Judith McNaugth - Tobula

Džulė dabar buvo viso to dalis, jai buvo malonus saugumo, bendrumo jausmas ir nuo to laiko, kai jai buvo vienuolika, ji skrupulingai vengė daryti bet ką, kas sukeltų smerkiančias paskalas. Būdama paauglė, ji susitikinėdavo tik su keliais vaikinais, kuriuos teigiamai vertino jos tėvai ir visas miestelis, ir su jais drauge dalyvaudavo tik mokyklos renginiuose bei bažnyčios organizuojamuose padoriuose vakarėliuose. Ji niekada neperžengė draudžiamos linijos, nenusižengė eismo taisyklėms ar rimtiems įstatymams; o kai pernai galiausiai išsinuomojo sau namelį šiaurinėje miesto dalyje, nepriekaištingai rūpinosi tvarka ir laikėsi nuostatos niekada sutemus neįsileisti vyriškių, išskyrus šeimos narius. Kitas devintojo dešimtmečio merginas tokie varžymai, ar jie būtų pačių išgalvoti, ar ne, būtų erzinę, bet tik ne Džulę. Ji buvo radusi tikrus namus, mylinčią šeimą, kuri ją gerbė ir ja pasitikėjo, ir buvo pasiryžusi visada būti viso to verta. Jos pastangos buvo tokios efektingos, kad jau suaugusi Džulė Matison tapo pavyzdine Kytono miestelio piliete. Be mokytojavimo Kytono pradinėje mokykloje ir savanoriško darbo su neįgaliaisiais bei mokymo skaityti programos, ji dar dėstė ir sekmadieninėje mokykloje, giedojo chore, kepdavo pyragėlius bažnyčios mugėms ir mezgė apklotus, kad gautų lėšų naujos gaisrinės statybai.

Tvirtai nusprendusi atsikratyti visų nutrūktgalvio impulsyvaus gatvės vaikėzo, kuriuo ji buvo, požymių. Ir kiekviena jos auka suteikė jai tokį atlygį, kad ji visada jautėsi esanti ta, kuri apdovanojama. Jai patikdavo dirbti su vaikais, ir suaugusiųjų mokymas jai teikė džiaugsmo. Džulė susikūrė tobulą gyvenimą. Tiktai kartais nakčia, būdama viena, ji negalėdavo atsikratyti jausmo, kad čia kažkas ne visai taip, kaip turėtų būti. Kažkas buvo apgaulinga ar kažko trūko, ar buvo netinkama. Ji jautėsi tarsi pati būtų susikūrusi sau vaidmenį ir tikrai nežinojo, ką turėtų daryti toliau.

Prieš metus, kai naujasis pastoriaus padėjėjas Gregas Houlis atvyko padėti Džulės tėvui, ji suvokė tai, ką jau seniai derėjo apsvarstyti: dabar jai reikėjo vyro ir savos šeimos, kuriuos galėtų mylėti. Ir Gregas taip manė. Jie kalbėjosi apie vedybas, bet Džulė norėjo dar palūkėti, kol įsitikins, o dabar Gregas buvo savo parapijoje Floridoje ir vis dar laukė, kol ji apsispręs. Miestelio liežuvautojos, nuoširdžiai pritarusios, kad jaunas ir gražus pastoriaus padėjėjas taptų Džulės vyru, pasijuto apviltos, kai pereitą mėnesį po Kalėdų Gregas išvyko, neužmovęs Džulei ant piršto sužadėtuvių žiedo. Džulė taip pat iš esmės teigiamai žiūrėjo į jį. Tiktai kartais, vėlai naktį, ją apnikdavo miglotos, nepaaiškinamos dvejonės...

11

Klubu įsirėmusi į stalą, Džulė šypsojo toms septynioms moterims nuo dvidešimties iki šešiasdešimties metų, besimokančioms skaityti. Jų ryžtas, drąsa, energija jau buvo užkariavusios jos širdį, ir tik dabar ji pradėjo jas pažinti. Turėjo mažiau nei dvidešimt minučių prieš eidama vakarieniauti į savo tėvų namus, ir jai labai nesinorėjo baigti pamokos. Nenorom dirstelėjo į savo laikrodėlį ir pasakė:

— Gerai, šiam kartui bus gana. Ar turit klausimų dėl kitos savaitės užduočių, o gal kas šiaip nori ką pasakyti?

Septyni rimti veidai pažvelgė į ją. Rozali Silmet, dvidešimt penkerių metų vieniša motina, pakėlė ranką ir nedrąsiai tarė:

— Na, mes visos norėtume pasakyti, kaip mums svarbu tai, ką jūs darote. Mane išrinko, kad jums tą pasakyčiau, nes ligi šiol aš geriausiai iš visų skaitau. Norim, kad žinotumėt, kaip mums svarbu jau vien tai, kad tikit mumis. Kai kurios iš mūsų, — ji padvejojo ir pažvelgė į Poliną Perkins, kuri Rozali paraginta neseniai atėjo į klasę, — nemano, kad galit mus išmokyti, bet mes mielai suteiksim tą galimybę.

Nukreipdama žvilgsnį į rimtą tamsiaplaukę, maždaug keturiasdešimties metų moterį, Džulė maloniai pasakė:

— Polina, kodėl manot, kad nesugebėsit išmokti skaityti?

Moteris atsistojo, tarsi kreiptųsi į be galo svarbų asmenį, ir oriai, bet skausmingai prisipažino Džulei:

— Mano vyras sako, kad jei aš nebūčiau kvaila, vaikystėje būčiau išmokusi skaityti. Mano vaikai sako tą patį. Jie tvirtina, kad tik gaišinu jūsų laiką. Atėjau čia tik dėl to, kad Rozali sako išmokstanti tikrai greitai ir niekada nemaniusi, jog sugebės. Pasakiau, kad kelias savaites ir aš pabandysiu.

Kitos moterys klasėje nenorom pritardamos linktelėjo, ir Džulė trumpam užmerkė akis, prieš pasakydama joms teisybę, kurią taip seniai ilgam buvo paslėpusi.

— Aš žinau , kad jūs visos galit išmokti skaityti. Žinau, kad nesugebėjimas skaityti visai nesusijęs su kvailumu. Galiu įrodyti.

— Kaip? — šiurkštokai paklausė Polina.

Džulė giliai įkvėpė, o tada, kreivai šyptelėjusi, prisipažino:

— Žinau, nes kai atvykau į Kytoną, buvau ketvirtoje klasėje ir nemokėjau skaityti nė tiek, kiek Rozali išmoko jau po kelių savaičių šioje klasėje. Žinau, kaip jautiesi, kai kėblini koridoriumi, nesugebėdama perskaityti užrašų ant tualeto durų. Žinau, kokių būdų sugalvojot tam paslėpti nuo žmonių, kad jie iš jūsų nesijuoktų. Aš iš jūsų nesijuokiu. Niekada nesijuoksiu. Kadangi žinau dar kai ką... Žinau, kiek drąsos reikia kiekvienai iš jūsų ateiti čia dusyk per savaitę.

Moterys išsižiojusios įsistebeilijo į ją, o tada Polina paklausė:

— Ar tai teisybė? Jūs nemokėjot skaityti?

— Teisybė, — ramiai atsakė Džulė, žiūrėdama jai į akis. — Štai kodėl ėmiausi to mokyti. Štai kodėl esu pasiryžusi gauti jums visas tas naujas priemones, kurios prieinamos suaugusiems, norintiems dabar skaityti. Pasitikėkit manimi, — pridūrė ji atsitiesdama. — Aš rasiu būdą gauti jums visa tai, todėl rytoj rytą vykstu į Amarilą. Dabar aš jūsų prašau tiktai truputį pasitikėti manimi. Ir savimi.

— Aš labai jumis pasitikiu, — juokėsi Pegė Linstrom, stodamasi ir susirinkdama savo sąsiuvinius bei pieštukus. — Bet aš dar pati savęs nepažįstu.

— Negaliu tuo patikėti, — nusijuokė Džulė. — Ar aš negirdėjau, kaip pamokos pradžioje gyrėtės šią savaitę sugebėjusi perskaityti kai kurių miesto gatvių pavadinimus?

Kai Pegė išsišiepė ir pakėlė vaikutį, snaudusį kėdėje priešais ją, Džulė surimtėjo ir nusprendė, kad jas reikėjo padrąsinti tik pradedant joms mokytis.

— Prieš išeidamos gal visos turėtumėt priminti sau, kodėl norėjot išmokti skaityti. Rozali, o jūs ką pasakytumėt?

— Tai nesunku. Noriu važiuoti į didelį miestą, kur daug tarnybų, ir galėčiau gauti socialinę paramą, tačiau negaliu gauti darbo, nes nesugebu užpildyti pareiškimo anketos. Net jei ir sugalvočiau būdą kaip nors tai padaryti, vis tiek niekas neduotų man padoraus darbo, nes nemoku skaityti.

Kitos dvi moterys pritariamai linktelėjo, o Džulė pažiūrėjo į Poliną ir paklausė.

— Polina, kodėl jūs norit išmokti skaityti?

Pastaroji kvailai vyptelėjo.

— Gal norėčiau įrodyti savo vyrui, kad jis klysta. Norėčiau bent kartą atsilaikyti prieš jį ir įrodyti, kad nesu kvaila. O tada... — ir susidrovėjusi nutilo.

— O tada? — švelniai paragino Džulė.

— O tada, — graudžiai atsidususi baigė Polina, — norėčiau atsisėsti ir padėti savo vaikams ruošti namų darbus.

Džulė pažvelgė į Debę Sju Kesidi, trisdešimtmetę lygiais tamsiai rudais plaukais, švytinčiom rudom akim, ramaus būdo, kurią besikraustantys tėvai nuolat atsiiminėdavo iš mokyklos, kol penktoje klasėje ji visai metė mokslus. Ją Džulė įsidėmėjo kaip nepaprastai gabią ir iš to, ką ji retkarčiais pasakydavo per pamokas, labai kūrybingą ir gerokai išprususią. Ji dirbo tarnaite, tačiau elgėsi kaip bibliotekininkė. Dvejodama ji prisipažino: