Judith McNaugth - Tobula

Džulė pasisuko ir įsistebeilijo į jį, ir iš jos išraiškos buvo akivaizdu, kad jo „susirūpinimas“ ja buvo ne tik atgrasus, bet net beprotiškas. Ji jau ruošėsi tai sakyti, tačiau prisiminusi ginklą jo kišenėje drebančia ranka paėmė kavą ir, nusigręžusi nuo jo, gurkšnojo, stebeilydama į kelią priešais.

Žakas stebėjo išdavikišką kavos puodelio virpėjimą, jai keliant jį prie lūpų, ir pajuto juokingą norą atsiprašyti už tai, kad taip ją išgąsdino. Jos žavus profilis, pamanė jis, tyrinėdamas jos veidą, atsispindintį skydelio šviesoje: maža nosytė, atkaklus smakras ir išsišovę skruostikauliai. Jos akys taip pat nuostabios, nusprendė jis, prisiminęs, kaip prieš kelias minutes jos svaidė kibirkštis į jį. Fantastiškos akys. Jis pajuto, kaip stipriai jį pervėrė gėda dėl to, kad jis išnaudojo ir išgąsdino tą nekaltą mergaitę, bandžiusią būti gailestinga samariete, ir dėl to, kad buvo tvirtai pasiryžęs ir toliau ją išnaudoti, pasijuto esąs tas žvėris, kokiu visi jį laikė. Kad nuramintų savo sąžinę, nutarė padaryti viską, kad jai būtų kuo lengviau, o tai paskatino įtraukti ją į tolesnį pokalbį.

Jis pastebėjo, kad ji nemūvi sutuoktuvių žiedo, o tai reiškė, kad ji neištekėjusi. Bandė prisiminti, kaip žmonės — mandagūs žmonės „anapus sienų“ — šnekučiuodavosi, ir galiausiai paklausė:

— Ar tau patinka mokytojauti?

Ji vėl pasisuko, nepatiklios jos akys išsiplėtė nuo slopinamo priešiškumo.

— Ar manai, kad aš, — nusistebėjo ji, negalėdama patikėti, — imsiu šnekučiuotis su tavimi?

— Taip! — atkirto jis, nepaaiškinamai perširdęs dėl jos nenoro leisti jam pasitaisyti. — Tikiuosi! Pradėk.

— Man patinka mokyti, — abejodama atšovė Džulė, pykdama, kad jis taip lengvai galėjo ją įbauginti. — Iki kur turėčiau tave vežti? — pasiteiravo ji, kai jie pravažiavo ženklą, rodantį, kad Oklahomos siena už dvidešimties mylių.

— Ligi Oklahomos, — beveik nuoširdžiai pasakė Žakas.

19

— Mes Oklahomoje, — tarė Džulė, kai jie pravažiavo pro ženklą, nurodantį, kad jie jau ten.

Jis sviedė į ją niūraus pasitenkinimo kupiną žvilgsnį.

— Matau.

— Na? Kur nori išlipti?

— Važiuok toliau.

— Važiuoti toliau? — suriko ji, apimta nervingo įtūžio. — Na, paklausyk, nelaimingasis, aš nevešiu tavęs ligi paties Kolorado!

Žakas gavo savo atsakymą — ji žino, kur jis vyksta.

— Aš to nedarysiu, — neryžtingai perspėjo Džulė, nesuvokdama ką tik pasirašiusi sau nuosprendį. — Negaliu.

Širdyje atsidusęs dėl to, kad teks ginčytis, jis pasakė:

— Gali, panele Matison. Ir veši.

Jo netrikdoma ramybė buvo paskutinis lašas.

— Eik velniop! — suriko Džulė, smarkiai pasukdama vairą į dešinę, nesuskubus jam sulaikyti ir, pakreipusi automobilį ant šono, staigiai paspaudė stabdžius. — Pasiimk automobilį! — meldė ji. — Pasiimk ir palik mane čia. Niekam nepasakysiu, kad tave mačiau ar kur tu važiuoji. Prisiekiu, niekam neišduosiu.

Žakas pažabojo savo įtūžį ir pabandė ją nuraminti, stengdamasis dėtis esąs lengvabūdis.

— Filmuose žmonės visada žada tą patį, — nerūpestingai pastebėjo jis, per petį žvilgterėjęs į pralekiančias mašinas. — Visada maniau, kad tai atrodo kvaila.

— Filmuose to nėra!

— Bet tu vis dėlto sutinki, kad tai yra absurdiškas pažadas, — prieštaravo jis, nežymiai šypsodamas. — Žinai, kad taip yra. Pripažink tai, Džule.

Priblokšta, kad jis, ko gero, bando erzinti ją, tarytum jie būtų draugai, mergina spoksojo į vyriškį ir supykusi tylėjo, žinodama, jog jis teisus dėl kvailumo, bet nesutiko to pripažinti.

— Nejaugi manai, kad patikėsiu, — kalbėjo jis toliau šiek tiek švelniau, — jog leisi man pasprukti po to, kai pagrobiau tave ir pavogiau automobilį, o paskui būsi dėkinga man už viena ir už kita, kad tesėtum pažadą, duotą man išskirtinės prievartos sąlygomis? Ar tai neatrodo šiek tiek beprotiška?

— Ar tikiesi, kad su tavim svarstysiu psichologijos problemas, kai mano gyvybei gresia pavojus? — pratrūko jinai.

— Suprantu, kad tu bijai, bet tau nieko bloga neatsitiks, nebent pati įstumsi save į pavojų. Jokio pavojaus gyvybei nėra, nebent pati jį sukelsi.

Gal tai buvo išsekimas ar žemas jo balso tembras, ar atkaklus jo žvilgsnis, bet kai Džulė pažvelgė į rimtą jo veidą, beveik juo patikėjo.

— Nenoriu, kad tau kas nors nutiktų, — tęsė jis, — ir nenutiks, jeigu nieko nedarysi, kas atkreiptų dėmesį į mane ir sudomintų teisėtvarką...

— Tada, — apmaudžiai pertraukė jį Džulė, staigiai išsiverždama iš transo, — savo ginklu ištėkši man smegenis. Tai labai guodžia, pone Benediktai. Ačiū.

Žakas susivaldė ir paaiškino:

— Jei policininkai pasivys mane, jiems teks mane nušauti, nes pasiduoti aš nežadu. Turint omeny policininkų budrumą, labai gali būti, kad grumtynėse tu būsi sužeista arba žūsi. Nenoriu, kad taip atsitiktų. Supranti?

Širsdama ant savęs už tai, kad pasidavė tuštiems švelniems beširdžio žudiko žodžiams, Džulė nusuko žvilgsnį nuo jo ir įsistebeilijo pro priekinį langą.

— Ar tu tikrai manai galįs mane įtikinti esąs seras Galahadas, o ne ištvirkęs siaubūnas?

— Matyt, ne, — suirzęs atsakė jis.

Kai ji atsisakė vėl pažiūrėti į jį, Žakas nekantriai mostelėjo ranka ir griežtai pasakė:

— Liaukis ožiuotis ir vairuok. Man reikia surasti pakelės telefoną prie vieno iš šių šoninių kelių.

Iškart, kai Žako balsas atvėso, Džulė suprato, kaip kvailai pasielgė, ignoruodama jo „draugišką“ uvertiūrą ir priešindamasi jam. Grįždama atgal į greitkelį, pavėluotai suprato, ką jai reikėjo padaryti — priversti jį patikėti, kad ji sutinka važiuoti su juo. Snaigėms šokant priešais automobilio žibintus, jos mintys ėmė rimti, ir ji pradėjo atidžiai svarstyti visus įmanomus būdus išsivaduoti iš keblios padėties, nes šiurpo vien nuo minties, kad turės vežti Žaką ne tik per Oklahomą, bet ir per Koloradą. Rasti būdą jo planams sugriauti ir ištrūkti tapo ne tik būtinybe, bet tikru iššūkiu. Kad tai pavyktų, ji žinojo turinti būti objektyvi ir stengtis, kad baimė ar įniršis netrukdytų jai galvoti. Jai turėtų pasisekti, drąsino save Džulė. Galiausiai juk ji nėra išlepinta, pasaulio nepažįstanti išpaikinta šiltnamio gėlė. Pirmus vienuolika savo gyvenimo metų ji praleido Čikagos gatvėse ir nepražuvo! Kramtydama apatinę lūpą, ji nusprendė pamėginti apie susiklosčiusią kankinančią padėtį galvoti taip, tarsi tai būtų vienas iš jos pamėgtų kriminalinių romanų. Džulė visada jautė, kad kai kurios tų romanų veikėjos elgėsi nepaprastai kvailai, o šitaip darė ir ji pati, nusprendė ji, priešindamasi savo pagrobėjui. Protinga herojė būtų dariusi atvirkščiai, — būtų gudravusi ir radusi būdą priversti Benediktą prarasti budrumą. O tada jos galimybė pabėgti — ir sugrąžinti jį į kalėjimą, kur buvo jo vieta, — gerokai padidėtų. Norėdama pasiekti užsibrėžtą tikslą, mergina turėtų apsimesti galvojanti apie šitą košmarą kaip apie nuotykį, gal net galėtų apsimesti esanti pagrobėjo pusėje, tai iš jos pareikalautų meistriškos vaidybos, bet ji norėjo pabandyti.

Nors visai rimtai būgštavo dėl savo sugebėjimų, Džulė staiga pajuto užplūstant lauktą ramybę ir ryžtą, išstumiančius jos baimę ir praskaidrinančius jai galvą. Prieš prašnekdama ji palūkėjo kelias akimirkas, kad jos kapituliacija jam nepasirodytų per staigi ir įtartina, tada giliai įkvėpė, kad jaustųsi tvirtesnė, ir pasistengė, kad jos balsas nuskambėtų graudžiai.