Ребекка Джеймс: Tobula klasta

– Boidelių namai, – atsiliepė mama. Persikėlusi pasikeičiau dokumentus, dabar vadinuosi Peterson, močiutės iš tėvo pusės mergautine pavarde. Keista, kad buvo taip lengva atsisakyti senojo Keitės Boidel vardo ir tapti Katrina Peterson, – visai nesudėtinga, bent dokumentuose, tapti kitu žmogumi. Keitės vardo pasiilgstu. Tačiau jis tiko tokiai, kokia buvau seniau, – laiminga, nerūpestinga, draugiška. Katrina tinkamesnė naujajai, tykesniajai versijai. Keitės Boidel nebėra. Reičelės ir Keitės Boidel, liūdnai pagarsėjusių Boidel seserų, nebėra.

– Mama...

– Brangioji... Kaip tik ketinau skambinti. Mudu su tėčiu kalbėjom apie automobilį tau.

– Ką?

– Taip. Tik, vaikeli, nesiginčyk. Nutarėm nupirkti tau naują automobilį. Dabar jie daug saugesni, su oro pagalvėmis ir panašiai. Pinigų turime, todėl juokinga, kad važinėji tuo senu kledaru.

– Ne toks jau kledaras, mama. Tik šešerių metų. – Aš važinėju senuoju mamos volvu, mano amžiaus panelei tokia mašina dar labai nauja ir solidi.

Ji kalba toliau, lyg nebūtų manęs išgirdusi:

– Taigi radome tokį žavingą pežo. Labai kompaktiška, graži mašinytė, bet svarbiausia, kad puikiai atlaikė visus saugumo bandymus. Idealiai tiks tau mieste.

Ginčytis neverta. Nenoriu jos erzinti priešgyniaudama. Nuo Reičelės mirties džiaugiuosi stengdamasi įtikti tėvams. Jie eina iš proto dėl mano saugumo, daro viską, kas įmanoma, kad man ko neatsitiktų, tad mandagiai priimti jų dovanas ir rūpestį – menkutė kaina, jeigu tai gali nors kiek palengvinti jiems skausmą.

– Atrodo nuostabiai, mama, – sakau. – Ačiū.

– Kaip mokykloje? Ar pažymiai nors kiek geresni?

– Taip, – meluoju. – Jau sekasi daug geriau.

– Skaičiau apie Niukaslio universiteto medicinos mokyklą. Žinai, labai pažangi, kalbama, ne prastesnė už Sidnėjaus. Iš tikrųjų atrodo, kad šiuo metu tai tinkamiausia vieta mokytis medicinos. Be to, ten dėsto daug žymių gydytojų. Mieloji, norėčiau, kad apie tai pagalvotum. Dėl manęs. Galėtum gyventi su mumis, žinai, kaip tėtis būtų patenkintas, o tu galėtum atsidėti studijoms, nesirūpinti butu, sąskaitomis ar maistu. Galėtume tave pagloboti, būtų lengviau.

– Nežinau, mama, dar nežinau. Kol kas man labai patinka anglų kalba ir istorija, patinka skaityti, o gamtos mokslai – ne... Turbūt vis dėlto pasirinksiu humanitarinę sritį. Be to, mama, Sidnėjuje man tikrai gera.

– Na, žinoma. Ir Vivjenos butas puikus, žinau, ji bus laiminga, jeigu toliau pas ją gyvensi. Ir baigti humanitarinių mokslų bakalauro studijas – išties puiki mokslų pradžia. Bet, brangioji, tik pradžia. Vis tiek turėsi grįžt į vėžes. Kada nors. Kai būsi pasirengusi.

„Grįžt į vėžes. Kai būsi pasirengusi.“ Aiškiau mama nedrįsta užsiminti apie tai, kas atsitiko Reičelei, prabilti apie mūsų netektį, apie gyvenimą iki jos nužudymo.

Aš buvau dešimtoje klasėje, geriausia mokinė. Tikėjausi baigti vidurinę tokiais pažymiais, kad įstočiau į universitetą studijuoti medicinos. Mano galutinis tikslas buvo akušerija, viską suplanavau. Bet nužudžius Reičelę visi planai žlugo, viskas pairo. Žemė išslydo iš po kojų. Be to, per visą tą siaubingą laiką suvokiau, kad gamtos mokslai ir matematika, visi tikslieji dalykai, kuriuos taip mėgau, negali man padėt suprasti, kas atsitiko Reičelei. Nėra formulės, nėra matematikos lygties, kuri padėtų susidoroti su emocijomis, užplūstančiomis po žmogžudystės, – tikslieji mokslai nepajėgia išmatuoti žmogaus širdies kančios. Tačiau humanitariniai dalykai: literatūra, istorija, muzika, visa toji magija, sukurta sielvartą suprantančių žmonių, gali paguosti, jeigu panorėsi.

O dabar jau abejoju, ar apskritai kada nors būsiu pasirengusi grįžt į vėžes. Aš jau pasuku kitu keliu, dar tik pradedu juo įsibėgėti ir nemanau galinti ar norinti pasukt į šoną.

– Pagalvosiu, mama.

– Gerai. Nusiųsiu tau keletą brošiūrų. – Ji nusijuokia, bet išgirstu, kaip balsas užlūžta, – ženklas, kad pokalbis jai išspaudė ašaras. – Turiu surinkusi visą krūvą.

Paliečiu ragelį, tarsi tuo judesiu galėčiau ją paguosti. Bet jos paguosti neįmanoma. Ji gyvena tik skausmu, didesniu ar mažesniu.

– Kur jau tu nesurinksi, – sakau kuo šilčiau.

– Oi, kaip užsiplepėjau, – taria ji vėl žvaliai, ramiai, sutramdžiusi visas emocijas. – Juk tikriausiai nori šnektelėt su tėčiu? Jo čia nėra, brangioji, bet aš pasakysiu jam, kad vėliau tau paskambintų.

– Nieko. Matai, pas mane vakarienės ateina draugė. Gal pati rytoj paskambinsiu.

– O, kaip džiugu, kad susirandi pramogų. – Jos balsas vėl sudreba, bet kostelėdama ji suvaldo jį. – Gero vakaro, brangioji. Pasakysiu tėčiui, kad rytoj paskambintų. Pati neskambink. Dabar mūsų eilė mokėti.

Padedu ragelį visiškai be ūpo, išgaravo visas jaudulys laukiant vakaro. Gailiuosi, kam paskambinau. Man nepasidarė linksmiau, o mama tikrai dar labiau susikrimto. Pastaruoju metu mama visada taip. Vis kažką aiškina, vis planuoja, vis kupina sumanymų ir praktiškų pasiūlymų. Sakytum jai baisu pabūti ramiai ar patylėti. Šitaip elgiantis nelieka laiko prisiminti, galvoti apie tai, ko neteko. Su ja kalbėdamasis neturi kada įsiterpti, prabilti apie tai, ko ji nenori girdėti, – užsimint apie Reičelę.

Šiuolaikinis būdas gedėti, neva teisingas, yra kalbėt apie netektį, verkti, raudoti ir dejuoti. Mano psichologė sakė, jog reikia kalbėtis. Ir aš bandžiau, tuos ilgus ilgus pirmuosius metus po Reičelės nužudymo, bandžiau kalbėti apie tai, kas nutiko, išreikšti savo liūdesį, nusakyti mūsų netektį, savo pačios neviltį. Tačiau tėtis nesiklausydavo, o mama mane pertraukdavo, pakeisdavo temą ir, jei nenutildavau, apsiverkusi išbėgdavo iš kambario.

Aš pasidaviau. Atrodydavo, lyg ją tyčia kankinu, ir aš pradėjau bodėtis savimi, savo poreikiu išsikalbėti. Šnekėdama apie tai aš ieškodavau atleidimo, patikinimo, kad mama su tėčiu nejaučia man neapykantos už tai, kas atsitiko, kad jie nesigaili, kam gyva likau aš. Bet netrukus suvokiau trokštanti neįmanomo. Aišku, jie manęs nekenčia už tai, kas atsitiko, už mano bailumą, mano pabėgimą, mano išlikimą. Aišku, jeigu vienai jų dukrai buvo lemta mirti, tai turėjau būti aš.

Ir nebetikiu, kad yra dar koks geresnis būdas susidoroti su netektimi. Tiesiog tu neši skausmo naštą, – kasdienę klaikią naštą, – ir šnekos apie ją nei nuims jos, nei palengvins. Reičelė buvo nužudyta pačiu siaubingiausiu būdu. Žodžiai negali atsverti šios žiaurios tiesos. Reičelė mirė. Ji išėjo amžinai, ir mes niekada daugiau nepamatysime gražaus jos veido, neišgirsime grojant. Ji mirė.

Niekaip nesuprantu, kodėl mums reikia murdytis šioje tikrovėje, kartoti ir kartoti tą patį, lįsti ir knaisiotis, kol pravirksi kruvinom ašarom, o širdį sugniuždys siaubas ir neapsakomas sielvartas. Šituo nieko nepadėsi. Niekas negali padėti. Jei mama nori būti tvirta, apsimesti, kad jaučiasi puikiai, nori slėpti savo neviltį po permatomu veiklumo ir dalykiškų pokalbių šydu, neprieštarauju. Šis būdas toliau gyventi savo varganą gyvenimą atrodo ne blogesnis už kitus.

Spusteliu nedidelį apskritą randą virš kelio. Jis vienintelis fiziškai liudija apie naktį, kai Reičelė buvo nužudyta, yra vienintelė mano fizinė trauma. Tą baisią naktį Melburne buvo nužudyta ne ta mergaitė. Ir nors iš tikrųjų nepajėgiu norėti, kad būčiau mirusi vietoj Reičelės, – nesu tokia narsi, kad tapčiau kankine, tebemyliu gyvenimą ir bijau mirties, – gerai suvokiu, jog mirė geresnioji sesuo.

Alisa nevėluoja; ji tokia linksma, energinga ir graži, jog, kai įžengė ir pradėjo nesustodama pliaukšti, pasijutau geriau.