Judith McNaugth - Tobula

— Aš nesu jūsų tarnas, po velnių, — atšovė Žakas, ir bejausmis Hedlio veidas lėtai apsiniaukė.

— Tau nusibodo naudotis mano palankumu ir patikėtinio laisve? Ar tau, Benediktai, knieti kurį laiką pasisvečiuoti mano pokalbių kambaryje?

Mintyse keikdamas save, kad leido prasiveržti neapykantai tokią dieną, kai galėjo tiek daug prarasti, Žakas gūžtelėjo pečiais ir paėmė pavadėlį.

— Nelabai.

Nors Hedlis buvo tik penkių pėdų ir šešių colių ūgio, jo savimeilė buvo milžiniška ir jo geros manieros slėpė sadistišką psichopatišką piktumą, kurį žinojo visi, išskyrus, ko gero, Valstijos kalėjimų valdybą, tikriausiai nežinančią arba nekreipiančią dėmesio į didelį mirtingumą, kuris jam pavaldžiame padalinyje buvo priskiriamas „kalinių peštynėms“ ir „bandymams bėgti“. „Pokalbių kambariu“ kalėjime vadindavo garsui nepralaidžią patalpą šalia Hedlio kabineto. Kaliniai, neįtikę jam, būdavo atgabenami besispardantys ir iš tikro siaubo apsipylę prakaitu, o išleisti jie būdavo nešami arba į izoliatorių, arba į ligoninę, arba į lavoninę. Jis jausdavo sadistišką malonumą, versdamas žmones raitytis ir šliaužioti; iš teisybės ne geras Žako elgesys paskatino Hedlį skirti jį patikėtiniu, tai buvo Hedlio ego. Mažajam viršininkui buvo be galo smagu gainioti ir komanduoti Zakariui Benediktui, versti jį patarnauti. Žakui atrodė komiška ironija, kad Hedlio ego galiausiai suteikė jam galimybę pabėgti.

Jis jau suko už namo kampo, kai Hedlis riktelėjo:

— Benediktai, nepamiršk iškuopti po Hitlerio!

Žakas grįžo atgal, tempdamas urzgiantį šunį, ir paėmė mažą semtuvėlį, kurį Hedlis laikė prie durų. Užsisagstę švarką ir pažvelgė į dangų; buvo šalta, o dangus atrodė kaip švininis. Snigs.

16

Sėdėdamas ant automobilio užpakalinės sėdynės, Veinas Hedlis įsikišo paskaitos konspektą į portfelį, paskui atleido kaklaraištį, ištiesė kojas ir patenkintas atsiduso, žiūrėdamas į du patikėtinius priekinėse sėdynėse. Sandinis buvo smulkus sukčius, liesutis italiūkštis, niekybė; vienintelė priežastis, dėl kurios buvo paskirtas patikėtiniu, ta, kad vienas iš jo giminaičių priklausė tai pačiai gaujai, kaip ir kažkas iš kalėjimo, ir tas kažkas pašnibždėjo, kad Dominikas Sandinis turėtų būti skirtas patikėtiniu. Iš Sandinio Hedliui nebuvo jokios pramogos, jokio smagumo, jokios garbės; nebuvo ir malonumo jį pjudyti. O štai Benediktas — jau kita kalba. Benediktas — ekrano žvaigždė, sekso simbolis, pramonės magnatas, turėjęs lėktuvų, limuzinų su vairuotojais. Benediktas buvo stambus ryklys, o dabar jis rankomis ir kojomis tarnavo Veinui Hedliui. Yra teisybė pasaulyje, pagalvojo Hedlis. Tikra teisybė. Dar svarbiau buvo tai, nors Benediktas bandė neparodyti, kad pasitaikydavo atvejų, kai Hedlis galėdavo pradurti kietą jo odą ir versti raitytis, norėti to, ko negalėjo gauti, tačiau tai buvo nelengva. Net tada, kai priversdavo Benediktą žiūrėti naujuosius filmus vaizdajuostėje, Akademijos apdovanojimus televizoriuje, Hedlis negalėjo būti tikras jį įskaudinęs. Turėdamas omeny tą malonų tikslą, Hedlis ieškojo tinkamos temos ir atsitiktinai užtaikė sekso klausimą. Kai tik automobilis sustojo priešais šviesoforus netoli kelionės tikslo, jis maloniai pasiteiravo:

— Galiu guldyti galvą, kad moterys maldaudavo įsileisti jas į lovą, kai buvai turtingas ir garsus, ar ne, Benediktai? Ar kada pagalvoji apie moteris, kokios jos buvo, kai jas lietei, koks jų kvapas, skonis? Turbūt nelabai mėgai seksą. Jeigu būtum buvęs tinkamas lovoje, toji graži šviesiaplaukė kalė, kurią buvai vedęs, nebūtų prasidėjusi su tuo tipu, Ostinu, ar ne?

Jis su pasitenkinimu užpakaliniame veidrodėlyje stebėjo, kaip nežymiai įsitempė Benedikto apatinis žandikaulis, ir suklydo, pamanęs, kad jį įskaudino kalbos apie seksą, o ne Ostino pavardė.

— Jeigu tave kada paleistų lygtinai — tavim dėtas nesitikėčiau iš manęs rekomendacijos, — išėjęs turėtum pasiieškoti prostitučių. Visos moterys — kekšės, bet net ir kekšės turi skrupulų, ir jos nemėgsta nešvarių ekskalinių savo lovose. — Nors Hedlis ir stengdavosi išlikti mandagus ir gerų manierų su tomis padugnėmis — savo kaliniais, jam amžinai būdavo sunku susivaldyti, ir jis juto, kaip ima veržtis apmaudas. — Atsakyk, šunsnuki, arba kitą mėnesį tau teks praleisti karceryje! — Suvokęs, kad jau prarado savitvardą, Hedlis beveik maloniai pridūrė: — Galiu galvą guldyti, kad turėjai vairuotoją anais gerais laikais, ar ne? O dabar — tik pažvelk į save — tu mano vairuotojas. Yra Dievas. — Pasirodė pastatas didžiuliais langais, ir Hedlis atsitiesė, taisydamasis kaklaraištį. — Ar pasvarstai kada, kas nutiko pinigams, turiu omeny tiems, kurie liko sumokėjus advokatams?

Atsakydamas Benediktas smarkiai nuspaudė koja stabdį ir automobilis žviegdamas staigiai sustojo priešais pastatą. Tyliai keiksnodamas Hedlis susirinko savo popierius, nuslydusius ant grindų, ir veltui laukė, kad Žakas išeitų.

— Ak tu, įžūlus šunsnuki! Nežinau, kas šiandien tave apsėdo, bet aš atsiskaitysiu su tavimi, kai mes sugrįšim. Dabar pakelk savo subinę ir atidaryk dureles!

Žakas išlipo, nejausdamas žvarbaus vėjo, plėšusio jam nuo pečių ploną baltą švarką, nerimaudamas tiktai dėl sniego, kuris jau ėmė kristi ne juokais. Dar penkios minutės ir jis išdums. Pašaipiu judesiu jis staigiai atplėšė užpakalines dureles ir plačiai mostelėjo ranka.

— Ar sugebėsit išlipti, ar man teks jus išnešti?

— Tu paskutinį kartą stumdai mane, — perspėjo Hedlis, lipdamas lauk ir griebdamas savo portfelį nuo sėdynės. — Kai grįšim, man teks tave truputį pamokyti. — Sutramdęs savo pyktį, Hedlis pažvelgė į Sandinį, kuris spoksojo į tolį ir stengėsi atrodyti klusnus ir kurčias. — Tu, Sandini, turi savo užduočių sąrašą. Atlik viską ir grįžk čia. Tu, — įsakė Žakui, — nešk savo subinę į maisto prekių parduotuvę anapus gatvės, rask man gero importinio sūrio ir šviežių vaisių, o paskui palauk automobilyje. Baigsiu po pusantros valandos. Žiūrėk, kad neišjungtum šildymo ir variklis veiktų.

Nelaukęs atsakymo, Hedlis nuėjo šaligatviu. Abu likę vyrai stovėjo, žiūrėdami jam į nugarą, laukdami, kol jis įeis į pastatą.

— Koks diegas, — sušnibždėjo Sandinis, o paskui atsigręžė į Žaką. — Na štai. Sėkmės. — Jis dirstelėjo į tamsius, sniegą nešančius debesis. — Bus tikra pūga.

Nekreipdamas dėmesio į orą, Žakas skubiai pasakė:

— Tu žinai, ką reikia daryti. Nenukrypk nuo plano ir, dėl Dievo meilės, nepakeisk savo istorijos. Jeigu suvaidinsi taip, kaip sakiau, liksi didvyriu, o ne bendrininku.

Tingi Sandinio šypsena ir įtempta, nerami laikysena velnioniškai gąsdino Žaką. Jis aiškiai ir glaustai pakartojo planą, kurį iki šiol galėjo išdėstyti tik kuždomis.

— Domai, tik daryk taip, kaip sutarėm. Palik Hedlio pirkinių sąrašą ant automobilio grindų. Valandą atlikinėk pavedimus, paskui pasakyk pardavėjai, kad sąrašą palikai automobilyje ir nesi tikras, ar viską paėmei. Pasakyk, kad turi grįžti jo pasiimti, tada ateik čia. Automobilis bus užrakintas.

Kalbėdamas Žakas iš Sandinio rankos paėmė sąrašą ir numetė ant grindų keleivio pusėje, uždarė mašinos duris ir užrakino. Su tariama vidine ramybe paėmė Sandinį už alkūnės ir ryžtingai pastūmėjo kampo link.

Pikapai lėkė pro šalį, kol jie laukė, kada užsidegs žalia šviesa, tada neskubėdami perėjo gatvę — du vyrai, atrodę kaip eiliniai teksasiečiai, nerūpestingai aptarinėjantys ekonomiką arba artėjančias futbolo rungtynes, — išskyrus tai, kad jie mūvėjo baltas kelnes ir vilkėjo baltus švarkus su juodais inicialais TDC, užrašytais ant nugarų. Kai jie priėjo šaligatvio kraštą, Žakas kuždomis mokė: