Ребекка Джеймс - Tobula klasta

– Pasakok, – pagaliau taria ji.

Tyliai kūkčiodama, aš pradedu pasakoti. Viską Alisai iškloju. Visą istoriją nuo pat tos valandėlės, kai Karlė, Reičelė ir aš buvome kavinukėje, kai nutariau, kad Reičelė gali eiti su mumis į vakarėlį. Verkiu prisiminusi siaubą, bet ir iš palengvėjimo, kad pagaliau kam nors tai pasakoju, ir aš kalbu, kalbu ir vėl verkiu. Alisa bent sykį tiktai klausosi. Nieko nesako, neklausia, bet nenuima delno nuo mano kelio.

– O Dieve... – taria ji, kai baigiu pasakoti. – Vargšelė... Vargšai tėvai... Kodėl man iki tol nieko nesakei? O Dieve! Vargšė Reičelė!

– Taip, vargšė Reičelė. Vargšai mama su tėčiu. Baisus dalykas. Viskas žlugo.

Alisa apkabina mane, aš verkiu. Paskui, kai lieku be jėgų, o galvą taip įsiskausta, kad nebegaliu šnekėti, kai laikrodis šalia lovos švytinčia rodykle parodo antrą valandą nakties, ji mane paguldo, pati atsigula greta ir glosto man galvą, kol užmiegu.

Rytą pabudusi išvystu Alisą stovinčią su garuojančiu puodeliu arbatos.

– Atnešiau atsigert. – Ji pastato puodelį ir atsisėda ant lovos. – Ar išsimiegojai?

Alisa apsirengusi. Plaukų galiukai šlapi, užuodžiu jos citrusinio šampūno kvapą, taigi ji jau nusimaudžiusi. Atsisėdu jausdamasi nevalyva ir pavargusi, linkteliu. Paimu puodelį ir siurbteliu arbatos. Ji karšta, stipri ir saldi, tikra atgaiva perdžiūvusiai mano burnai.

– Kaip jauties? – paklausiu išgėrusi pusę puodelio, atsipeikėjusi tiek, kad galiu kalbėti. – Kada atsikėlei? Tikriausiai esi be jėgų.

– Ne, jaučiuosi puikiai. Atsikėliau anksti ir su Helena verandoje papusryčiavom.

Stebiuosi, kad Alisa pradėjo vadinti mano mamą vardu, šiaip tėvai pageidauja būti ponuojami.

– Mes kalbėjomės apie Reičelę, – sako Alisa.

– Ooo... – Aš priblokšta. Neįsivaizduoju, ką jos galėjo viena kitai sakyti. Mama paprastai taip nenori kalbėtis su svetimais žmonėmis apie Reičelę, taip bijo paversti jos gyvenimą ir mirtį paprasta istorija. – Ar... Noriu pasakyti... kaip mama jautėsi? Ar ji... ar ir ji šnekėjo?

– Ar šnekėjo? Dievuliau, Katrina, ji šnekėjo neatsikvėpdama. Manau, jai kaip tik šito stigo. Manau, jai tai buvo... hm, kaip tas žodis... katarsis, štai! Helena žavi, narsi, stipri moteris, bet jai reikia... Nežinau... jai tikrai reikia išsilieti. Akivaizdu, kad kol kas ji visa tai savyje gniaužė... ilgai tramdė pagiežą ir kančią. Nesuprask manęs neteisingai – šis rytas mums abiem buvo baisiai sunkus, jaudinantis. Mes ir juokėmės, ir verkėme apsikabinusios. Taip įsiaudrinom, kad net įsipylėm į kavą romo. Žinok, tik šį rytą ji iki galo atsivėrė, papasakojo man viską... dalykus, kurių tikriausiai dar niekam nesakė. – Alisa pakreipia galvą ir svajingai šypsosi. – O aš jai suteikiau naują perspektyvą. Padėjau į viską kitaip pažvelgti. Atlaidžiau įvertinti visą padėtį. Supranti, manau, tikrai jai padėjau. Tikrai padėjau atsikratyti kai kurio šlamšto, taip ilgai laikyto savyje.

– Šlamšto? – klausiu suirzusi, nors nežinau ko. – Koks jau tas šlamštas?

– Oo... – Alisa sumirksi, piktokai pasižiūri į mane. – Ar viskas gerai? Tu juk nepyksti, ką? Tiesiog taip atsitiko. Aš net neprisimenu, katra pirmoji užsiminėm apie Reičelę. Turbūt vis dėlto aš... Bet juk negalėjau sėdėti su Helena nieko nesakydama apie ją. Jaučiausi nei šiaip, nei taip, tarsi apsimelavusi ar ką. Bet kai tik ištariau Reičelės vardą, viskas. Helenos negalėjai nutildyti.

Mane siutina, kad Alisa vadina mamą Helena. Skamba savanaudiškai, per daug familiariai, o aš pasijuntu tarsi atskirta.

– Eisiu pažiūrėt, ar ji tikrai gerai jaučiasi, – sakau atsidusdama, nusimetu antklodę ir, vengdama Alisos akių, apsivelku chalatą. – Reičelei mirus, ji išmoko puikiai slėpti savo tikruosius jausmus. Jei gerai jos nepažįsti, nesuprasi, ką iš tiesų mano. Ir kartais būna juokingai mandagi. Iki visiško savęs paneigimo.

Išeinu nedavusi Alisai progos dar ko nors pasakyti. Žinau esanti šiurkšti ir gal pernelyg viską sureikšminu, bet manau, jog Alisa viską ne taip suprato, – neabejoju, kad jeigu jos ir šnekėjosi apie Reičelę, mama dabar susigraudinusi ir liūdna. O Alisos laikysena tarsi keistai patenkinta. Per daug atsaini, per daug familiari ir todėl truputį nenuoširdi.

Mamą randu virtuvėje. Stovi prie darbastalio vidury kambario, minko tešlą; miltais apibarstytas suolas ir išteptas skruostas. Ji niūniuoja.

– Čia tu, brangioji... – Ji nusišypso, prideda miltuotą ranką prie širdies. – Išgąsdinai.

– Kaip jauties? – Vogčiomis žiūriu į ją.

– O, labai... savotiškai. – Ji pakelia ranką ir išsiblaškiusi brūkšteli per lūpas palikdama baltą miltų ruoželį. Akyse sublizga ašaros, pamanau, kad pravirks, bet ji nusišypso. – Iš tikrųjų jaučiuosi visai gerai. Šį rytą su Alisa nuostabiai pasišnekėjom. Gerai, nuoširdžiai pasikalbėjom apie Reičelę. Buvo... na... tikras palengvėjimas viską išsakyti. – Ji nusijuokia, papurto galvą. – Brangioji, aš keikiausi kaip jūreivis. Kad būtum girdėjusi. Tiems vargšams vyrukams turbūt tebekaista ausys. Aš net romo išgėriau, kaip tikras jūrų vilkas.

– Vargšams vyrukams? Kas tie vargšai?

– Iš tikrųjų net ne vyrukai, o vaikinukai. Berniukai, kurie nužudė Reičelę. Neminėsiu jų vardų, dar negaliu būti tokia atlaidi. Bet Alisa pasakė, kad jie turbūt labai blogai gyveno, mums gal net sunku įsivaizduoti. Jie turbūt buvo labai nuskriausti gyvenimo. Labai sutrikę. Labai pikti, įširdę ant pasaulio. Niekad neturėjo jokių galimybių. Jokių sąlygų. Buvo mušami. Apleisti. Kaip pabrėžė Alisa, žmonės, kurie padaro tokius baisius nusikaltimus, paprastai patys patyrę daug skriaudų. – Ji gūžteli. – Nežinau kodėl, bet kai šitaip pradėjau galvoti apie tai, pasidarė truputį geriau. Ėmė atrodyti, jog jie nužudė Reičelę ne todėl, kad buvo baisūs, žiaurūs žvėrys, o iš nuoskaudos ir išgąsčio. Ir patys tapo aukomis. Visuomenės aukomis. Iš dalies.

– Ir tau pasidarė geriau? – Nežinau, kodėl nejaučiu palengvėjimo. Kažkokia svetima ir gėdinga mano esybės dalis nusivylusi, kad radau ją tokią patenkintą. Ko gera, truputį pavydžiu, kad mamai pasitaisė nuotaika pašnekėjus su Alisa, o ne su manim. Ir aš neketinu pritarti jos užuojautai, kurią ji pajuto tiems bernams. Man jie ir toliau lieka visiški žvėrys. Mielai palikčiau juos degti pragare visą amžinybę. – Nebeskaudu?

– Nebeskaudu? Na, žinoma, skaudu, vaikeli. Mano duktė nužudyta. Tačiau vis tiek taip gera... pripažinti, kiek manyje buvo aklo pykčio. Ir šiek tiek jo išleisti. – Gūžtelėjusi ji puola įnirtingai minkyti tešlą. – Tiesiog nuostabu atsikratyti pykčio.

– Oo... Na, turbūt tikrai gera. – Nusisukusi einu prie arbatinio, susirandu cukrų, puodelį, į arbatinuką įberiu arbatžolių. Niekad nesu girdėjusi motinos keikiantis. Niekad. Bemaž aštuoniolika metų. Ir, užuot džiaugusis, kad jai pagaliau bent kiek atlėgo šis natūralus pyktis, užuot su malonumu žiūrėjusi, kaip ji šiek tiek apsiramina, aš beveik verkiu. Jaučiu nuoskaudą. Šitiek kartų mėginau ją prakalbinti apie Reičelę, kad ji nors kiek išlietų savo pyktį, išsirėktų ir išsiverktų, iškeiktų pasaulio neteisybę. Tačiau ji visada lyg akmeninė, tokia stoiška, taip sučiaupusi lūpas ir taip nelinkusi pasiduoti emocijoms.

Kur man niekad nepasisekdavo, pavyko Alisai – lengvai ir greitai.

Aš tyliai įsipilu arbatos ir jau noriu eiti iš virtuvės, grįžt į miegamąjį ir ją išgerti liūdnoj vienumoj, kai prisiartina mama. Atsistojusi tiesiai prieš mane, spusteli man petį.

– Puiki mergaitė ta tavo Alisa. Labai džiaugiuos, kad ją atsivežei.