Judith McNaugth - Tobula

Tačiau ir ją, ir kitus niekuo dėtus vairuotojus, patekusius į susidūrimą, tikriausiai galų gale nušautų Zakaris Benediktas.

Tai būtų labai blogai.

Ji svarstė, ar jo ginklo apkaba su devyniais patronais, ar jis tikrai išžudytų beginklius žmones, kai jis ramiu nuolaidžiu balsu, kokiu suaugę kalbasi su isteriškais vaikais, pasakė:

— Tau, Džule, nieko nenutiks. Daryk, kaip liepta, ir liksi sveika. Man reikia, kad kas nuvežtų ligi valstijos sienos, o tu turi automobilį, štai ir viskas. Nebent tau ši mašina tokia svarbi, kad nori rizikuoti savo gyvybe nepadedama man išsikrapštyti; visa, ką tau reikia daryti, tai tik važiuoti ir neatkreipti dėmesio. Jeigu koks policininkas mus čia užklups, prasidės susišaudymas, o tu atsidursi jo viduryje. Taigi būk gera mergaitė ir nurimk.

— Jei nori, kad nurimčiau, — atšovė ji, galutinai netekusi kantrybės dėl jo globėjiško tono ir įtemptų savo nervų, — duok man tą ginklą ir aš tau parodysiu, kaip nurimti! — Ji pamatė, kaip staigiai jis susiraukė, tačiau net nepabandė jai keršyti, Džulė beveik patikėjo, kad jis iš tiesų nelinki jai nieko bloga — tol, kol netrukdys jam pabėgti. Bet tai nenuslopino jos būgštavimų, priešingai, kurstė jos beviltišką neapykantą kankynei, kuriai Žakas ją pasmerkė. — Dar daugiau, — apmaudžiai tęsė ji, — nekalbėk su manimi kaip su vaiku ir nevadink manęs Džule! Buvau tau panele Matison , kai laikiau tave maloniu, padoriu vyriškiu, kuriam reikia darbo ir k-kuris nusipirko t-t-tuos nelemtus džinsus, norėdamas p-padaryti įspūdį savo d-darbdaviui. Jei ne t-tie nelemti džinsai, nebūčiau įkliuvusi į šitą bėdą...

Džulės siaubui, ji pajuto staiga tvinstančias ašaras, todėl sviedė į vyrą, jos manymu, niekinamą žvilgsnį ir nenuleisdama akių įsispitrėjo į priekį.

Žakas pakėlė antakius ir tylėdamas abejingai ėmė ją stebėti; viduje jis buvo priblokštas ir prieš savo valią paveiktas netikėtai prasiveržusios jos drąsos. Pasukęs galvą, jis įsižiūrėjo į priešais juos atsivėrusį tarpą automobilių virtinėje ir į tirštą krentantį sniegą, kuris prieš kelias valandas atrodė kaip prakeikimas, bet iš teisybės nukreipė dėmesį policijos, kuriai teko tvarkytis su įstrigusiais vairuotojais, prieš pradedant jo ieškoti. Galiausiai jis mąstė apie jam nusišypsojusią laimę, nepalikusią jo mažame išsinuomotame automobilyje, kuris buvo nutemptas jo akyse, o galingoje keturių varomųjų ratų mašinoje, galinčioje be vargo skverbtis per sniegą ir neįklimpti retai naudojamame kelyje, kuriuo ketino keliauti į Kolorado kalnus. Žakas suprato, kad visa ta gaišatis ir komplikacijos, siutinusios jį pastarąsias dvi dienas, pasirodė esančios privalumais. Koloradą pasiekti jam padės Džulė Matison. Panelė Matison, pasitaisė, slapčia šypsodamas, kai patogiai atsilošė sėdynėje. Tačiau akimirką trukęs pasitenkinimas išblėso taip pat greitai, kaip buvo atėjęs, nes kažkas toje žinių laidoje, kurią buvo anksčiau girdėjęs, pavėluotai ėmė kelti jam nerimą: Dominikas Sandinis buvo pavadintas kitu pabėgusiu kaliniu, kuris „rastas ir suimtas“. Jeigu Sandinis laikėsi plano — kalėjimo viršininkas Hedlis turėjo būti paskelbęs spaudai džiugią žinią apie vieno iš patikėtinių lojalumą, o ne paminėjęs Sandinį kaip sugautą kalinį.

Žakas pamanė, kad informacija per žinias buvo supainiota, dėl to ir įsivėlė klaida apie Sandinį, ir prisivertė sutelkti dėmesį į įširdusią jauną mokytoją šalia savęs. Nors jam be galo reikėjo jos ir jos automobilio kaip tik dabar, ji ne mažiau komplikavo jo planus. Tikriausiai Džulė žinojo, kad jis traukia į Koloradą; ir gal buvo pakankamai ilgai žiūrėjusi į žemėlapį ir instrukcijas prie jo, kad galėtų pasakyti policijai, kur pasislėps Žakas. Jeigu jis paliktų ją Teksaso — Oklahomos pasienyje ar kiek šiauriau nuo Oklahomos — Kolorado sienos, ji galėtų pranešti valdžios atstovams, kur jis vyksta, taip pat ir kokį automobilį jis vairuoja. Dabar jo veidas parodytas per visas šalies televizijas, tad negalėjo tikėtis neatpažintas išsinuomoti arba nusipirkti kitą automobilį. Dar daugiau, jis norėjo, kad policija patikėtų, jog jis sugebėjo nuskristi į Detroitą ir kirsti sieną per Kanadą.

Džulė Matison atrodė tiek paties Dievo siųsta, tiek ir pražūtinga kliūtis jo planams. Užuot keikęs likimą, užkrovusį jam Džulę, tapusią mirtina grėsme jo laisvei, Žakas nusprendė suteikti likimui progą išspręsti jo problemą ir pamėginti padėti jiems abiem atsipūsti. Siekdama sau už nugaros termoso su kava, prisiminė jos paskutines pastabas ir pamanė, kad tai kaip tik tinkama pradžia pokalbiui. Gerai apgalvotu, nerūpestingu ir negrėsmingu tonu jis mandagiai pasiteiravo:

— Kuo užkliuvo mano džinsai?

Ji nieko nesuvokdama spoksojo į jį.

— Ką?

— Sakei kažką, kad mano nelemti džinsai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios pasiūlei mane pavežti, — aiškino jis, pildamas kavą į termoso dangtelį. — Kuo tau užkliuvo mano džinsai?

Džulė sutramdė vos neprasprūdusį isterišką piktą juoką. Jai rūpėjo išlikti gyvai, o jam — pademonstruoti madas!

— Ką, — ryžtingai pakartojo jis, — turėjai omeny?

Ji jau ketino kandžiai atsikirsti, kai vienu metu jai dingtelėjo du dalykai — kad būtų beprotybė tyčia priešgyniauti ginkluotam vyriškiui ir kad apmaldžius jo budrumą nerūpestingu pokalbiu jos galimybės pabėgti arba gyvai ištrūkti iš susidariusios padėties smarkiai padidėtų. Stengdamasi prabilti kuo mandagiau ir neutraliau, ji giliai įkvėpė ir, nenukreipdama žvilgsnio nuo kelio, atsakė:

— Pastebėjau, kad tavo džinsai nauji.

— Kaip tai susiję su tavo pasiryžimu pavežti mane?

Džulės balse suskambo kartėlis dėl savo patiklumo.

— Kadangi tu neturi automobilio ir užsiminei esąs bedarbis, supratau, kad turi finansinių sunkumų. Paskui pasakei, kad tikiesi gauti naują darbą, o aš pastebėjau klostę tavo kelnėse...

Jos balsas nutrūko, kai ji pasibjaurėjusi suprato, kad vietoj skurdžiaus, kuriuo jinai jį palaikė, iš tikrųjų čia buvo multimilijonierius, kino žvaigždė.

— Tęsk, — paragino jis, o jo balse pasigirdo suglumimas.

— Staiga padariau išvadą, dėl Dievo meilės! Įsivaizdavau, kad parduotuvėje nusipirkai naujus džinsus, norėdamas padaryti gerą įspūdį darbdaviui, ir pamaniau, kaip tau tai buvo svarbu ir kokią viltį puoselėjai juos įsigijęs. Todėl man nepakeliama atrodė mintis, kad tavo viltis žlugs, jeigu nepasisiūlysiu tavęs pavežti. Todėl, nors niekada gyvenime nebuvau įsisodinusi pakeleivio, mintis, kad prarasi savo galimybę, man pasirodė nepakeliama.

Žakas ne tiktai apstulbo, bet ir prieš savo valią pasijuto sujaudintas. Tokio gerumo kaip jos, gerumo, kuris tuo pat metu reikalavo asmeninės rizikos arba aukos, nepasitaikė jo gyvenime per visus tuos kalėjime praleistus metus. Net ir prieš tai, pagalvojo jis. Nuvydamas šalin tą trikdančią mintį, tarė:

— Tu visa tai įžvelgei džinsų klostėje? Turi velnionišką vaizduotę, — pridūrė, pašaipiai purtydamas galvą.

— Be to, matyt, nesugebu perprasti žmonių charakterių, — su kartėliu pasakė Džulė.

Akies kampu ji pamatė jo kairę ranką, užsimojusią jos link, ir pašoko, užgniauždama klyksmą, tik paskui suprato, kad jis tik laiko iš termoso įpiltos kavos puodelį. Ramiai, tarsi atsiprašymas dėl to, kad dar labiau sustiprino jos išgąstį, vyras pasakė:

— Manau, tai pagelbėtų.

— Nėra nė mažiausio pavojaus, kad galėčiau užmigti prie vairo, kol esi šalia.

— Vis tiek gurkštelėk, — paliepė Žakas, pasiryžęs apmaldyti jos išgąstį, net ir žinodamas pats esąs to kaltininkas. — Taip, — jis susvyravo, pajutęs, kad jam trūksta žodžių, ir pridūrė: — Viskas atrodys normaliau.