą gintarinį jo žvilgsnį.

— Aš savo žmonos nežudžiau ir neketinau žudyti nei jos, nei ko nors kito. Buvau uždarytas į kalėjimą už nusikaltimą, kurio neįvykdžiau. Norėčiau, kad bent patikėtum, jog galbūt aš sakau tau teisybę.

Džulė abejingai žiūrėjo jam į akis, tačiau mintyse staiga atgamino sceną prie išgverusio tilto: užuot reikalavęs, kad ji drauge su juo važiuotų per tiltą, jis leido jai išlipti iš automobilio, paskui atidavė antklodes, kad ji nesušaltų, jeigu tiltas sugriūtų ir jeigu jis nuskęstų, automobiliui nugarmant į gilų, ledinį upokšnį. Ji prisiminė tą atšiaurią neviltį jo balse, kai jis bučiavo ją sniege, melsdamas drauge su juo imtis tos gudrybės, kad sunkvežimio vairuotojui nieko neatsitiktų. Savo kišenėje jis turėjo ginklą, tačiau nebandė juo naudotis. O paskui prisiminė jo bučinį — tą reiklų, žiaurų bučinį, kuris staiga taip sušvelnėjo ir tapo toks meilus, atkaklus ir juslingas. Visą rytą nuo pat aušros ji iš visų jėgų stengėsi iš atminties ištrinti tą bučinį, bet dabar ji vėl prisiminė tokį gyvą ir pavojingai jaudinantį. Šitie prisiminimai gundančiai susiliejo su žemo jo balso sodriu tembru, kai jis pridūrė:

— Tai pirma normali naktis po penkerių metų. Jeigu valdžios atstovai jau lipa man ant kulnų, tai bus man ir paskutinė. Norėčiau ja pasidžiaugti, jeigu man padėsi.

Staiga Džulė panoro jam padėti: visų pirma, nors truputį numigusi, ji vis dar jautėsi psichiškai išsekusi ir nenusiteikusi vaidytis su juo; be to, buvo peralkusi ir jai įkyrėjo bijoti. Tačiau prisiminimas apie bučinį neturėjo jokio ryšio su jos kapituliacija. Visiškai nieko! Tikino pati save. Ir nieko bendra su tuo staigiu, neįtikėtinu įsitikinimu, kuris jai šovė į galvą, kad jis sako teisybę!

— Aš nekaltas dėl to nusikaltimo, — pakartojo jis dar primygtiniau, nenuleisdamas nuo jos akių.

Žodžiai smogte smogė jai, tačiau ji vis dar spyriojosi, mėgindama neleisti kvailiems savo jausmams užgožti jai protą.

— Jei iš tiesų negali tuo patikėti, — pasakė jis kimiai atsidusdamas, — gal bent apsimesk tuo tikinti ir pabendrauk su manimi šį vakarą?

Nustelbdama norą linkterėti, Džulė atsargiai paklausė:

— Kokį bendravimą turi omeny?

— Pokalbį, — tarė Žakas. — Nerūpestingas pokalbis su protinga moterimi — man užmirštas malonumas. Kaip ir padorus maistas, mėnulio šviesa languose, gera muzika, durys vietoj virbų ir graži moteris. — Meilikavimo gaida radosi jo balse, kai jis pridūrė: — Aš imsiuos gaminti maistą, jeigu sutinki su paliaubomis.

Džulė dvejojo, priblokšta jo užuominos, kad ji esanti graži moteris, paskui nusprendė, kad Žakas šiaip pataikauja. Jai buvo pasiūlytas vakaras be įtampos ir baimės, o ištąsyti jos nervai meldė poilsio. Juk nieko bloga jis neprašė. Tuo labiau jeigu jis išties nekaltas.

— Tu gaminsi maistą? — pasiteiravo ji.

Žakas linkterėjo, tingus šypsnys nuslinko per atšiaurų jo veidą, kai mergina suprato, kad jis ketina sutikti, ir nelauktas baltadantės šypsenos žavumas klastingai privertė jos širdį smarkiau plakti.

— Gerai, — sutiko ji, mažumėlę šypsodama, nors norėjo išlikti nors iš dalies atsaini, — bet tiktai tokiu atveju, jeigu tu ne tik gaminsi, bet ir indus suplausi.

Žakas sukikeno:

— Čia kietos derybos, bet aš sutinku. Sėskis, kol baigsiu ruošti.

Džulė pakluso ir atsisėdo ant vienos iš taburečių prie bufeto, skyrusio virtuvę nuo svetainės.

— Papasakok apie save, — paprašė jis, traukdamas iš orkaitės keptą bulvę.

Kad būtų drąsiau, ji dar gurkštelėjo vyno.

— Ką nori žinoti?

— Pradžioje bendrus dalykus, — nerūpestingai pasakė Žakas. — Sakei, kad nesi ištekėjusi. O gal tik išsiskyrusi?

Ji papurtė galvą.

— Niekada nebuvau ištekėjusi.

— Susižiedavusi?

— Mudu su Gregu galvojam apie tai.

— O ką čia svarstyti?

Džulė užspringo vynu. Slopindama suglumusį juoką, ji pasakė:

— Nemanau, kad šis klausimas priklauso bendros informacijos kategorijai.

— Gal ir ne, — šypsodamas sutiko Žakas. — Tai kas gi trukdo sužieduotuvėms?

Pasidygėjo pati savimi, kai pajuto, kaip rausta, jam linksmai stebint ją, bet atsakė be galo ramiai:

— Norim būti tikri, kad tinkam vienas antram, kad mūsų tikslai ir pažiūros dera.

— Man atrodo, tu išsisukinėji. Ar gyveni kartu su tuo Gregu?

— Nieko panašaus, — smerkiančiu balsu atsakė Džulė, o jis kilsterėjo antakius, tarsi ji jam būtų pasirodžiusi juokinga.

— Ar gyveni kartu su kuo nors?

— Gyvenu viena.

— Be vyro ar be kambario draugių, — nusistebėjo jis, vėl įpildamas vyno jai į taurę. — Vadinasi, dabar niekas tavęs neieško, ir nespėlioja, kur esi?

— Esu tikra, kad ieško daugybė žmonių.

— Pavyzdžiui?

— Visų pirma tai mano tėvai. Dabar jie tikriausiai jau kraustosi iš proto ir skambinėja visiems, ar kas nors negirdėjęs apie mane. Pirmiausia jie paskambins mano broliui Tedui. Karlas taip pat ieškos manęs. Aš važiuoju jo automobiliu, ir dabar mano broliai jau tikrai organizuoja paieškas, patikėk.

— Ar Tedas — tas brolis statybininkas?

— Ne, — patenkinta linksmai paaiškino Džulė. — Jis tas brolis, kuris yra Kytono šerifas.

Ją nudžiugino staigi jo reakcija.

— Jis šerifas! — Tarsi norėdamas nuplauti nemalonią žinią, jis išgėrė didelį gurkšnį vyno ir niūriai, neslėpdamas ironijos pridūrė. — Ir tikriausiai tavo tėvas teisėjas?

— Ne. Jis dvasininkas.

— O Dieve!

— Teisingai. Tai jo darbdavys. Dievas.

— Iš visų Teksaso moterų, — niūriai purtydamas galvą pasakė jis, — man pavyko pagrobti šerifo seserį ir dvasininko dukrą. Žiniasklaida pasidžiaugs, kai sužinos, kas tu esi.

Trumpas savo galios pojūtis, kurį Džulė patyrė, matydama jo išgąstį, svaigino labiau už vyną. Smagiai linkčiodama ji pažadėjo:

— Ištikimi tvarkos saugotojai visame krašte ieškos tavęs su šunimis ir ginklais, o dievobaimingi amerikiečiai melsis, kad tučtuojau tave surastų.

Truputį pasisukęs į šalį, jis supylė likusį vyną į savo taurę ir užsivertęs išgėrė.

— Puiku!

Linksma nuotaika buvo tokia palaima, kad Džulė netrukus gailėjosi jai nuslūgus, tad ėmė ieškoti, ką dar pasakyti, kas praskaidrintų atmosferą.