Judith McNaugth - Tobula

— Ketrina! Nereikia...

Durys atsivėrė, o ji, nežymiai šypsodama, laukė, pakreipusi galvą.

— Ko nori? — pakartojo, akimis gaudydama jo žvilgsnį.

— Jėzau Kristau! Aš nežinau...

— Taip, žinai. Maža to, — ji linksmai erzino. — Nemanau, kad didžiai garbaus Kytono kunigo Matisono sūnus turėtų meluoti dėl to, ką jaučia, dėl to, kad vartoja tokius žodžius kaip „mėšlas“ ar kad be reikalo mini Dievo vardą.

— Ar čia viskas dėl to? — metė Tadas, visai netekęs savitvardos, kaip skęstantis žmogus, kuris griebiasi šiaudo, norėdamas išsigelbėti nuo jam gresiančios lemties. Manei, kad būtų ypač malonu permiegoti su kunigo sūnumi? Nori sužinoti, kaip mes mylimės?

— Pareigūne, ar čia kas nors kalbėjo apie seksą?

— Dabar suvokiau, — šaipėsi jis, įsitverdamas jos panaudotą tarnybinį titulą. — Jaučiat potraukį policininkams, ar ne? Supainiojot mane su Briusu Vilisu ir manot, kad mylėtis su...

— Ir vėl kalbat apie seksą. Ar tik apie tai sugebat galvoti?

Suglumęs ir užsiutęs pats ant savęs, jis susigrūdo rankas į kišenes ir piktai įsistebeilijo į ją.

— Jeigu jūs negalvojat apie seksą su manimi, tai kas, velniai griebtų, yra?

Ji žengė į priebutį — atrodė drąsesnė ir labiau patyrusi, negu kad jis, tačiau jo rankos siekė jos pečių ir prisitraukė artyn alkano savo kūno. Ji tyliai tarė:

— Vedybos, štai apie ką aš galvoju. Ir nesikeikit.

— Vedybos! — pratrūko Tedas.

— Atrodai priblokštas, mielasis!

— Išsikraustei iš galvos!

— Dėl tavęs, — sutiko ji.

Pasistiebusi ji glostė delnais jam aukštyn krūtine ir kaklu, ir Tedo kūnas užsiliepsnojo it nuo deglo.

— Turi progą atsiteisti už tai, kad užgavai mane pereitą kartą bučiuodamas. Man tai nepatiko.

Tedas bejėgiškai palenkė galvą, liesdamas savo lūpomis jos švelnias lūpas, braukdamas per jas liežuviu. Ji suvaitojo ir nuo to garso jis prarado savitvardą. Įsisiurbė jai į burną, spausdamas prie savęs klubus, bučinys sušvelnėjo, o paskui pagilėjo. Jos burna buvo dieviška ir tokią jis ją jautė, jos krūtys papilnėjo ir užpildė jam delnus, o jų kūnai tiko vienas prie antro taip, tarsi kas būtų specialiai juos išskaptavęs. Po daugelio minučių jis galiausiai įstengė pakelti galvą ir prabilti, tačiau jo balsas buvo užkimęs nuo geismo ir jis neįstengė atplėšti rankų nuo jos liemens.

— Mes abu pamišę.

— Nuo vienas kito, — sutiko ji. — Man regis, rugsėjis — nuostabus mėnuo vestuvėms, ar ne?

— Ne.

Ji atlošė galvą ir pažiūrėjo į jį, o Tedas išgirdo save sakant.

— Man labiau patinka rugpjūtis.

— Galėtume susituokti rugpjūtį per mano dvidešimtą gimtadienį, bet rugpjūtis karštas.

— Ne toks, koks aš.

Ji bandė smerkiamai atsakyti į jo pastabą, tačiau galiausiai ėmė kikenti ir paerzino:

— Aš pritrenkta, girdėdama kunigo sūnų šitaip kalbant.

— Ketrina, aš paprastas vyriškis, — įspėjo jis, tačiau nenorėjo, kad ji tuo patikėtų.

Iš tiesų nenorėjo. Jis troško, kad ji tikėtų jį esant tokį nepaprastą, kokiam ji leido jam pasijusti, — galingą, švelnų, stiprų, išmintingą. Vis dėlto jautė, kad būtų geriau, jei ji pati galėtų sužinoti, kas jis ir koks jis.

— Rugsėjis man tiks.

— Nors nemanau, kad man tiks, — tyrinėdama jo veidą, pašaipiai tarė ji. — Noriu pasakyti, kadangi tavo tėvas dvasininkas ir tai tikriausiai reiškia, kad tu norėsi laukti tol, kol mes būsime vedę.

Tedas sugebėjo apsimesti esąs naivus ar suglumęs:

— Ko laukti?

— Mylėtis.

— Aš nesu dvasininkas, dvasininkas mano tėvas.

— Tai pasimylėk dabar su manimi.

— Ne taip greitai! — Staiga Tedas atsidūrė nepatogioje padėtyje, priverstas išreikšti savo požiūrį į vedybas, kai prieš valandą jis iš viso neketino vesti. — Nenoriu nė cento tavo tėvo pinigų. Jei mes susituoksim, tu būsi policininko žmona, kol aš gausiu teisininko diplomą.

— Puiku.

— Tavo tėvams tikrai nepatiks, kad nori tekėti už manęs.

— Tėtis su tuo susitaikys.

Ji buvo teisi. Kai tekdavo kam nors įsiteikti, Ketrina būdavo geniali. Visi, taip pat ir jos tėvai, automatiškai prisitaikydavo prie jos įnorių. Visi, išskyrus Tedą. Po šešių mėnesių jis negalėjo priprasti prie gyvenimo namuose, kurie niekada nebūdavo tvarkomi, ir prie valgymo iš konservų skardinių. Labiausiai negalėjo priprasti prie jos aikštingumo ir iracionalių reikalavimų.

Iš tikrųjų Ketrina niekada nenorėjo būti Tedo žmona ir juo labiau — motina. Įsiuto supratusi, kad pastojo po dvejų vedybinio gyvenimo metų, ir apsidžiaugė, kai persileido. Jos reakcija į nėštumą buvo paskutinis lašas Tedui, ir jis apsisprendė skirtis, kuo Ketrina grasindavo kiekvienąkart, kai jis prieštaraudavo jai dėl visko, ko ji įsigeisdavo.

Karlo balsas nutraukė jo apmąstymus. Tedas pakėlė akis į brolį, kai tas pasakė:

— Nereikia motinai ir tėčiui minėti Benedikto pavardės. Jeigu Džulei gresia pavojus, tegu jie kuo ilgiau to nežino.

— Sutinku.

22

— Mes pasiklydom. Dėl Dievo, kur mes važiuojam? Kas galėtų būti ten, aukštai, jei ne kokia apleista miško kirtėjų stovykla?

Džulės balsas drebėjo nuo nervinės įtampos, kai ji stengėsi ką nors įžiūrėti pro sniegą, drebiantį ant priekinio automobilio stiklo. Jie išvažiavo iš plento ir įsuko į statų kelią, kuris kilo aukštyn, darydamas begalę staigių posūkių, kurie net ir vasarą būtų ją erzinę; o dabar, kai viską dar labiau komplikavo slidus sniegas ir prastas matomumas, jai piestu stojosi plaukai. Kai tik ji pamanė, kad blogiau jau nebegalėtų būti, jie įvažiavo į vingiuotą keliuką, tokį siaurą, kad tankių juodų pušų šakos iš abiejų pusių braukė per automobilio šonus.

— Žinau, tu pavargai, — pasakė jos keleivis. — Jei būčiau buvęs tikras, kad nebandysi šokti iš automobilio, pats būčiau vairavęs ir leidęs tau kiek pailsėti.

Nuo jų bučinio praėjo beveik dvylika valandų, Žakas su mergina elgėsi mandagiai ir šiltai, o tai daug labiau baugino Džulę nei jo pyktis, nes ji negalėjo nusikratyti minties, kad jis pakeitė savo planus, ką su ja darys. Todėl į visas jo pastangas užmegzti malonų pokalbį ji reagavo aštriai ir dygiai replikuodama, dėl to Žakui ji priminė žiežulą, ir pati tokia jautėsi. Ir dėl to ji taip pat kaltino jį.

Ignoruodama jo žodžius, Džulė tik abejingai gūžtelėjo.

— Pagal žemėlapį ir kelio ženklus mes važiuojam teisingai, tačiau niekur nebuvo nurodytas kelias, kylantis tiesiai į viršų. Čia automobilis, o ne lėktuvas ar sniego valytuvas.

Žakas padavė jai limonado, pirkto degalinėje, kur buvo įsipylęs ir kuro, ir dar sykį palydėjo ją į tualetą. Kaip ir anksčiau, jis neleido jai užsirakinti durų, o paskui patikrino tualetą, norėdamas įsitikinti, ar ji nepaliko kokio nors raštelio. Kai padavė jai limonadą, nereaguodamas į jos skundą dėl blogų sąlygų, Džulė nutilo. Kitomis aplinkybėmis ją būtų pakerėję kvapą gniaužiantys didingų snieguotų kalnų ir aukštų pušų reginiai, bet gėrėtis vaizdais buvo neįmanoma, nes reikėjo labai susikaupti, kad automobilis važiuotų ten, kur reikia. Galiausiai jie ėmė artėti prie kelionės tikslo, kaip spėjo Džulė, nes prieš dvidešimt minučių buvo išsukę iš paskutinio padoraus kelio. Dabar jie vingiavo aukštyn į kalną per įsismarkavusią pūgą keliu, kuris, ko gero, buvo vos tik keliais coliais platesnis už patį automobilį.

— Tikiuosi, kad tas, kas davė tau tą žemėlapį ir nurodymus, žinojo, ką daro, — pasakė Džulė.