Ребекка Джеймс - Tobula klasta

Taigi, nors kalnų namas aiškiai būtų tinkamiausias, apie jį neužsimenu. Pasiūlau patraukti į pietus.

– Bet pietuose šaltas vanduo. Noriu į šiaurę, kur vanduo šiltesnis, – zirzia Alisa.

– Nepajusi jokio skirtumo. Be to, pietuose ramiau. Ir pigiau. – Robis pasižiūri į mane su šypsena, juokais išverčia akis šaipydamasis iš Alisos irzlumo. – Nuostabi mintis, Katrina.

– Ei! – Alisa žiūri į mane, į Robį. – Mačiau, kaip susižvelgėt. Atrodo, už akių pasikalbat, ką? Gal net apie mane? – Ji šypsosi, bet balsas kietas, žvilgsnis šaltas. – Nepamirškit – aš čia svarbiausia. Jūs be manęs nulis. Jei ne aš, ir dabar vienas kito nepažintumėt.

– Nutilk, Alisa. – Robis užverčia akis, pakelia tuščią puodelį. – Noriu dar kavos. Būk gera šeimininkė ir atnešk mums.

Alisa prisikiša prie Robio veido, ir aš neįsivaizduoju, ką ji darys. Atrodo supykusi. Galbūt ims šaukti, o gal lieps jam nešdintis, net baisu, kad neįkąstų. Bet ji pabučiuoja jį įkišdama liežuvį, tada, taip pat staigiai atsitraukusi, surenka tuščius puodelius ir atsistoja.

– Dar kavos? O tau arbatos, Katrina? – Ji linksmai šypsosi.

– Ačiū, būtų neblogai.

Robis išlydi ją susižavėjusiu, apstulbusiu žvilgsniu, ir man aišku, kad jis dėl jos pametęs galvą.

– Ar ji rimtai kalbėjo? – klausiu.

Jis atsisuka nustebęs, lyg būtų pamiršęs, kad esu.

– Rimtai? Apie tai, kad ji čia svarbiausia? – Jis linkteli. – O taip. Labai rimtai. Žinok, Alisa baisi narcisistė. Pati tikriausia. Jai rūpi tik ji pati.

Pamanau, Robis šiaip sau sušnekėjo. Juk jis ją myli, taigi negali tikrai tuo tikėti. Alisa turi savanaudiškumo, tą ir pati pastebėjau. Na ir kas? Bet ji gali būti ir be galo gera, dosni. Be to, nuostabiai moka klausytis ir parodyti, kad esi jai brangus.

– Bet vis tiek ją myli? – nusijuokiu.

– Ji kaip narkotikai, niekad negana, – liūdnai atsako jis, staiga surimtėjęs. – Lyg ir žinau, kad ji man netinkama, žinau, kad niekad nebūsiu su ja laimingas, bet negaliu susilaikyti. Kad ir kaip ji su manim elgtųsi, vis tiek grįžtu. – Jis gūžteli ir nusigręžia. – Aš jau įpratęs kaip į narkotikus. Įpratęs į Alisą.

– Bet ką ji... – Noriu paklausti, ką gi ji padarė, kodėl, jo manymu, jam netinkama, bet Alisa grįžta nešina garuojančiais puodeliais.

Ir mes, kvatodami, pamiršę ankstesnį nesmagumą, toliau planuojam savo savaitgalį. Pamirštu Robio žodžius, nieko nebeketinu jo klausti. Na, Alisa turi šiokių tokių trūkumų. Kas jų neturi? Aš per daug laiminga, kad kvaršinčiau dėl to sau galvą. Man per daug smagu, ir aš nesiklausau sąmonėje tyliai perspėjančio balso.

7 skyrius

– O kas toliau buvo? – Karlė palinko prie manęs smalsiai išpūtusi akis. – Klausyk, negalima nutraukti tokioj vietoj.

Tačiau tarpdury išdygo Reičelė. Susiglamžiusia pižama, raudonom dėmėm išmuštu veidu. Matyt, verkė.

– Reiče, kas yra?

– Ir vėl blogas sapnas.

– Na, eikš čia, pasėdėk su mumis.

Kaltai nusišypsau Karlei. Pasakojau jai apie aną naktį, naktį, kurią praleidau su savo vaikinu Viliu. Mudu bučiavomės, glamonėjomės per plauką nuo sekso. Karlė reikalavo tikslios ataskaitos.

Karlė buvo geriausia mano draugė. Rėksminga, gan stačiokiška mergaitė, labiau garsėjanti gudrumu ir arklišku humoru negu mokykliniais laimėjimais. Kai ji atėjo į mūsų mokyklą, abi iš pirmo žvilgsnio pajutom priešiškumą: man buvo grasus Karlės neva vulgarumas, o ji, pasak jos, mane laikė pasipūtusia turtinga snargle. Manau, širdyje mus abi išgąsdino tai, kas tuo metu abiem atrodė milžiniškas skirtumas tarp mūsų.

Mes susidraugavome stovykloje po septintos klasės: baisi šalčio, drėgmės, alkio ir nepatogumų savaitė, per kurią turėjome „ieškoti savęs“. Mudviem su Karle buvo pavesta gaminti valgyt (neabejotinai mokytojų sąmokslas mums suvesti – šioje stovykloje turėjo susitaikyti visi priešai), ir, kas vakarą nerdamosi iš kailio, kad pataisytume ką nors valgomo iš itin skurdaus pasirinkimo produktų, kęsdamos nepabaigiamus ir labai garsius bendraklasių skundus, tapome geromis draugėmis. Man patiko Karlės mokėjimas iš visko pasijuokti, o nepasitenkinimą sutikti didele gero humoro doze. Vėliau Karlė man prisipažino, kad jai padarė įspūdį mano atkaklumas, žūtbūtinis ryžtas išsiversti su tuo, ką turėjom. Jai patiko, kad aš nenukabinau nosies, kas vakarą stengiausi pagamint žmonišką valgį, nors abi žinojom, jog tai neįmanoma.

Reičelė atsisėdo ant grindų šalia manęs, aš apkabinau jai pečius.

– Vėl tasai sapnas? – paklausiau.

– Taip.

– Reičelė vis sapnuoja tokį baisų sapną, – paaiškinau Karlei. – Ji regi mergaitę, kuri atrodo kažkur labai matyta, mergaitė jai šypsosi, todėl ji eina artyn.

– Kuo arčiau, tuo mergaitės veidas rodosi pažįstamesnis, – ėmė pasakoti Reičelė. – Iš pradžių džiaugiuosi ją matydama. Jaučiu tokią didelę meilę, lyg ją iš kažkur pažinočiau. Bet artindamasi prie jos pradedu manyti, kad gal ši mergaitė nėra tokia draugiška, kaip atrodo, kad ji kažkuo labai negera. O kai atsistoju priešais ją, pamatau, kad iš tikrųjų ten aš, ji mano veidu, ir tada suprantu, ką tai reiškia. Šitaip išvysti savo veidą... Vadinasi, aš mirsiu, ir staiga išsigąstu... noriu nusigręžti, pabėgti nuo tos mergaitės... bet ji nusišypso tokia baisia, pikta šypsena. Bandau bėgti, bet ji kvatoja ir kvatoja, o aš, aišku, negaliu pabėgti. Tada pabundu. – Reičelė pakėlė akis į Karlę, gūžtelėjo. – Dievaži, šiurpu. Žinau, klausytis nėra taip baisu, bet aš tikrai žinau, kad mirsiu. Ši mergaitė, ši mano antrininkė, yra kažkokia mirties pasiuntinė.

– Tikrai klaikus sapnas, – pritarė Karlė. – Nesistebiu, kad tau baisu.

– Gulkis į mano lovą, – sakau Reičelei. – Pasistenk užmigti. Rytoj tau generalinė repeticija. Turi išsimiegoti.

Reičelė įlipo į mano lovą. Aš ją apklosčiau, pabučiavau kakton ir vėl atsisėdau ant grindų šalia Karlės.

– Na? – kumštelėjo ji man. – Pasakok.

Aš papurčiau galvą.

– Ne, – šnipštelėjau. – Palauk, kol užmigs Reičelė.

– Žinau, apie ką šnekatės, – ramiai tarė Reičelė lovoje. – Žinau, kad kalbatės apie berniukus ir visa kita. Girdėjau ateidama. Dėl manęs šnekėkitės. Man neįdomu. Tikrai. Aš net nesiklausysiu.

Karlė kilstelėjo antakius tarsi sakydama: „Matai? Nereikia jaudintis.“

– Pažadi? – tariau. – Pažadi nesiklausyti, Reičele?

– Man akys pačios merkiasi, – atsakė Reičelė. – Miegosiu jums nespėjus ištarti nė dviejų žodžių. Be to, man nesvarbu, ką tu veiki su tuo Viliu. Patikėk. Bjauru visa tai.

Ir taip aš Karlei išklojau, kas nutiko tarp manęs ir Vilio. Išklojau kone viską paskubomis ir tyliai, kad Reičelė negirdėtų. Na, nupasakojau jai fizinius dalykus, bet praleidau, ką mudu kalbėjomės. Nesakiau, kaip juokėmės nustebę ir nudžiugę, kaip kuždėjome švelnius žodžius ir prisiekėme ištikimybę. Meilės žodžiai, kuriuos kits kitam kalbėjome, buvo daug šventesni už fizinius veiksmus, todėl juos paslėpiau širdyje.

Kitą dieną mudvi su Karle po repeticijos laukėme Reičelės. Neseniai pradėjusios gerti kavą, nieko taip nemėgom, kaip kokioje kavinaitėje iki begalybės sėdėti su kapučino puodeliu – žiopsoti į lankytojus, apkalbėti drauges. Gurkšnoti kavą atrodė toks solidus užsiėmimas, bet kartu saugus ir malonus, ne taip kaip kitos suaugusiųjų pramogos, kurių pradėjome ieškoti: vakarėliai, alkoholis ir berniukai. Nereikėjo slapukauti, nebūdavo ko stebinti, prieš ką apsimetinėti. Galėdavom būti savimi.