Ребекка Джеймс: Tobula klasta

– Ne, – sakau. – Aš – Katrina. Katrina, ir tiek.

Stengiuosi kalbėti nerūpestingai, draugiškai, bet mano žodžiai nuskamba šiurkščiai, perdėtai. Niekad nekreipdavau dėmesio, kaip žmonės mane šaukia, – Keite, Keit, Keiti, – man visi tie vardai patiko, bet ilgiau negaliu pakęsti jokių savo vardo trumpinių. Anos lengvabūdės sutrumpintos Keitės nebėra. Dabar aš Katrina Peterson iki kaulų smegenų.

Suraukusi antakius, Alisa žiūri į mane beveik šaltai, bet staiga jos veidas nusigiedrija, gūžtelėjusi ji nusišypso ir ramiai linkteli.

– Žinoma. Katrina tikrai skamba iškilmingiau. Kaip Katrina Hepbern. Be to, ilgas vardas geriau tinka prie tavo paslaptingumo.

– Paslaptingumo? – prunkšteliu džiaugdamasi dingstimi juokais nuleisti nesmagų pokalbį. – Na jau...

– Oi, tikrai. – Alisa palinksta artyn. – Mokykloje visi spėlioja, kas tu esi. Tokia daili ir protinga. Tokia tyli, užsidariusi ir atsitvėrusi nuo kitų, bet ne todėl, kad būtum drovi, nedrąsi ar panašiai. Toks įspūdis, tarsi būtum nutarusi niekur nedalyvauti. Tarsi... oi, nežinau... turėtum kokią didelę, baisią paslaptį ir nenorėtum su niekuo draugauti, kad kiti jos nesužinotų. Tu visus domini, net gąsdini. Kai kas tave laiko snobe.

– Snobe? Nejaugi? Na, jie klysta. Nesu snobė.

Atsistojusi pradedu nuruošti stalą nežiūrėdama Alisai į akis. Pokalbis pradeda mane nervinti – per daug priartėja prie tiesos. Juk aš tikrai turiu paslaptį. Didelę, baisią paslaptį, kaip sako Alisa. Ir nors nesu snobė, išties nenoriu niekur dalyvauti, vengiu draugysčių, – vis dėl tos pačios priežasties. Matyt, mokiniai pradeda spėliot apie mane, apkalbėti. Nesu tokia nepastebima, kaip tikėjausi. Bet Alisa juokiasi.

– Ei, nenukabink nosies. Liaukis, aš tik juokauju. Šaunu būti tokiai paslaptingai. Man patinka. Tu kitokia. Super. O aš turbūt tau tik pavydžiu. Pati norėčiau būti panaši į tave. – Ji prideda ranką prie širdies, užsimerkia. – Mergina su tragiška praeitimi.

Stebiuosi, kad Alisa beveik pataiko kaip pirštu į akį. Jaučiuosi nesmagiai, lyg nuoga, ir vos susilaikau nepabėgusi ir nepasislėpusi. Kad išsaugočiau paslaptį. Bijau, kad Alisa, pratęsusi šį pokalbį, nepradėtų manęs kamantinėti ir visko neiškvostų, bet ji tik gūžteli, apsidairo ir papurto galvą.

– Dieve, butas tiesiog fantastiškas. Būtinai reikia surengti čia vakarėlį. – Pakilusi ji paima iš manęs lėkštes. – Tu gaminai, aš suplausiu. Sėskis. Dar gurkštelėk kokį mililitrą savo gėrimo, – sako žvilgtelėjusi į mano stiklinę.

Netrukus supratau, kad Alisa visada trokšta būti dėmesio centre. Taigi ilgai nešneka apie kitą žmogų. Be to, mėgsta erzinti. Pasako ką nors truputį užgaulaus, bet palengva nuleidžia juokais, paskui esti tokia žavinga ir maloni, jog neįmanoma ilgiau pykti. Šis atradimas manęs nė kiek nesutrikdė, priešingai – džiaugiausi įsitikinusi, kad ji nėra tokia nuostabi, kaip iš pradžių atrodė. Jaučiausi tokia nevykusi, jog nenorėjau tobulos draugės.

Alisai taip ir nepavyksta suplauti indų. Tiesa, ji pradeda: prileidžia kriauklę karšto vandens, įpila ploviklio, bet mes kalbamės ir ji tolydžio pamiršta, ką veikia, vis grįžta prie stalo ko nors pasakyti ar papasakoti anekdoto. Ir tada pasigirsta beldimas į duris.

– Robis! – apsidžiaugusi suploja rankomis Alisa. Ir pasisukusi išskuba koridoriumi jo įleisti.

Girdžiu, kaip Alisa juokdamasi sveikinasi su juo. Girdžiu žemą, sodrų jo balsą. Ir jis įeina į virtuvę.

Aukštas, šviesiaplaukis, labai patrauklus sportiškas tipas. Šypsodamas paduoda man ranką.

– Katrina, aš Robis.

– Labas.

Jo delnas kietas, šiltas ir sausas. Šypsena plati, graži, ir aš pirmą kartą per pastaruosius metus pajuntu neabejotiną trauką. Jis žavingas. Jaučiu, kaip paraustu. Sumirksėjusi nusisuku prie kriauklės ir apsimetu besiterliojanti su indais.

– Aš tik baigsiu plauti. Tuoj tuoj.

– Ne, ne. – Alisa suima man už pečių ir švelniai nustumia nuo kriauklės. – Pati vėliau suplausiu. Pažadu. Einam užsiimti kuo nors linksmesniu.

Likę daugybė troškinio, ir Alisa kviečia Robį pavalgyti.

– O galima? – Jis žiūri į mane kaltai, bet Alisa jam prikrauna pilną lėkštę.

– Žinoma, – nuoširdžiai sakau. Per daug pridariau. Šešiems pakaktų.

Alisa klausia Robį, ar jis nenorėtų išgerti, tačiau tas papurto galvą teisindamasis futbolo treniruote ir prisileidžia stiklinę vandens. Žiūri, kaip Alisa pilasi gėrimo.

– Viskis? Ar ne per stipru, Ali?

– Taip, stipru, – mirkteli ji. – Kaip tik man.

Mes išeinam į balkoną, Robis kerta per abu žandus. Iš pradžių jo kiek droviuosi, truputėlį nepatenkinta, kam jis atėjo, bet Robis toks draugiškas ir taip giria mano valgį, ir taip smagiai šneka, jog netrukus pajuntu jam simpatiją. Dvidešimtmetis, dirba kažkokiame prabangiame restorane padavėju, ir štai aš jau kvatoju iš jo pasakojimų apie sunkius, priekabius klientus, su kuriais jam tenka susidurti.

Kai pasidaro šalta, sueinam į vidų ir svetainėje susėdam ant grindų. Viskis Alisai jau muša galvon. Skruostai dega, akys paraudusios. Besipinančiu liežuviu ji nuolat garsiai pertraukia Robį ir už jį baigia pradėtą pasakojimą. Bet jis nepyksta, atlaidžiai šypsosi ir leidžia jai kalbėti.

Jis ją myli, pamanau. Kaip į ją žiūri, be to, šeštadienio vakarą prisistatė per tokį trumpą laiką. Įsimylėjęs lig ausų.

Alisa atsistoja, eina prie lentynos apžiūrėti kompaktinių plokštelių. Ima juoktis iš Vivjenos skonio.

– Dieve, reikėjo atsinešti savo ipodą. Čia tokios senienos. Devintas dešimtmetis, ne geriau!

Vis dėlto ji išsirenka Princo albumą. Įdeda į grotuvą.

– Mano mama dievina šitą dainą, – sako Alisa. – Visą laiką pagal ją šoka. Katrina, kad matytum, kaip ji šoka. Tikrai kino žvaigždė. Šokdama būna nuostabiai graži.

Pagarsinusi muziką, ji ima gundomai kraipyti klubus. Užsimerkusi šypsosi. Nenorom stebiuosi, kaip atvirai ji parodė meilę ir žavėjimąsi motina. Kelis kartus iki tol Alisa apie tėvus kalbėjo atsainiai, net su panieka. Lyg jų nekęsdama.

Mudu su Robiu liekam sėdėti, žiūrime, kaip Alisa šoka. Gerai šoka, seksualiai ir dailiai, Robis šypsosi visiškai pakerėtas, o man topteli, kaip būtų gera, jei ir mane kas taip mylėtų, kaip būtų įdomu, jei kas nors mane įsimylėtų. Ir pirmą kartą nuo Reičelės mirties, nuo Vilio išdrįstu pasvajoti, kad kada nors mane pamils toks vaikinas kaip Robis. Gražus, geras ir protingas. Mylės nepaisydamas, kas aš esu ir ką padariusi.

Pasibaigus dainai, prasideda kita, greitesnė, Robis pašoka ir stvėręs man už rankos pakelia nuo grindų. Pradedam šokti. Visi trys visiškai atsipalaiduojam. Šokam susiglaudę, apsikabinę. Paskui Robis apkabina Alisą. Bučiuoja. Žiūriu, kaip jie spaudžiasi vienas prie kito. Abu tokie gražūs, tiesiog sukurti kits kitam. Alisa, pajutusi mano žvilgsnį, šypsosi, kažką kužda Robiui į ausį. Robis Alisą paleidžia, apglėbia mane, tada atsilošęs suima delnais man veidą ir pasilenkęs priglunda lūpomis. Bučinys nekaltas, kone broliškas, bet vis tiek jaudina. Alisa juokdamasi kumšteli man šonan. Ir mes kvatodami apsikabinam visi trys, mane apima karštligiškas džiugesys. Jaučiuosi patinkama. Jaučiuosi patraukli. Jaučiuosi jauna.

Ir kai galvoje prabyla tylus balselis, sakantis, kad aš neverta laimės, kad neturiu teisės imti to, ko Reičelė negali turėti, nusprendžiu jo neklausyti. Nusprendžiu, bent šįvakar, nepaisyti savęs, smerkiančios viską, ko man norisi. Iš laimės sukasi galva, aš laisva ir nerūpestinga. Aš – Keitė Boidel. Tik šį vakarą. Jauna, laiminga ir drąsi. Keitė. Linksma ir išradinga. Keitė. Tik šią naktį. Katrinos nebėra, galiu būti savimi.