Judith McNaugth - Tobula

Dauguma scenų buvo nufilmuota ne nuoseklia seka kaip įprasta. Kadangi technika buvo kilnojama iš vienos vietos į kitą, paskutinės dvi scenos, kurios dar turėjo būti nufilmuotos, iš tikrųjų buvo paskutinės paties filmo scenos. Vienoje, kurią jie ruošėsi filmuoti, Reičelė susitinka savo meilužį arklidėse, kur anksčiau yra ne kartą matęsi. Priversta pasimatyti su juo „dar kartą“, nes kitaip jis grasina atskleisti jų romaną jos vyrui ir dukrai, Reičelė paslepia arklidėse šautuvą, kuriuo ketina jį nubaidyti. Kai jis mėgina priversti ją mylėtis, ji grasina jam ginklu, ir paskui per kilusias grumtynes abudu susižeidžia. Norėta, kad scena būtų karšta ir seksuali, ir režisierius Žakas turėjo užtikrinti, kad ji būtų labai seksuali ir labai karšta.

Dairydamasis aplinkui jis palengva ėjo koridoriumi, kuris skyrė pusiau menkai apšviestas arklides. Viskas buvo tiksliai taip, kaip jis norėjo: arkliai stovėjo garduose palei sieną į kairę nuo jo, jam einant pro šalį, jie smalsiai žiūrėjo, iškišę snukius pro užtvarų viršų. Kamanos ir jojimo įnagiai kabėjo ant priešingos sienos kablių; balnai buvo sukrauti ant medinių lentynų; arklių priežiūros ir valymo reikmenys — savo vietoje ant stalo prie tolimiausios sienos už ratinės. Tačiau tikrasis scenos centras buvo stalas koridoriaus gale greta šieno pundų, kur įvyks dviejų pagrindinių veikėjų finalinė kova. Ryšuliai buvo vietoje, ir šautuvas, kuris bus panaudotas grumtynėse, gulėjo ant stalo, paslėptas tarp butelių su tepalais ir šukavimo šepečių. Viršuje ant gegnių antroji kamera jau buvo nutaikyta į dvivėres duris, kad pagautų Emilę, kai ji įjos į arklides, išgirdusi šūvį, ir visi prožektoriai sureguliuoti taip, kad juos įjungus būtų pasiektas maksimalus efektas.

Žakas keliu stumtelėjo stalą per colį į kairę, tada perkėlė keletą ant jo stovėjusių butelių ir pajudino šautuvo buožę, kad kamera jį užgriebtų. Bet tą padarė greičiau iš nerimo nei būtinybės. Vyriausiasis operatorius Semas Hadžinsas ir kostiumininkė Linda Tompkin jau buvo baigę savo įprastinį nepriekaištingą darbą — pavertę Žako sumanymus scenovaizdžiu, kuris buvo tobulai sumontuotas ir išbaigtas ligi mažiausios smulkmenos, sukuriant tiksliai tai, ko Žakas ir norėjo. Nekantraudamas pradėti ir greičiau atsikratyti kankynės, Zakas staigiai apsigręžė ir pasuko prie durų, o jo žingsniai skardžiai aidėjo blizgančiomis grindų plytelėmis.

Milžiniški prožektoriai apšvietė šoninį kiemą, kur komanda ėmė sau maistą iš savitarnos bufeto ir valgė prie pikniko stalų arba susėdę ant žolės. Tomis pastebėjo Žaką, vos tik įžengęs į apšviestą plotą ir, Žakui linkterėjus, sušuko:

— Visi pasiruošę, dar dešimt minučių ir pradedam.

Kilo subruzdimas, kai vieni komandos nariai atsistojo ir pasuko į arklides, o kiti ėjo prie bufeto dar pasiimti šaltų gėrimų. Stengdamasis apkarpyti nereikalingas išaugusio biudžeto išlaidas, Žakas čia paliko tiktai reikalingiausius komandos narius, o likusius pasiuntė atgal į Vakarų pakrantę, tarp jų ir antrąjį bei trečiąjį režisieriaus padėjėjus ir keletą pastatymo asistentų. Net be papildomos pagalbos Tomis Niutonas sugebėjo viską tvarkyti ne mažiau puikiai.

Žakas stebėjo, kaip šis vienintelį savo asistentą pasiuntė į Ostino gyvenamąją priekabą, ir po valandėlės pamatė išeinant iš jos Ostiną ir Reičelę, lydimus jų kirpėjų ir grimuotojos. Ostinas atrodė nesmagus ir kiek negaluojantis; Žakas vylėsi, kad jį žudo jo šonkauliai. Tuo tarpu Reičelė pražygiavo pro komandą ir Žaką išdidžiai iškėlusi galvą — už nieką neatsakinga karalienė. Emilė Makdenjels žingsniavo pirmyn atgal priešais savo tėvą, kartu su juo kartodama tekstą. Su savo Širlės Tempi duobutėmis skruostuose, būdama šešiolikos, ji vis dar atrodė ne ką vyresnė nei vienuolikos. Ji pakėlė akis kaip tik tuo metu, kai pro ją ėjo Reičelė, ir jos veidas iš pasidygėjimo sustingo. Paskui vėl skubiai pažvelgė į tėvą ir ėmė kartoti savo tekstą. Kadangi iš pradžių Emilei labai patiko Reičelė, Žakas staigią vaiko permainą palaikė jos ištikimybe jam, ir jį akimirką tai sujaudino. Jis jau siekė nuo bufeto sumuštinio su kepta jautiena, kai Dajanos Kouplend švelnus, užjaučiantis balsas privertė jį krūptelėti.

— Žakai?

Jis pasisuko, iš nustebimo suraukęs antakius.

— Ką čia veiki? Maniau, šįryt išvažiuosi į Los Andželą.

Apsimovusi baltus šortus, apsivilkusi rankas ir nugarą apnuoginančią raudoną palaidinę, kaštoninius plaukus susipynusi į prancūzišką kasą, ji atrodė graži ir sutrikusi.

— Ketinau, bet išgirdusi, kas vakar vakare nutiko viešbutyje, nusprendžiau šiandien dar pasilikti ir šį vakarą čia pabūti.

— Kodėl? — šiurkščiai paklausė Žakas.

— Priežastys dvi, — atsakė Dajana, žūtbūtinai stengdamasi jį įtikinti savo nuoširdumu. — Pirmoji priežastis — suteikti tau šiokią tokią moralinę paramą, jeigu tau jos reikia.

— Nereikia, — mandagiai tarė Žakas. — O kokia antroji?

Dajana pažvelgė į jo išdidžius, tarsi išskaptuotus bruožus, į stulbinančias gintarines akis, kurios po tankiomis juodomis blakstienomis darėsi šaltos, ir suprato, kad jos žodžiai skambėjo taip, tarytum jinai jo gailėtųsi. Sutrikdyta atkakliai į ją įbesto žvilgsnio ir ilgai trunkančios tylos, galiausiai ji pratrūko:

— Klausyk, nežinau, kaip pasakyti... bet aš... aš manau, kad Reičelė kvailė. Ir jeigu galiu tau kuo nors padėti, prašau man pasakyti. Ir, Žakai, — jausmingai baigė ji, — dirbsiu su tavim bet kada, bet kur, vaidinsiu bet kokį vaidmenį. Tiesiog norėjau, kad žinotum.

Ji stebėjo, kaip neperprantama jo veido išraiška virsta niūriu linksmumu, ir pavėluotai suprato, kad iš jos kalbos atrodė, lyg jos užuojautos žodžiai slėptų garbėtrošką.

— Ačiū tau, Dajana, — atsakė jis su tokiu niūriu mandagumu, kad ji pasijuto dar kvailiau. — Tegu tavo agentas paskambina man po kelių mėnesių, kai rinksiu aktorius kitam filmui.

Ji stebėjo, kaip jis eina šalin dideliais ryžtingais žingsniais, jo tamsiai mėlyni marškinėliai dar labiau pabrėžė plačius pečius, chaki spalvos kelnės glaudžiai apgulė siaurus jo klubus, lankstus, galingas kūnas su tvirtomis sausgyslėmis ir standžiais raumenimis, grakštus kaip liūtas, liūto akimis ir budraus liūto išdidumu. Šią analogiją griovė tik gražūs, tankūs plaukai, ilgesingai pamanė Dajana. Jie buvo tokie tamsūs, beveik juodi. Suglumusi ir sutriuškinta ji paraudo ir, staigiai atsikėlusi į medį sau už nugaros, pažvelgė į Tomį, kuris beveik per visą jos kalbą stovėjo šalia Žako.

— Aš tikrai prašoviau, ar ne, Tomi?

— Sakyčiau, tai blogiausias tavo spektaklis.

— Jis mano, kad aš norėjau vaidmens viename iš jo filmų.

— Argi ne taip?

Dajana sviedė į jį apmaudų žvilgsnį, tačiau Tomis stebėjo Tonį Ostiną ir Reičelę. Po valandėlės ji nusistebėjo:

— Kaip toji kalė gali teikti pirmenybę ne Žakui, o Toniui Ostinui? Kaip ji gali?

— Gal jai patinka jaustis reikalingai? — atsakė Tomis. — Žakui nieko nereikia, iš tiesų nieko. Toniui reikia visų.

— Tonis naudojasi visais, — su panieka pataisė jį Dajana. — Tas šviesiaplaukis Adonis iš tiesų yra vampyras. Jis ryja žmones, iščiulpia juos, o paskui, kai jie nebereikalingi, atsikrato.

— Tu geriau žinai, — pasakė jis, guosdamas apglėbė ją per pečius ir nežymiai spūstelėjo.

— Tonis siuntinėdavo mane susitikti su jo narkotikų tiekėju. Sykį mane areštavo, kai rado narkotikų pas mane. Iš kalėjimo paskambinau jam, kad ateitų ir išlaisvintų mane už užstatą, jis taip įsiuto dėl to, kad mane sugavo, jog padėjo ragelį. Aš baisiai išsigandau, paskambinau į studiją, jie laidavo už mane ir viską užglostė. Tada jie vėl mane priėmė ir atlygino visas teismo išlaidas.