Judith McNaugth - Tobula

Mintis pamėginti bėgti į Pietų Ameriką, o paskui dingti, sukosi Žako galvoje, bet tai buvo nevykusi mintis, ir jis tai žinojo. Visų pirma jeigu jis bėgs, tada prisiekusieji nuspręs, kad jis kaltas, net jeigu jie ir ketintų jį išteisinti. Antra, jo veidas buvo toks pažįstamas, ypač dabar, kai spaudos puslapiuose mirgėjo proceso aprašymai, kad ir kur jis vyktų, po kelių minučių būtų surastas. Vienintelis geras daiktas, ko jis galėjo tikėtis, buvo tai, jog Tonis Ostinas daugiau niekada nebevaidins filmuose, nes tiriant bylą išaiškėjo visos jo ydos ir iškrypimai ir pateko į laikraščių antraštes.

Kitą rytą, kai pasigirdo beldimas į duris, iš nevilties ir įtampos visus jo kūno raumenis sutraukė mėšlungis. Jis plėšte atplėšė duris ir susiraukęs pasitiko savo vienintelį draugą, kuriuo visada besąlygiškai pasitikėjo. Žakas nenorėjo, kad Metas Farelas dalyvautų teismo procese iš dalies dėl to, kad jautėsi pažemintas, iš dalies nenorėdamas, kad dėmė, kuria dabar buvo pats paženklintas, suterštų garsųjį pramonininką. Kadangi Metas ligi vakarykštės dienos buvo Europoje derybose dėl bendrovės, kurią pirko, Žakui buvo lengva dėtis optimistu, kai paskambino jo draugas. Dabar Žakas, metęs rūškaną žvilgsnį į draugo veidą, suprato, kad tas jau sužinojo baisią teisybę ir akivaizdžiai dėl to atskrido į Dalasą.

— Nešvytėk taip, pamatęs mane, — šaltai tarė Metas, įeidamas į viešbučio apartamentus.

— Sakiau tau, kad nėra jokio reikalo čia atvažiuoti, — atšovė Žakas, uždarydamas duris. — Dabar prisiekusieji posėdžiauja. Viskas bus gerai.

— Tokiu atveju, — atsakė Metas, nesutrikdytas bedžiaugsmio pasveikinimo, — mes galim praleisti laiką lošdami pokerį. O’Hara pastatys automobilį ir užsakys mums kambarius, — pridūrė jis, turėdamas omeny savo vairuotoją-asmens sargybinį. Jis išsinėrė iš savo švarko, dirstelėjo į sulysusį Žako veidą ir siekė telefono. — Atrodai klaikiai, — pridūrė, liepdamas į kambarį atnešti sočius pusryčius trims.

— Šiandien man tikrai laiminga diena, — pasakė O’Hara po šešių valandų, kai susišlavė saują laimėtų pinigų nuo stalo vidurio. Stambus vyras deformuotu boksininko veidu ir imtynininko kūnu slėpė savo susirūpinimą dėl Žako ateities po triukšmingo optimizmo kauke, kuri negalėjo nieko apgauti, bet kažkokiu būdu įtempta atmosfera kambaryje darėsi pakenčiamesnė.

— Primink man, kad sumažinčiau tau algą, — kreivai šypsodamasis tarė Metas, žiūrėdamas į pinigų krūvą, augančią prie jo vairuotojo alkūnės. — Neturėčiau tau tiek mokėti už tai, kad sėdi lošdamas iš tokių sumų.

— Jūs visada taip sakot, kai aplošiu kortomis jus arba Žaką, — linksmai atsakė O’Hara, maišydamas kortas. — Čia kaip tais senais gerais laikais Karmelyje, kai mes nuolat lošdavom. Tik visada būdavo naktis.

Ir Žako gyvybei niekas negrėse...

Nepasakyta mintis tvyrojo slogioje tyloje, kurią pertraukė šaižus telefono skambutis. Žakas paėmė ragelį, paklausė ir atsistojo.

— Prisiekusieji priėmė sprendimą. Turiu eiti.

— Aš eisiu drauge, — pasisiūlė Metas.

— Atvarysiu automobilį, — įsiterpė O’Hara, jau siekdamas automobilio raktelių iš švarko kišenės.

— Nereikia, — sulaikė Žakas, kovodamas su savo panika. — Mano advokatai paims mane. — Jis palaukė, kol O’Hara, paspaudęs jam ranką, išėjo, tada pažvelgė į Metą ir nuėjo prie rašomojo stalo. — Turiu paprašyti tave paslaugos. — Jis ištraukė iš stalčiaus oficialų dokumentą ir padavė savo draugui. — Paruošiau tam atvejui, jei kas nors būtų ne taip. Čia įgaliojimas, suteikiantis tau absoliučią teisę veikti mano vardu bet kur, kas susiję su mano finansais ar turtu.

Metas Farelas pažvelgė žemyn į dokumentą ir jo veidas išblyško nuo minties, kad Žakas neabejojo, jog yra mažiausiai penkiasdešimt procentų tikimybės, kad jis bus nuteistas.

— Tai tik formalumas, planas nenumatytam atvejui. Esu tikras, kad tau niekada jo neprireiks, — melavo Žakas.

— Aš taip pat, — pareiškė Metas taip pat melagingai.

Du vyrai, beveik vienodo ūgio, sudėjimo, plaukų spalvos, panašiais išdidžiais, apsimestinio pasitikėjimo pilnais veidais, žiūrėjo vienas į kitą.

Kai Žakas siekė savo švarko, Metas atsikrenkštė ir nenorom pasakė:

— Jeigu... jeigu man prireiktų tą panaudoti, ką norėtum, kad padaryčiau?

Žiūrėdamas į veidrodį, Žakas sumezgė savo kaklaraištį ir, gūžtelėjęs pečiais, vangiai pabandė juokauti:

— Pasistenk nepriversti manęs bankrutuoti, tik tiek.

Po valandos teismo posėdžių salėje stovėdamas šalia savo advokatų, Žakas stebėjo, kaip teismo vykdytojas įteikia teisėjui prisiekusiųjų sprendimą. Tarytum žodžiai būtų tariami tolimame tunelyje, jis išgirdo teisėją sakant:

— ... Kaltas dėl pirmo laipsnio žmogžudystės.

Paskui po trumpo pasitarimo dėl bausmės taikymo Žakas išgirdo kitą sprendimą, dar labiau bauginantį už pirmąjį.

— Skiriama bausmė keturiasdešimt penkerius metus kalėti Teksaso kriminalinių nusikaltimų skyriuje Amarile. Apeliacija paleisti už užstatą nepriimama, nes bausmė viršija penkiolika metų... Kalinys atlieka bausmę kalėjime...

Žakas susitvardė nekrūptelėjęs; jis nedarė nieko, kas galėjo išduoti teisybę — viduje jis klykė.

Stovėjo sustingęs, tiesus, net kai kažkas griebęs jam už riešų užlaužė už nugaros rankas ir spragtelėjo uždedami antrankiai.

10 1993

— Saugokitės, panele Matison! — šaižus invalido vežimėlyje sėdinčio berniuko įspėjimas nuskambėjo per vėlai: Džulė juokdamasi varė krepšinio kamuolį į aikštės vidurį, o kai pasisuko sviesti, jos kulkšnis įstrigo į invalido vežimėlio pakoją ir ji nuskriejo atbula, gėdingai klestelėjusi tiesiog ant sėdynės.

— Panele Matison! Panele Matison! — sporto salė aidėjo nuo išgąstingo neįgalių vaikų šauksmo per gimnastikos pamoką, kurią Džulė vedė baigusi savo nuolatinį darbą mokykloje. Aplinkui ją susibūrė vaikai su invalidų vežimėliais, ramentais ir kojų įtvarais.

— Ar jūs sveika, panele Matison? — choru klausinėjo jie. — Ar nesužeista, panele Matison?

— Žinoma, aš sužeista, — pajuokavo Džulė, pasikėlusi ant alkūnių ir braukdama plaukus nuo akių. — Mano išdidumas labai sužeistas.

Vilis Dženkinsas, devynerių metų mokyklos padauža, kuris viską stebėjo sėdėdamas ant atsarginių suolelio, susikišo rankas į kišenes, pažiūrėjo į mokytoją, sutrikęs nusišypsojo ir storu varlės balsu sukvarksėjo:

— Kaip galėjot sužeisti savo išdidumą, jeigu nugriuvot ant savo s...

— Taip tik iš tavo vietos atrodo, — nusijuokusi atsakė Džulė. Ji jau stojosi, kai pamatė skylutėmis papuoštų batų porą, rudas kojines ir šviesiai rudo poliesterio kelnių klešnes.

— Panele Matison! — suriaumojo direktorius, rūsčiai dėbsodamas į subraižytas ir spindinčias mokyklos gimnastikos salės grindis. — Man tai neatrodo panašu į krepšinį. Ką jūs čia žaidžiat?

Nors Džulė dabar mokė trečią klasę Kytono pradinėje mokykloje, jos santykiai su direktoriumi, ponu Dankenu, nelabai tepagerėjo nuo to laiko, kai jis prieš penkiolika metų buvo apkaltinęs ją pavogus klasės priešpiečių pinigus. Nors jos sąžiningumas jam nebekėlė problemų, tačiau jos mokinių nuolat laužomos taisyklės buvo it dyglys pašonėję. Ir ne vien tai, Džulė mirtinai kamavo jį savo naujovėmis, ir, kai jis suniekindavo jas, ji sulaukdavo moralinės pagalbos iš miestelio gyventojų, o jei reikėdavo, ir finansinės kai kurių piliečių paramos. Vienas iš jos sumanymų buvo Kytono pradinėje mokykloje speciali lavinamoji ir sporto programa fiziškai neįgaliems vaikams, kurią ji sukūrė ir tolydžio tobulino. Tai ponas Dankenas laikė tipišku, lengvabūdišku nesiskaitymu su jo anksčiau nustatyta tvarka. Vos tik panelė Matison spėjo praėjusiais metais įvesti savo programą neįgaliesiems, jau ėmėsi kitos reikšmingesnės užduoties, ir nebuvo būdo jai sustabdyti. Dabar ji pradėjo asmeninę kovos kampaniją su moterų neraštingumu Kytone ir jo apylinkėse. Šitą kryžiaus žygį ji pradėjo pamačiusi, kad sargo žmona nemoka skaityti. Džulė Matison pasikvietė tą moteriškę į savo namus ir ėmėsi ją mokyti, tačiau netrukus paaiškėjo, kad sargo žmona pažįsta kitą moterį, taip pat nemokančią skaityti, o ta dar kitą, o ta vėl kitą. Per trumpą laiką atsirado septynios moterys, kurias reikėjo mokyti skaityti, ir panelė Matison priprašė direktoriaus leisti jai du vakarus per savaitę naudotis klase darbui su savo mokinėmis.