Judith McNaugth - Tobula

— Dar vieną paskutinį kartą ir, man atrodo, mums pavyks. Tau tereikia grumiantis dėl ginklo padaryti taip, kad Johana pirmoji būtų sužeista.

— Ir ką? — paklausė Tonis. — Ką man darytį po to, kai suprasiu ją nušovęs?

Žakas stabtelėjo galvodamas, tada ryžtingai tarė:

— Tegu ji paima ginklą į savo rankas. Tu neketinai jos sužeisti, bet ji to nesuvokia. Žengi žingsnį atgal, tačiau ji jau turi ginklą ir taiko į tave, verkdama dėl savęs ir dėl tavęs. Tu pradedi trauktis. Reičele, — kreipėsi į ją visiškai užvaldytas savo minčių, — noriu matyti, kaip tu raudi, paskui užsimerki ir spūsteli gaiduką.

Žakas grįžo į savo vietą.

— Įsidėmėk.

Operatoriaus asistentas atsistojo priešais kamerą su pliauškėmis.

— 126 scena, 5 kadras!

— Filmuojam!

Tai turėjo būti paskutinis kadras, tobulas kadras — Žakas tai jautė, stebėdamas, kaip Ostinas čiumpa Reičelę ir pargriauna ją ant šieno ryšulių, grabinėdamas ir burna rydamas ją. Dabar nebuvo jokio dialogo, fono partitūra bus įrašyta vėliau, todėl, kai Reičelė užgriebė ginklą ir įspraudė jį į tarpą tarp savęs ir Tonio, Žakas skatino ją grumtis smarkiau.

— Galynėkis, — sulojo jis ir pašaipiai sušvokštė: — Įsivaizduok, kad ten aš!

Gudrybė padėjo, ji išsirietė ir įniršusi iš tikrųjų ėmė daužyti Toniui pečius, ginklas atsidūrė jos rankoje.

Vėliau bus įrašytas tikras šūvis vietoj tylaus tuščios gilzės pokštelėjimo, ir Žakas stebėjo, kaip Tonis plėšia jai iš rankų ginklą, laukdamas tinkamo momento sušukti: „Šūvis!“, kad Tonis spustelėtų gaiduką, iššaudamas tuščią šovinį, o Reičelė kristų aukštielninka ir čiuptų netikro kraujo paketą, paslėptą jai prie peties. Dabar!

— Šūvis! — sušuko jis, ir visas Reičelės kūnas smarkiai krūptelėjo, kai šūvis trinktelėjo lyg fejerverkas didelėje daržinėje, aidu atsimušdamas į metalinį stogą.

Visi sustingo, akimirksniu sukaustyti nelaukto stipraus garso, kai turėjo pokštelėti tik tuščias šovinys. Reičelė palengva išslydo iš Tonio glėbio žemėn, tačiau nebuvo jokios tariamos žaizdos petyje, netikro kraujo, tekančio jai per ranką.

— Kas po... — pradėjo Žakas, jau šokdamas į priekį.

Tonis lenkėsi prie jos, tačiau Žakas jį nustūmė.

— Reičele? — šūktelėjo jis, apversdamas ją.

Jos krūtinėje buvo tik maža skylutė, iš kurios sunkėsi menka kraujo srovelė. Pirmoji nuosekli Žako mintis, kai jis šaukė, kad kas nors iškviestų greitąją pagalbą ir medikus, karštligiškai ieškodamas pulso, buvo ta, kad ši žaizda negalėtų būti mirtina. Reičelė beveik nekraujavo, žaizda buvo arčiau raktikaulio negu širdies, be to, profesionali pagalba buvo vos ui kelių jardų, čia pat, tarp dekoracijų, kaip reikalavo taisyklės. Visur kilo pragariškas triukšmas, moterys klykė, vyrai šaukė, o komanda puolė į priekį pro besigrūdančią minią.

— Po velnių! — sustugo Žakas ir, neužčiuopęs pulso, ėmėsi ją gaivinti.

Prabėgo valanda. Žakas stovėjo lauke prie pat arklidžių durų, už kelių jardų nuo kitų, laukdamas žinios iš viso pulko medikų ir policininkų, kurie buvo viduje su Reičele. Policijos ir greitosios pagalbos mašinos buvo sustatytos vejoje ir ant kelio, jų pamėkliški raudoni ir mėlyni avariniai švyturėliai kaip pašėlę sukosi tylioje, drėgnoje naktyje.

Reičelė buvo nebegyva. Jis tą jautė, žinojo. Buvo ir seniau matęs mirtį; prisiminė, kaip ji atrodo. Bet vis tiek negalėjo patikėti.

Policininkai jau buvo apklausę Tonį ir operatorius. Dabar jie ėmė klausinėti visus, kurie buvo ten, kai tai atsitiko. Bet jie neklausė Žako, ką jis matė. Jis pagalvojo, kiek sugebėjo racionaliai galvoti, jog keista, kad jie nenori kalbėtis su juo.

Viršum jo ryški šviesa ėmė švysčioti po teritoriją, ir jis išgirdo garsų sraigtasparnio propelerių kauksmą. Pamatė raudoną kryžių ant sraigtasparnio šono ir jam atlėgo; matyt, jie ketino nuskraidinti Reičelę į artimiausią ligoninę, kas, be abejonės, reiškė, kad medikams pavyko stabilizuoti jos gyvybę. Vos tik jį užvaldė ši guodžianti mintis, jis pamatė tai, nuo ko jam sustingo kraujas. Policininkai, kurie atvykę apsupo visą plotą, dabar praleido tamsų sedaną. Besileidžiančio sraigtasparnio šviesoje jis perskaitė emblemą ant vairuotojo durų „Apygardos prokuroras“.

Visi tai pamatė. Emilė ėmė raudoti tėvo glėbyje, o Žakas išgirdo Ostino įnirtingus keiksmus, lydimus guodžiančio Tomio murmėjimo. Dajana stebeilijo į tardytojo automobilį išbalusiu, sustingusiu veidu, o visi kiti tik spoksojo vieni į kitus.

Bet nė vienas nežiūrėjo į Žaką ir nebandė prieiti artyn. Apkvaitusiam Žakui toks elgesys atrodė keistokas, nors taip jam buvo geriau.

8

Kitą dieną visiems aktoriams ir komandos nariams buvo įsakyta likti viešbutyje, kad policija galėtų juos apklausti. Žakas visą laiką buvo apimtas neramios, slogios nuotaikos, kai policija atsisakė suteikti jam bet kokią informaciją, o žiniasklaida be paliovos platino ją po visą šalį. Pagal NBC programą, kurią jis žiūrėjo vidurdienį, ginklas, kuriuo nužudyta Reičelė, buvo užtaisytas ekspansyviniu šoviniu, turėjusiu susprogti ir išplisti nuo smūgio, visiškai suniokodamas didelę kūno dalį, užuot prasiskverbęs pro jį, dėl to jos mirtis buvo staigi. Per CBS „Vakaro žinias“ balistikos ekspertas, stovėdamas priešais stovą su rodomąja lazdele prie Reičelės kūno diagramos, visai Amerikai paaiškino, kaip šovinys buvo sudarkęs kūną. Žakas su trenksmu nuspaudė televizoriaus nuotolinio valdymo mygtuką, paskui nuėjo į tualetą ir išsivėmė. Reičelė buvo nebegyva, bet nors jų santuokoje ir nebuvo tikros šilumos, nors ji ir ketino išsiskirti su juo dėl Tonio, jis negalėjo susitaikyti su jos mirtimi ir tuo, kaip baisiai, siaubingai tai įvyko. ABC 10 valandos žinios kirto jam skaudų smūgį, pranešdamos, jog atlikus skrodimą paaiškėjo, kad Reičelė Evans Benedikt buvo jau šešios savaitės nėščia.

Žakas klestelėjo ant sofos ir užsimerkė, rydamas karčią tulžį, jausdamasis taip, tarsi būtų šėlstančio uragano centre. Reičelė nėščia. Bet ne nuo jo. Jis jau daugelį mėnesių nebuvo su ja miegojęs.

Nesiskutęs, negalėdamas valgyti, jis slankiojo po viešbučio apartamentus, kartkartėmis nusistebėdamas, ar visi kiti taip pat sulaikyti, jeigu taip, kodėl nė vienas neužėjo į jo kambarį pasikalbėti, užjausti ar šiaip pabūti. Viešbučio komutatorius buvo apgultas žmonių iš Holivudo, mėginančių susisiekti su Žaku, daugumai jų, tą jis žinojo, labiau rūpėjo apdrabstyti jį purvais, negu išreikšti nuoširdžią užuojautą dėl Reičelės mirties. Todėl jis atsisakė kalbėti telefonu su bet kuo, išskyrus Metą Farelą, ir visą laiką svarstė, kas troško jos mirties. Slenkant valandoms, jis jau įtarinėjo kiekvieną filmavime dalyvavusį asmenį dėl vienokios ar kitokios absurdiškos priežasties, vieną atmesdavo, imdavosi kito, nes žmogžudystės motyvai buvo absoliučiai nepagrįsti.

Sąmonės gelmėse jis suvokė, kad policija gali manyti turint kai kurių labai tvirtų motyvų Reičelei nužudyti, ir vis dėlto toji mintis buvo tokia juokinga, kad liko atkakliai įsitikinęs, jog policija tą supras.

Dviem dienoms praslinkus nuo Reičelės mirties, Žakas atidarė duris, pabeldus į jo apartamentus, ir pervėrė žvilgsniu du aukštaūgius rūsčius detektyvus, tardžiusius jį vakar.

— Pone Benediktai, — pradėjo vienas, tačiau Žakas jau buvo netekęs kantrybės.

— Kodėl, po velnių, jūs, šunsnukiai, gaištat laiką su manimi! — pratrūko jis. — Reikalauju mane informuoti, ką nuveikėt, ieškodami mano žmonos žudiko!