Ребекка Джеймс - Tobula klasta

– Aha. Kipšas, turbūt neturėčiau daugiau šnekėti. Turbūt reikėtų laukti, kol ji pati tau pasakys.

– Ir taip beveik pasakei. Tikroji mama jos atsisakė ir ji buvo įvaikinta. Jau žinau, kad ji nemėgsta ją įvaikinusių žmonių. Bent manau, kad juos ji vadina savo tėvais, tiesa?

– Aha. Jos tikroji, biologinė motina vadinama Džodžo.

– Džodžo?

– Taip. Hipiškas „Džoanos“ pakaitalas. Ji beviltiška sena narkomanė. Savanaudiškesnės moters paieškojusi nerastum. Bet Alisa ją myli. Nors ji buvo taip nusivažiavusi, kad nepajėgė prižiūrėti Alisos ir jos broliuko, kai tie buvo maži.

– Broliuko? Ji turi brolį?

– Aha.

– Brolį... Tai bent! Nežinojau. Nė sykio net neužsiminė apie jį. Kuo jis vardu?

Robis susiraukęs purto galvą.

– Kad ir nežinau. Alisa negali apie jį kalbėti. Nervinasi, širsta. Tik vadina jį broliuku. Žinau, jis susipykęs su įstatymu, įkliuvo dėl kažko rimto, bet nelabai žinau. Turbūt narkomanas kaip ir motinėlė.

Mane pritrenkė žinia, kad Alisa turi brolį, kad buvo įvaikinta, kad jos paslaptys ne mažesnės už mano. Mudvi su Alisa turime daug daugiau bendra, negu įsivaizdavau. Abi norėtume pamiršti savo praeitį, ir staiga suvokiu – šis sutapimas toks nepaprastas, jog į jį galima žiūrėti kaip į ženklą. Ženklą, kad mums su Alisa buvo lemta susitikti, lemta susidraugauti.

– Kaip liūdna, – sakau.

– Aha.

– Gyvenimas kartais tikrai užknisa, – sakau. – Vargšė Alisa.

Iš tiesų turiu galvoje „vargšai mes“. Visiems trims kliuvo baisybių: nužudymas, vėžys, motinos išdavystė, ir pirmą kartą apima pagunda papasakoti Robiui apie Reičelę. Noriu ne užuojautos, o kad manim patikėtų, – tai svarbiausia tragediją išgyvenusiam žmogui. Aš galiu pasakyti suprantanti ir tikrai suprantu juos, tačiau Robiui ir Alisai, nieko nežinantiems apie mano praeitį, tie žodžiai gali pasirodyti tušti. Raminami, bet nieko nereiškiantys laimės kūdikio žodžiai.

Vis dėlto bijau, kad ryte galiu pasigailėti savo atlapaširdiškumo. Ir nieko nesakau.

Kitą dieną pabundu vėlai; nors atsiguliau vidury nakties, jaučiuosi pailsėjusi ir laiminga. Pro langą srūva saulė tiesiai ant mano lovos, aš guliu apsiklojusi tik paklode, mėgaudamasi saulės šiluma. Girdžiu duslų vandenyno grumenimą, girdžiu, kaip savo miegamajame juokdamiesi tyliai šneka Robis ir Alisa.

Atsikėlusi užsimetu chalatą ir einu į virtuvę. Namas užlietas saulės, akimirką ji mane apakina, aš mirksiu sustojusi, kol akys apsipranta.

Užsiplikiusi puodelį arbatos išsinešu į verandą. Užsiremiu ant turėklų ir žiūriu į bangas. Vanduo gražus, šviesios turkio spalvos, vilnelės švelniai dūžta į krantą. Abiem delnais suspaudusi puodelį nulipu nuo verandos ir pasileidžiu prie vandens. Išgėrusi arbatą pastatau tuščią puodelį ant smėlio, atsigręžiu į namą, apsidairau į abi paplūdimio puses, ar niekas nežiūri. Tada atsirišu chalatą ir, palikusi ant žemės, lekiu į vandenį; nubridusi giliau neriu.

Vanduo toks ramus, kad galiu ramiai plūduriuoti ant nugaros ir lengvai, lygiai plaukioti palei krantą laisvuoju stiliumi. Prisiplaukiojusi, pavargusi, bet ir atsigaivinusi išlipu iš vandens, apsivelku chalatą ir grįžtu namo.

– Katrina? – pašaukia Alisa, kai įeinu. – Ką veiki?

Pasuku į jų kambarį, sustoju tarpdury. Robis su Alisa sėdi lovoje supynę kojas. Mane išvydęs, Robis užsitraukia antklodę ir droviai šypteli. Gūžtelėjusi linksmai jiems nusišypsau.

– Nuostabus rytas. Nuostabus, – prabylu. – Plaukiojau, vanduo geras. Eikit maudytis. Aš padarysiu pusryčius. Gal norit Benedikto kiaušinių?

– Tu mane nupenėsi su visais savo gardumynais. – Alisa nusižiovauja, pasirąžo. – Būsiu stora kaip mano pabaisos įtėviai. – Ji kilsteli antakius žiūrėdama į mane. – Jeigu jau kalbėsime apie juos...

– Taip, – burbteliu ir kažkodėl susigėstu, lyg būčiau užklupta darant ką nederamo. Gal dėl to, kaip Alisa į mane žiūri, – tarsi supykusi motina, laukianti, kad vaikas prisipažintų padaręs nusižengimą, apie kurį ji jau žino. – Robis man papasakojo... na, kad esi įvaikinta. Ir kad turi brolį. Tikiuosi, nepyksi, jog sužinojau.

Tačiau šalta išraiška dingo, net nežinau, ar nebūsiu jos tik įsivaizdavusi. Ji abejingai gūžteli, vėl nusižiovauja.

– Ne tokia jau didelė paslaptis. Tik vis neprisiruošiau tau pasakyti. Be to, nieko įdomaus. Neverta burnos aušinti.

Robis suraukia kaktą, vos pastebimai suspaudžia lūpas. Atsidūsta.

– Na, žinoma, menkniekis. Kaip ir visa kita, ar ne, Ali? Nieko. Nieko nieko nieko. Tavo mėgstamiausias žodis.

– Klausyk, Robi, – sako Alisa kietu ir šaltu balsu, piktu veidu, – jeigu tau nepatinka, kaip aš žiūriu į savo gyvenimą, jei smerki mano požiūrį į viską, ką tada čia veiki? A, Robi? Ką vis dėlto čia veiki?

– Aš nesmerkiu tavo požiūrio. To nesakiau. Tik, manau, kvailystė, kad atmeti viską, kas liūdna, tarsi nieko nereikštų. Tai kažkoks pozavimas. Savotiška gynyba... ir turbūt nesveikas dalykas.

– Ką? – Ji žiūri į jį negalėdama patikėti. Išlipusi iš lovos atsistoja šalia. Įsisprendžia į šonus. Apsivilkusi baltais naktiniais, kukliais ir dailučiais, beveik vaikiškais. Skruostus išmuša raudonos dėmės. Akys dega pykčiu. Atrodo skaisti, graži ir pavojinga, nuo jos neįmanoma atitraukti akių. Linguodama galvą, ji liūdnai šypteli. – Ką čia dabar šneki, Robi? Apie ką tu šneki?

– Apie tave, Alisa. Apie tavo šeimą. Motiną ir brolį. Aš net nežinau tavo brolio vardo. Katrina nežinojo, kad išvis turi brolį. Nemanai, kad visa tai keista? Tu niekad apie jį nekalbi. Niekad nekalbi nei apie savo tėvus, nei apie vaikystę. Apie nieką nekalbi.

– Ir kodėl turėčiau kalbėti, Robi? Ar tik todėl, jog tau atrodo reikalinga? Ir ką jau nori sužinoti? Koks purvas tave taip domina? A? Jau žinai, kad Džodžo narkomanė, vartoja heroiną. Jau žinai, kad buvau įvaikinta. Apie brolį nekalbu, nes jo beveik nematau. Jis beveik nepasiekiamas, tiesa? Nekalbu apie jį, nes mes neaugome kartu, jį įsivaikino kažkokie idiotai, jo gyvenimas buvo sumautas, o dabar jis kalėjime, aišku? Nekalbu apie jį, nes tokie žmonės kaip tu negali suprasti, ką jis iškentėjo.

Stoviu ir žiūriu į juos. Negaliu išeiti, negaliu nesiklausyti. Alisa turi paslapčių. Ir aš turiu paslapčių. Priešingai Robiui, man patiktų, kad viskas liktų kaip buvę. Noriu jam pasakyti, kad atstotų nuo jos, baigtų šitas kalbas, leistų Alisai išsaugoti savo paslaptis, jeigu ji taip nori, tačiau ne mano reikalas.

Apsisuku eiti, bet Alisa mane pašaukia vardu.

– Nepabėk.

Jos tonas šaltas, griežtas. Aš pykteliu. Prabylu irgi šaltai:

– Aš ir nebėgu. Einu daryt pusryčių. Išalkau.

– Noriu išgirsti tavo nuomonę, – sako ji lyg niekur nieko. – Ar nemanai, jog turiu teisę pati spręsti, apie ką man kalbėti ar nekalbėti? O gal negerai ką nors slėpti? – Ji dėbteli į Robį, tada atsisukusi į mane kilsteli antakius. – Galbūt draugai privalo viską atvirai iškloti? Viską, kas kada nors atsitiko?

– Ne, – tyliai atsakau. – Žinoma, ne. – Aišku, gali turėti paslapčių, pamanau, aš ir pati jų turiu. Turėk sau savo paslaptis, jeigu tiktai man galima jas išsaugoti. Palaidokime jas abi ir stenkimės pamiršti, ir niekad o niekad jų neminėkime. Niekad...

Man nespėjus ko nors pridurti įsiterpia Robis:

– Nepainiokim čia Katrinos. Ji niekuo dėta.

– Cha, bet stovi ir klausosi.

– Nesiklausau, – sakau staiga pasijutusi kalta ir susigėsdama. – Aš jau norėjau eiti. Pati paklausei mano nuomonės. – Nutylu, kol nepradėjau verkšlenti kaip užsiaikštijęs vaikas. – Na, gerai, – gūžteliu. – Aš noriu valgyt. Einu ruošti pusryčių.