Judith McNaugth - Tobula

— Supratau, — atsakė ji ir tik jos žalių akių mirktelėjimas nežymiai išdavė sutrikimą dėl to, ką jai teks daryti priešais žmones, kurių buvo pilna patalpa.

Žakas kreipėsi į Tonį, užėmusį savo vietą tuščiame garde.

— Tu čia ilgiau kaip valandą laukei Johanos, — priminė jam greitakalbe. — Bijai, kad ji gali neateiti, ir nekenti pats savęs už tai, kad jos geidi. Tu lyg apsėstas, nori eiti į namą ir pasakyti jos dukrai ir namų šeimininkei, ir bet kam, kas tiktai klausysis tavęs, kad ji miegojo su tavimi. Jautiesi pažemintas dėl to, kad ji vengia tavęs, ir turi susitikinėti su ja arklidėse, kol jos vyras miega jos lovoje. Kai ji įžengia į vidų ir praeina pro gardo duris, nematydama tavęs, visas įniršis ir skausmas, susikaupęs tavyje per daugelį mėnesių, prasiveržia. Tu griebi ją, bet kai tik ją palieti, vėl jos geidi ir esi pasiryžęs padaryti taip, kad ji geistų tavęs. Priverti ją bučiuoti tave ir jauti, kaip ji iš pradžių atsiliepia. Kai ji persimaino ir ima grumtis, tu jau per toli nuėjęs, kad patikėtum, jog ji nori, kad liautumeis. Netiki tuo, kol ji griebia ginklą ir nutaiko į tave, o tada tu įtūžti. Nebesivaldai. Stveri ginklą, ir kai ji šauna į tave, esi per daug įniršęs, kad patikėtum, jog tai įvyko atsitiktinai. Visa toji aistra, tas apsėdimas dėl jos akimirksniu virsta įsiūčiu, kai grumiesi su ja dėl ginklo. Ginklas iššauna antrąsyk. Reičelė sukniumba ant grindų, tada nusviedi ginklą — iš baimės ir sielvarto tave ima pykinti, kai supranti, kad ji sunkiai sužeista. Išgirsti Emilę — tu delsi, paskui bėgi. — Nepajėgdamas paslėpti neapykantos, Žakas kandžiai pridūrė: — Ar sugebėsi?

— Taip, — tvirtai ir sarkastiškai atsakė Ostinas. — Manau, sugebėsiu.

— Tai pradedam ir baikim šią kokčią šaradą, — atkirto Žakas, nespėjęs susitvardyti. Atsisukęs į Reičelę, pridūrė: — Tu niekada neketinai panaudoti to ginklo prieš jį, ir kai jis iššaus, noriu matyti, kaip tave apima siaubas, toks siaubas, kad, kai ginklas nukreiptas į tave, tu negali greitai sureaguoti.

Nelaukęs, kol ji pritars jo nurodymams, Žakas pasisuko į Emilę ir truputį sušvelnino savo balsą:

— Emile, tu išgirsti šūvius ir atjoji čia. Tavo motina sužeista, tačiau nepraradusi sąmonės, ir tu supranti, kad ji nėra mirtinai sužeista. Tu apimta siaubo. Mamos meilužis bėga į sunkvežimį, o pati čiumpi telefoną, esantį arklininko kontoroje, ir iškvieti greitąją pagalbą, o paskui skambini tėvui. Aišku?

— O kaip su Toniu, noriu pasakyti su Riku? Ar neturėčiau vytis jo keletą žingsnių arba pakelti ginklą?

Normaliai jie būtų visa tai išsiaiškinę per repeticiją, ir Žakas suprato, kad elgėsi kvailai manydamas, kad jie galėsią repeticiją panaudoti filmo kadrui, ypač dėl to, kad jis nuo vakar dienos svarstė, kad gal Reičelė neturėtų pirmutinė iššauti, netgi jei šito reikalavo scenarijus. Trumpai padvejojęs, jis papurtė galvą Emilei.

— Iš pradžių suvaidinkim taip, kaip parašyta. Paskui, jei reikės, galėsim paimprovizuoti.

Atsisukus į aktorius ir komandą, jo tonas tapo šiurkštus:

— Klausimų yra?

Davė jiems sekundės dalelytę atsakyti, prieš linktelėdamas Tomiui, ir pasakė:

— Tai pradedam.

— Išjunkit oro kondicionierius, — riktelėjo Tomis, ir po valandėlės įrenginiai nutilo. Garso režisierius užsidėjo ausines, abu operatoriai palinko į priekį, o Žakas atsistojo tarp kameros ir monitorių, iš kur galėjo matyti ir monitorius, ir veiksmą priešais save.

— Prašom raudoną šviesą! — šūktelėjo jis, nurodydamas, kad uždegta raudona šviesa prie arklidžių iš lauko pusės būtų įspėjanti, kad vyksta filmavimas.

— Junkit kameras!

Jis luktelėjo žodinio patvirtinimo, kad kameros ir garso įranga veikia tinkamai.

— Jungiam! — po akimirkos sušuko operatorius ant gervės.

— Jungiam! — aidu atsiliepė Semas Hadžinsas.

— Greičiau! — suriko garso operatorius.

— Pažymėkit, — įsakė Žakas, ir pastatymo asistentas skubiai žengė priešais Semo kamerą, laikydamas baltai juodą pliauškę, kurioje buvo pažymėtas filmuojamos scenos numeris ir kadrų skaičius.

— 126 scena, — pakartojo tai, kas buvo parašyta ant pliauškės, — 1 kadras.

Jis suglaudė pliauškės dalis, kad būtų lengviau redaktoriams, kurie vėliau tai panaudos sinchronizuodami garsą su veiksmu, o paskui skubiai pasitraukė į šalį.

— Veiksmas! — sušuko Žakas.

Reičelė įžengė į arklides iš šono; eidama nervingai dairėsi aplinkui, jos veidas tobulai atspindėjo siaubą, susijaudinimą ir blogą nuojautą.

— Rikai? — sušuko ji drebančiu balsu taip, kaip reikalavo scenarijus, ir, kai jos meilužio ranka išlindo iš slėptuvės tuščiame garde, jos prislopintas klyktelėjimas buvo tobulas.

Stovėdamas šalia kameros, ant krūtinės sukryžiavęs rankas, Žakas stebėjo abejingai prisimerkęs, bet kai Ostinas ėmė bučiuoti, glamonėti ir tempti Reičelę žemyn ant šieno ryšulių, viskas sutriko. Ostinas buvo nevikrus ir akivaizdžiai suglumęs.

— Nutraukti! — suriko Žakas, įsiutintas minties, kad jam teks stebėti Ostiną pakartotinai glamonėjant ir bučiuojant jo žmoną. Įžirgliojęs į šviesos apšviestą plotą, jis pervėrė aktorių lediniu niekinamu žvilgsniu.

— Ostinai, mano viešbučio kambaryje tu jos nebučiavai kaip nevykėlis choro berniukas. Pažiūrėkim, kaip atrodys toji scena, jei mes ją pakartosime be tos mėgėjiškos vaidybos.

Ostino veidas, dėl jaunuoliško žavesio lyginamas su Roberto Redfordo veidu, skaisčiai išraudo.

— Jėzau, Žakai, kodėl negali į visa tai reaguoti kaip suaugęs...

Ignoruodamas jį, Žakas užsipuolė Reičelę, kuri dėbsojo į jį, ir šiurkščiai, kaip dar niekada ligi šiol, pasakė:

— O tu... tu privalai būti susijaudinusi, o ne galvoti apie manikiūrą, kol jis tave niurkys.

Kiti du kadrai buvo puikūs, ir visa komanda tai žinojo, bet abu sykiu Žakas juos sustabdė, dar prieš Reičelei siekiant ginklo, ir liepė pakartoti. Darė tai iš dalies staiga pajutęs kažkokį iškrypusį pasitenkinimą, versdamas juos gašliai grabinėtis, daryti tai, kas jį viešai apkvailino, bet labiausiai dėl to, jog jautė, kad kažkas toje scenoje blogai.

— Baikit! — sušuko jis, nutraukdamas ketvirtą kadrą, ir žengė į priekį.

Ostinas pašoko nuo šieno ryšulių įniršęs, pasirengęs susimušti, ranka apglėbęs Reičelę, kuri galų gale pakankamai įsiaudrino, kad būtų suglumusi ir taip pat įniršusi.

— Klausyk, tu šunsnuki sadiste, paskutiniai du kadrai buvo geri! Tobuli! — pareiškė Ostinas, tačiau Žakas ignoravo jį ir nutarė pakeisti sceną, kaip buvo sugalvojęs vakar.

— Užsičiaupk ir klausyk, — atrėžė jis, — mes pabandysim kitaip. Kad ir ką autorius galvojo, rašydamas šitą sceną, aišku, kad nušovusi savo meilužį, netgi atsitiktinai, Johana praranda visas mūsų simpatijas. Vyriškis apimtas beprotiškos seksualinės ir emocinės aistros, o ji naudojasi juo tenkindama savo norus, tačiau niekada neketino palikti dėl jo savo vyro. Ji turi būti peršauta anksčiau už jį, antraip jis taps vienintele auka, o filmo esmė yra ta, kad jie visi yra aukos.

Žakas išgirdo, kaip žmonės prie kameros, netoli arklidžių durų, nustebę pritariamai murma, bet jo sprendimui sustiprinti visa tai buvo nereikalinga. Dabar jis žinojo esąs teisus. Tie patys giluminiai instinktai, leidę jam laimėti Akademijos nominaciją už filmą, kuris iš pradžių atrodė niekuo neypatingas, kol jo nesiėmė režisuoti Žakas. Atsigręždamas į Rečelę ir Tonį, kurį pakeitimas nemaloniai nustebino, greitai pasakė: