Judith McNaugth - Tobula

Užmerkęs akis, vėl ėmėsi savo plano. Jis buvo pilnas spąstų, tačiau Dominikas Sandinis buvo patikimas, todėl kalėjimo viduje jis galėjo padėti. Viskuo anapus sienų turėjo rūpintis Enrikas Sandinis — pinigais, transportu ir nauja tapatybe. Paskui jau viskas priklausė nuo Žako. Šiuo metu labiausiai jį jaudino dalykai, kurių negalėjo tiksliai numatyti ar jiems pasiruošti, pavyzdžiui, oras, galimos kliūtys kelyje. Net kruopščiai suplanavus, buvo tūkstančiai smulkmenų, galinčių rastis ir sukelti grandininį efektą, galintį sugriauti visą jo planą. Rizika didžiulė, tačiau tai nebuvo svarbu. Iš tiesų nebuvo. Jis turėjo tiktai dvi galimybes: likti šitoje pragaro duobėje ir leisti jai sunaikinti jo proto likučius arba bėgti ir rizikuoti būti nušautas, kai jį mėgins sugauti. Žakui daug priimtinesnis variantas pasirodė būti nušautam negu supūti čia.

Net jeigu sugebėtų pabėgti, žinojo, kad jie niekada nesiliaus jo medžioję. Visą likusį gyvenimą — gal net ir labai trumpą — jis niekada negalės atsipalaiduoti ar liautis žvilgčiojęs per petį, nesvarbu, į kokį pasaulio kampelį nusidangintų. Buvo verta. Bet kas buvo verta.

— Po šimts pypkių! — džiaugsmingas Sandinio šūktelėjimas pažadino Žaką iš minčių apie pabėgimą. — Džina išteka! — Jis pamojavo laišku, kurį skaitė, ir, kai Žakas tik pasuko galvą ir dirstelėjo į jį abejingu žvilgsniu, garsiau pridūrė: — Žakai, ar girdėjai, ką sakiau? Mano sesuo Džina išteka po dviejų savaičių! Išteka už Gvido Dorelio.

— Gerai pasirinko, — šaltai tarstelėjo Žakas, — juk jis užtaisė jai vaiką.

— Taip, bet kaip tau sakiau, mama neketino jai leisti už jo tekėti.

— Nes jis skolina pinigus nežiūrėdamas kam, — kiek patylėjęs paaiškino Žakas, prisimindamas, ką žinojo apie Gvidą.

— Po velnių, ne. Mama supranta, kad vyras turi uždirbti pragyvenimui. O Gvidas tik skolina pinigus tiems, kam jų reikia.

— O jeigu jie negali grąžinti, laužo jiems kojas.

Žakas pamatė, kaip Sandinio veidas ištįso, ir tuojau pat pasigailėjo savo sarkazmo. Nors Sandinis buvo pavogęs dvidešimt šešis automobilius ir šešiolika kartų suimtas dar nesulaukęs dvidešimt aštuonerių, kažkoks mielas ir vaikiškas buvo tas liesas italiūkštis. Kaip ir Žakas, jis buvo patikėtinis, tačiau jam jau buvo likę kalėti keturias savaites. Sandinis buvo įžūlus kaip velnias, visada pasiruošęs kibti į atlapus, be galo ištikimas Žakui, kurio filmai jam patiko. Turėjo didžiulę įvairiaspalvę šeimą, kuri reguliariai ateidavo pas jį į kalėjimo kiemą lankymo dienomis. Kai jie sužinojo, kad Žakas — jo kameros draugas, juos pagavo šventa pagarba, o kai paaiškėjo, kad Žako niekas niekada nelanko, jie užmiršo, kas jis, ir priėmė jį kaip artimą giminaitį. Žakui būtų labiau patikę, jeigu niekas jam netrukdytų, ir jis rodė jiems tai, būdamas santūrus ir pabrėžtinai ignoruodamas jų uvertiūras, kai jau niekaip nebegalėdavo jų išvengti. Bergždžios pastangos. Kuo labiau stengėsi nuo jų atsiriboti, tuo atkakliau aplinkui jį būrėsi klegantis draugiškas jų pulkas. Nespėjus susigaudyti, kaip tai įvyko, jį jau glėbesčiavo ir bučiavo apkūni mama Sandini ir Dominiko seserys bei pusseserės. Tamsiaplaukiai vaikučiai su čiulpinukais, lipniomis rankytėmis ir meiliomis šypsenomis buvo susodinti jam ant skreito, o tuo tarpu rusvaveidės jų motinos aptarinėjo gausios Dominiko šeimos reikalus, ir Žakas beviltiškai stengėsi susigaudyti jų varduose, tuo pat metu mėgindamas budriu žvilgsniu stebėti čiulpinukus, kurie kas kartą galiausiai atsidurdavo jo plaukuose. Sėdėdamas ant suolo kalėjimo kieme, pilname žmonių, jis stebėjo, kaip rubuilis Sandinių kūdikis žengė pirmus netvirtus žingsnius, tiesdamas rankutes, kad jam pagelbėtų ne kuris nors iš Sandinių, o Žakas.

Jie apgaubdavo jį šiluma, o išėję reguliariai dusyk per mėnesį siųsdavo jam, kaip ir Dominikui, itališkus pyragėlius ir kvapnią dešrą, įvyniotą į taukuotą rudą popierių. Nors dėl to Žakui sutrikdavo virškinimas, jis visada suvalgydavo dalį dešros ir visus pyragėlius, o kai Sandinio pusseserės ėmė jam siuntinėti raštelius ir prašyti autografų, Žakas pareigingai atsakydavo. Sandinio mama siųsdavo Žakui gimtadienio atvirukus ir laiškus, kad jis esąs per liesas. Ir tais retais atvejais, kai Žaką iš tiesų ėmė juokas, jį visada sukeldavo Sandinis. Kažkodėl Sandinis ir jo šeima jam buvo artimesni, negu kada nors buvo jo paties šeima.

Mėgindamas užglostyti savo pastabą, smerkiančią Sandinio būsimą svainį, Žakas nepaprastai iškilmingai pareiškė:

— Kai pagalvoji, neką geresni ir bankai. Jie išmeta į gatvę našles ir našlaičius, kai tie negali susimokėti.

— Iš tiesų! — linksėdamas galva pritarė Sandinis, atgavęs savo gerą nuotaiką.

Suprasdamas, kad geriau atidėti į šalį kankinančius rūpesčius dėl galimų netikėtumų per pabėgimą, kurių jis negalėjo numatyti, Žakas susidomėjo Sandinio naujiena ir pasiteiravo:

— Jeigu tavo motinai neužkliuvo Gvido profesija ar jo kriminalinė praeitis, kodėl ji turėtų drausti Džinai tekėti už jo?

— Aš tau minėjau, Žakai, — rimtai paaiškino Sandinis. — Gvidas jau anksčiau buvo susituokęs — bažnyčioje, o dabar jis išsiskyręs, vadinasi — atskirtas nuo bažnyčios.

Žakas nuoširdžiai atsakė:

— Iš tiesų. Pamiršau tai.

Sandinis vėl ėmė skaityti laišką.

— Džina siunčia tau linkėjimus. Ir mama taip pat. Mama sako, kad tu jai per mažai rašai ir per mažai valgai.

Žakas žvilgterėjo į plastmasinį laikrodį, kurį jam buvo leista nešioti, ir atsistojo.

— Judink subinę, Sandini. Metas tikrinti kalinius.

13

Senyvos Džulės kaimynės, dvynės Eldridž, sėdėjo sūpynėse savo namo priebutyje, pamėgtoje vietoje, iš kur galėdavo stebėti, ką veikė kaimynai per keturis Guobų gatvės namų masyvus. Šiuo metu abi senmergės stebėjo, kaip Džulė deda savo kelioninį krepšį ant bleizerio užpakalinės sėdynės.

— Labą rytą, Džule, — šūktelėjo Flosė Eldridž, o Džulė, staigiai atsisukdama, krūptelėjo pamačiusi abi žilagalves moteriškes šeštą valandą ryto jau atsikėlusias ir sėdinčias lauke.

— Labą rytą, panele Flose, — tyliai šūktelėjo Džulė, mandagiai atsigręždama į jas ir eidama per drėgną žolę pasisveikinti. — Labą rytą, panele Ada.

Nors jau buvo įpusėjusios aštuntą dešimtį, abi moteriškės vis dar atrodė stebinamai panašios, o tą įspūdį dar labiau stiprino viso gyvenimo įprotis dėvėti vienodus drabužius. Tačiau čia ir baigėsi visas panašumas, nes Flosė Eldridž buvo stora, miela, draugiška ir linksma, o jos sesuo — plona, surūgusi, valdinga ir triukšminga. Sklido gandai, kad panelė Flosė jaunystėje mylėjusi Hermaną Henkelmeną, tačiau panelė Ada suardžiusi poros vedybinius planus, įtikinusi nuolaidžią seserį, kad Hermanas, keleriais metais jaunesnis už Flosę, domėjosi tik Flosei priklausančia kuklaus jų paveldėjimo dalimi ir kad jis pragersiąs viską, o Flosę paversiąs miestelio pajuokų objektu.

— Gražus rytas, — pridūrė panelė Flosė, stipriau apsimuturiuodama šaliku žvarbų sausio rytą.

— Tomis nešaltomis dienomis, kurių pasitaiko kartkartėmis, be abejo, žiema atrodo trumpesnė ir lengviau pakeliama, ar ne, Džule?

Nespėjus Džulei atsakyti, Ada Eldridž susidomėjo ja pačia:

— Ar tu, Džule, vėl išvažiuoji? Juk vos prieš keletą savaičių sugrįžai.

— Aš tik porą dienų nebūsiu namie.

— Dar viena kelionė su reikalais, o gal šį kartą kokia pramoga? — neatlyžo Ada.