Judith McNaugth - Tobula

— Gerai jau gerai, jis vienas iš šauniųjų vyrukų, — šaukė Brendonas. — Taigi dar pašaudykim į grumstus.

Tedas paleido Ketriną ir nužirgliojo prie išsišokėlio, eisena buvo lėta, laisva, veide — tariama šypsena.

— Kuo jūs vardu? — paklausė Brendonas, kai policininkas priėjo artyn.

— Policininkas Matisonas, — atkirto Tedas, išplėšdamas ginklą iš vyruko rankos ir, apsukęs jį veidu į tvorą, spragtelėjo antrankius jam ant riešų. — O jūs?

— Brendonas Baristeris trečiasis, — pasigirdo piktas atsakymas. — Mano tėvas — senatorius Baristeris. — Jo balsas virto bjauriu meilikaujančiu inkštimu. — Sutarkim, Matisonai. Jūs nuimsit man tuos antrankius ir išsinešdinsit iš čia, o aš nepasakysiu savo tėvui, kaip jūs šį vakarą elgėtės su mumis. Užmiršim, kad šis nesusipratimas kada nors buvo įvykęs.

— Ne, aš jums kitaip siūlau, — atšovė Tedas, apsukdamas jį ir stumdamas namo link. — Jūs man parodysit, kur slepiat narkotikus, ir aš netrukdysiu toliau ramiai ir maloniai vakaroti mūsų daboklėje, nepateikęs jums dešimties kaltinimų, kurie, esu tikras, gerokai priblokštų jūsų tėvą senatorių.

— Brendonai, — ėmė maldauti viena iš mergaičių, vyrukui besispyriojant, — jis tikrai padoriai elgiasi. Daryk, ką liepia.

Truputį nuramintas jaunuolių reakcijos, Tedas pasakė:

— Tai liečia jus visus. Eikit vidun, surinkit marihuaną ir visa kita, ką ten turit, ir suneškit į svetainę. — Jis atsigręžė į Ketriną, kuri susikaupusi stebėjo jį su keista šypsenėle. — Tai liečia ir jus, panele Keihil.

Ji nusišypsojo šilčiau, tačiau balsas atrodė beveik baikštus.

— Keitė man patiko labiau už panelę Keihil.

Stovėdama mėnesienos nuauksintais plaukais, su gundančiu bikiniu ir Madonos šypsena, ji atrodė tokia žavi, kad Tedui teko sau priminti, jog jam ji per jauna, taip pat pernelyg turtinga ir išlepinta. Nepasiduoti buvo dar sunkiau vėliau, nes Ketrina Keihil buvo ne mažiau ryžtinga už savo protėvius — Amerikos pionierius, kurie furgonais nukeliavo pusę žemyno, kad pareikštų savo teises į Teksaso naftos telkinius. Kad ir kur eidavo Tedas, kad ir kaip šaltai su ja elgėsi, ji nuolatos išdygdavo priešais jį. Atsidurdavo greta, kai jis vakare išeidavo iš darbo namo, ir imdavo jį kamantinėti apie darbą policijoje; kviesdavo jį vakarienės, ateidavo į šerifo būstinę, prašydama patarimo, kokį automobilį jai pirkti; kai jis eidavo pietauti, įsmukdavo į boksą priešais jį, apsimesdama, kad jie susitikę atsitiktinai. Maždaug po trijų savaičių tokio bevaisio maivymosi, ji griebėsi paskutinės desperatiškos gudrybės: vieną vakarą, dešimtą valandą, įsitikinusi, kad Tedas budi, paskambino policijai dėl tariamo įsilaužimo į jos namus.

Kai jis atvyko patikrinti namo, ji stovėjo tarpduryje, apsivilkusi gundantį juodo šilko drabužį, skirtą poilsiui, vienoje rankoje laikydama lėkštę to, ką ji vadino canapés, o antrojoje — gėrimą, paruoštą jam. Supratus, kad iškvietimas dėl įsilaužimo buvo tik vaikiškas triukas jam pasikviesti, Tedo įtempti nervai nebeišlaikė. Kadangi jis negalėjo pasinaudoti tuo, ką mergina jam siūlė, nors ir labai būtų norėjęs, nors ir labai maloni jam būtų buvusi jos draugija, jis apmaudžiai papriekaištavo:

— Kokių velnių tu nori iš manęs, Ketrina?

— Noriu, kad įeitum į vidų, atsisėstum ir pasimėgautum skania vakariene, kurią tau paruošiau.

Ji žengė žingsnį į šalį ir mostelėjo ranka į žvakėmis apšviestą valgomojo stalą, apkrautą žaižaruojančiu krištolu ir spindinčiu sidabru.

Savo siaubui, Tedas iš tiesų ėmė galvoti, ar jam nepasilikti. Jis norėjo klestelėti į kėdę prie stalo, matyti jos veidą žvakių šviesoje, kol jis ragaus vyną iš sidabrinio šaldymo indo; jis norėjo valgyti palengva, skonėdamasis kiekvienu kąsniu, žinodamas, kad jinai bus jo desertas. Jis taip jos geidė, kad vargiai galėjo išstovėti negriebęs jos į glėbį. Bet jis susitvardė ir kalbėjo su ja kaip įmanydamas šiurkščiau, puldamas tą jos vietą, kuri, kaip jis instinktyviai žinojo, buvo labiausiai pažeidžiama — jos jaunystę.

— Nesielk kaip vaikas, tu išpaikinta mergiūkšte, — pasakė jis, nepaisydamas truktelėjimo, kurį jis pajuto, kai ji atšoko, tarsi būtų jai trenkęs. — Nežinau, kokių velnių nori iš manęs ar ką tikiesi tuo pasieksianti, tačiau veltui gaišti laiką, taip pat ir mane gaišini.

Ji atrodė akivaizdžai sukrėsta, tačiau žvelgė tiesiai, ir Tedas pasijuto besižavįs jos drąsa, jam taip negailestingai priešinantis.

— Įsimylėjau tave tą naktį, kai atėjai nutraukti mūsų vakarėlio, — pasakė ji.

— Mėšlas! Žmonės neįsimyli per penkias minutes.

Mergina vangiai nusišypsojo iš jo žodžių, bet neatlyžo.

— Kai pabučiavai mane tą vakarą ir tu man pajutai kažką... kažką stipraus, ypatinga ir...

— Ką pajutau — buvo paprasčiausias, niekuo neišsiskiriantis geismas, — atkirto Tedas, — taigi išmesk iš galvos tas vaikiškas fantazijas apie meilę ir liaukis man įkyrėjusi. Ar reikia dar daugiau aiškinti?

Nežymiai papurčiusi galvą, ji nurimo.

— Ne, — sušnibždėjo ji neryžtingai, — tu man puikiai išaiškinai.

Tedas kryptelėjo linkterėdamas galva ir jau buvo benusisukąs, tačiau Ketrina jį sulaikė.

— Jeigu tikrai nori, kad užmirščiau tave, mus, tada, spėju, čia atsisveikinimas.

— Atsisveikinimas, — atšovė jis.

— Tad pabučiuok mane atsisveikindamas ir aš patikėsiu. Tai mano sąlyga.

— O, dėl Dievo! — pratrūko jis, tačiau pasidavė jos „sąlygoms“. Gal tikriau — savo geismui. Paėmė ją į glėbį ir pabučiavo tyčia šiurkščiai, spausdamas gležnas jos lūpas, paskui atstūmė, nors kažkas giliai viduje rėkte rėkė, protestuodamas dėl to, ką jis padarė — dėl to, ką atėmė iš savęs.

Ji atbulus pirštus prispaudė prie užgautų lūpų, o akys buvo pilnos kaltinimų ir kartėlio.

— Melagis, — metė ji.

O paskui uždarė duris.

Kitas dvi savaites Tedas pastebėjo, kad žvalgosi jos, ar kur eidamas, ar būdamas ne tarnyboje, ar patruliuodamas, ar būstinėje tvarkydamas popierius, ir kai nepamatydavo jos ar baltos jos korvetės, pasijusdavo nuviltas. Ir tuščias. Jis pamanė, kad tikriausiai Ketrina išvykusi ten, kur važiuoja turtingos merginos, kai vasarą ima nuobodžiauti. Ir tik kitą savaitę, kai už dviejų mylių nuo jos namų buvo pastebėtas įsilaužėlis, jis suvokė, kad jis tikrai jos apsėstas. Tvirtindamas sau, kad važiuoti aukštyn į kalną vingiuotu keliu beprotybė, ko joks sveiko proto vagis pėsčias nedarytų, Tedas nuvažiavo prie jos namų, kad įsitikintų, ar jie saugūs. Namo užpakalyje viename lange degė šviesa, ir jis išlipo iš automobilio lėtai, nenorom, tarsi kojos suprastų, ko protas nenorėjo pripažinti, — kad jo buvimas čia galėjo sukelti ilgalaikių, o gal net pražūtingų padarinių.

Jis pakėlė ranką, norėdamas paspausti durų skambutį, paskui nuleido. Beprotybė, nutarė jis, nusisukdamas, o tada staigiai atsigręžė, kai durys atsivėrė ir ten stovėjo ji. Net su paprasta rausva liemene ir baltais šortais Ketrina Keihil buvo tokia graži, kad jis apkvaito. Šį vakarą ji buvo kitokia — veido išraiška blaivi, balsas veikiau švelniai nuoširdus nei koketiškas.

— Ko norite, pareigūne Matisonai?

Susidūręs su jos ramiu brandžiu tiesumu, Tedas pasijuto kaip tikras kvailys.

— Įvyko įsilaužimas, — bandė apsimesti jis. — Netoliese. Atvykau čia patikrinti.

Jis negalėjo patikėti, kad ji jam prieš nosį ėmė daryti duris, išgirdo save tariant jos vardą. Vardas išsprūdo, nespėjus jam sulaikyti.