Judith McNaugth - Tobula

— Jeigu galėčiau ką nors veikti, kai būsiu išmokusi skaityti, norėčiau tik viena.

— Ko? — paklausė Džulė, šypsniu atsakydama į jos šypseną.

— Nesijuokit, bet aš norėčiau parašyti knygą.

— Čia nieko nėra juokingo, — maloniai atsakė Džulė.

— Manau, kad vieną dieną galėčiau tai padaryti. Noriu pasakyti, kad turiu gerų minčių visokiausioms istorijoms ir žinau, kaip balsu jas papasakoti, tik nesugebu jų užrašyti. Aš... aš klausausi į magnetofono juostelę įrašytų knygų — žinot, akliesiems, nors ir nesu akla. Tačiau kartais jaučiuosi lyg būčiau tokia. Jaučiuosi tarytum tamsiam tunely, iš kurio nėra išėjimo, o gal dabar jau ir yra. Jeigu tikrai išmoksiu skaityti ir rašyti.

Tie prisipažinimai sužadino kitus prisipažinimus, ir Džulė ėmė susidaryti aiškesnį vaizdą to gyvenimo, kuriam šios moterys buvo pasmerktos. Nė viena jų neturėjo savigarbos; jas tikrai niekino vyrai, su kuriais jos gyveno ar už kurių buvo ištekėjusios, ir jos manė nesančios vertos ko nors geresnio. Tuo metu, kai Džulė išeidama uždarė klasės duris, ji jau buvo dešimt minučių pavėlavusi vakarienės ir labiau nei bet kada pasiryžusi gauti pinigų, reikalingų mokomosioms priemonėms, kurios moterims padėtų sparčiai mokytis.

12

Kai Džulė privažiavo prie namų, Tedo policijos automobilis jau stovėjo, o Karlas vaikštinėjo keliuku, šnekučiuodamas su broliu. Mėlynas Karlo bleizeris, kuriuo jis primygtinai siūlė Džulei važiuoti į Amarilą, nes jos pačios automobilis buvo ne toks patikimas, stovėjo ant kelio, ir Džulė greta pastatė savo mašiną. Abu vyrai atsigręžė ir sustojo jos palaukti, ir net po šitiek metų ji vis dar jautė, kaip ją šildo pasididžiavimas ir nustebimas, kokie aukšti ir dailūs užaugo jos broliai ir kokie šilti ir mylintys išliko jai.

— Sveika, sese! — šūktelėjo Tedas, abiem rankomis ją apglėbdamas.

— Sveikas, — pasisveikino ji. — Kaip teisės mokslų reikalai?

Tedas dirbo Kytono šerifo padėjėju, tačiau ką tik buvo gavęs teisininko diplomą ir dabar laukė advokatūros egzamino rezultatų.

— Puikūs, — nusijuokė jis. — Šiandien po pietų įteikiau poniai Herkovic kvietimą į teismą už tai, kad ėjo per gatvę ne per pėsčiųjų perėją. Tai mane nudžiugino.

Nors jis ir mėgino juokauti, jo balse buvo girdėti ciniškų gaidelių, kurios ten radosi per pastaruosius trejus metus, žlugus jo trumpalaikei santuokai su turtingiausių Kytono piliečių dukra. Tas gyvenimas įskaudino jį, o paskui padarė nejautrų; visa šeima tą žinojo ir jiems tai labai nepatiko.

O Karlas jau šeši mėnesiai buvo vedęs ir, spausdamas Džulę savo lokio glėbyje, švytėjo ir buvo kupinas optimizmo.

— Sara šiandien negali atvažiuoti vakarienės, ji dar ne visai sveika, — paaiškino jis.

Priebutyje degė lempa ir jos šviesoje tarpduryje pasirodė Merė Matison, prisikišusi prijuostę. Išskyrus kelias žilas sruogas tamsiuose plaukuose ir sulėtėjusius judesius po širdies smūgio, ji tebebuvo tokia pat graži, gyvybinga ir šilta kaip visada.

— Vaikai, — šūktelėjo ji, — paskubėkit! Vakarienė aušta.

Matisonas stovėjo jai už nugaros, vis dar aukštas ir tiesus, tačiau beveik visai pražilęs ir dabar jau visą laiką nešiojo akinius.

— Paskubėkit, — paragino ir jis, spausdamas glėbyje Džulę ir tapšnodamas savo sūnums per pečius, jiems nusivelkant švarkus.

Vienintelė permaina Matisonų šeimos vakarienėse po daugelio metų buvo ta, kad dabar, kai visi vaikai jau buvo suaugę ir turėjo savus namus, Merė Matison buvo linkusi naudotis valgomuoju ir ten vakarieniauti ypatingom progom. Tačiau pačios vakarienės nepasikeitė: jos tebebuvo proga juokauti ir bendrauti, metas, kai kartais buvo užsimenama apie problemas ir siūlomi sprendimai. Prie vakarienės stalo vykdavo pokalbiai, perdavinėjant iš rankų į rankas pusdubenius su kepta jautiena, bulvėmis ir šviežiomis daržovėmis.

— Kaip vyksta Adelsono namo statyba? — paklausė Karlą Džulės tėvas, vos tik jiems sukalbėjus maldą.

— Ne kažin kaip. Iš teisybės dėl jo aš iš proto išsikraustysiu. Santechnikas prijungė karštą vandenį prie šalto vandens čiaupo, o elektrikas — priebučio šviesą prie jungiklio virš skirstytuvo, todėl, jungiant skirstytuvą, šviesa priebutyje taip pat užsidega.

Paprastai Džulė labai jautriai reaguodavo į savo brolio statybų nesėkmes ir vargus, bet tik ne dabar. Karlo nemalonumai jai veikiau atrodė juokingi nei beviltiški.

— Kur jis įtaisė jungiklį skirstytuvui? — šaipėsi ji.

— Hermanas prijungė jį prie krosnies ventiliatoriaus. — Jį vėl buvo apėmusi viena iš jo „nuotaikų“. — Aš nuoširdžiai manau, kad jis taip džiaugiasi turėdamas darbą, kad sąmoningai viską sujaukia norėdamas ilgiau išsilaikyti.

— Tokiu atveju verčiau patikrink, kad jis džiovintuvo laido neprijungtų prie ko nors kito. Būtų tikra bėda, jeigu meras Adelsonas atsikraustęs įjungtų džiovintuvą ir susprogdintų įmontuotas mikrobangų krosneles.

— Tai visai nejuokinga, Džule. Mero Adelsono advokatas reikalavo, kad į statybos sutartį būtų įtrauktas straipsnis apie baudą. Jeigu nebaigsiu to namo iki balandžio, man kiekviena diena kainuos po 150 svarų, nebent yra koks nors Dievo įstatymas, kuris nuo šito apsaugotų.

Džulė stengėsi atrodyti rimta, bet juoko kibirkštėlės žybčiojo jai akyse, kai ji pamėgino įsivaizduoti, kaip meras Adelsonas įžiebia šviesą prieangyje ir, užuot nušvitus ima riaumoti skirstytuvas. Edvardas Adelsonas buvo ne tik meras, jam dar priklausė bankas, buvo dalininkas Fordo firmoje ir turėjo metalo dirbinių parduotuvę, ir dar žemės į vakarus nuo Kytono. Kytone visi žinojo Hermaną Henkelmeną; pagal profesiją jis buvo elektrikas, viengungis — pagal pasirinkimą ir ekscentrikas — pagal genetinį paveldą. Kaip ir jo tėvas, Hermanas gyveno vienas mažoje trobelėje miesto pakraštyje, dirbdavo tada, kai užsimanydavo, dainuodavo, kai gerdavo, o blaivas leisdavosi į istorijos labirintus, demonstruodamas tokį žodyną ir žinių bagažą, kuris būtų daręs garbę net universiteto profesoriui.

— Vargu ar tau reiktų nerimauti dėl to, kad meras Adelsonas pareikalaus tave nubausti, — linksmai svarstė Džulė. — Patį Hermaną tikrai galima apibūdinti kaip stichinę nelaimę. Jis, kaip ir uraganai bei žemės drebėjimai, — nenuspėjamas, nevaldomas. Visi tai žino.

Tada nusijuokė Karlas, žemu gerkliniu juoku.

— Tu teisi, — pritarė. — Jeigu meras Adelsonas paduos mane į teismą, vietiniai prisiekusieji priims nutartį mano naudai.

Po to sekusi tylos minutė buvo pilna bendro, nors žodžiais ir neišreikšto, tarpusavio supratimo, tada Karlas atsiduso ir tarė:

— Nežinau, kas jį apsėdo. Kai Hermaną apsėda viena iš jo „nuotaikų“, jis pats puikiausias elektrikas, kokį esu kada sutikęs. Norėjau suteikti jam galimybę užsidirbti pinigų ir maniau, kad jis elgsis deramai.

— Meras Adelsonas nepaduos tavęs į teismą, jei keliom dienom vėliau atiduosi namą, — įsiterpė tėvas Matisonas, ir jo lūpas iškraipė šypsena, kai krovėsi į lėkštę keptos jautienos gabalą. — Jis teisingas žmogus. Žino, kad esi geriausias statybininkas šioje Dalaso pusėje ir kad meras už savo pinigus gaus su kaupu.

— Tavo teisybė, — sutiko Karlas. — Verčiau pašnekėkim apie ką nors linksmesnio. Džule, tu daugelį savaičių išsisukinėjai nuo tiesioginio atsakymo. Dabar atvirai pasakyk: ar teki už Grego?

— O! — atsiduso ji. — Ką gi, aš... mes...

Visa šeima smaginosi stebėdama, kaip ji pradėjo perdėlioti sidabrinius stalo įrankius šalia savo lėkštės, paskui atsargiai pasuko dubenėlį su bulvių koše taip, kad piešinys atsidurtų pačiame centre. Tedas pratrūko juoktis, o ji susizgribo rausdama. Nuo pat vaikystės, kai pasijusdavo netvirta ar susirūpinusi, ją staiga pagaudavo noras tvarkyti daiktus, dėlioti juos, — ar tai būtų jos kambario spinta, virtuvės spintelės ar stalo indai. Droviai nusišypsojusi, ji dirstelėjo į juos.