Ребекка Джеймс - Tobula klasta

– Užsisakom valgyt, – staiga pasiūlo Alisa. – Aš tuoj mirsiu iš bado. – Ji nusišypso Robiui. – Tu mums užsakysi, Robi, gerai? Esi buvęs čia ne kartą, žinai, kas skanu.

– Oi ne... – Filipa purto galvą ir išgąstingai žiūri į Beną. – Mes verčiau grįšime į savo vietą.

– Nekvailiokit. – Alisa pasilenkia per stalą, uždeda delną Filipai ant rankos. – Mums taip smagu su jumis. Prašau, pavalgykim kartu. Žinok, kol jūsų nepamačiau, mūsų trijulė neturėjom kur dėtis iš nuobodulio. Iš tiesų mes mirtinai vienas kitam įkyrėję. – Alisa kvatoja atlošusi galvą. – Mes tiek laiko išbūnam kartu, kad vos bepakenčiam vienas kitą.

Alisa juokiasi, bet visi kiti tyli. Žiopsau į servetėlę ant kelių ir bandau paslėpti liepsnojančius skruostus. Jaučiuosi pažeminta ir įskaudinta. Nežinau, Alisa kalba rimtai ar tik taip juokauja, bet vis tiek užgavo. Aš tokia laiminga susipažinusi su ja ir Robiu, taip džiaugiuosi artima ir nekasdieniška draugyste su jais, kad Alisos žodžiai – jos panieka ir abejingumas tam, ką aš taip branginu, – įžeidžia ir verčia pasijusti juokinga.

Neabejoju, kad ir Robis įskaudintas, todėl nedrįstu į jį pažvelgti. Būtų nepakeliama jo akyse išvysti savo skausmo ir pažeminimo atspindį.

– Na, žinoma, pavalgysim su jumis, – sako Benas. – Mums labai smagu. – Jo balsas per daug garsus ir linksmas. – Tiesa, Filipa?

– Ir garbė Dievui. Nuostabu. – Alisa kvatodama tvoja plaštaka į stalą. Jos butelis tuščias, ji apgirtusi: skruostai įraudę, akys blizga – ir ji visiškai nejaučia įtampos prie stalo. – Nagi, šitam vakarėliui reikia daugiau gėrimų. Robi, mes mirštam iš troškulio. Ką tu pasiūlytum?

– Hm, aš vėl pasiimsiu kolos, – atsako Robis ir šypsodamas žiūri į Beną su Filipa. Jo šypsena sustingusi, nenuoširdi. – O jūs ko norėsite?

– Dar vandens? – Filipa pakelia tuščią ąsotį. – Jeigu galima?

– Benas gers alaus, – sako Alisa ir kumštelėdama nusijuokia. – Ar ne, Benai? Ką? Neapsijuoksi?

– Tai jau ne, – linkteli jis. – Kodėl gi neišgėrus alučio?

– Ir dar šampano, – nežiūrėdama Robiui į akis liepia Alisa. – Butelį.

– Gal man padėsi atnešti, Katrina? – klausia Robis stodamasis.

– Aišku. – Keldamasi žiūriu į Alisą. Mums atėjus ji visą laiką taip keistai karinga, bijau, kad eidama prie baro su Robiu nesukelčiau dar vieno pykčio protrūkio. Bet ji palinkusi prie Filipos ir į mus nežiūri.

Mudu su Robiu tylėdami kėblinam baro link. Priėję atsiremiam, Robis atsisuka į mūsų stalą.

– Velnio Alisa, – sako žiūrėdamas tenai. – Šįvakar jį kažką sumąstė. Viskas baigsis ašaromis.

– Ką nori tuo pasakyti? – Jaučiu, kaip baimė suspaudžia skrandį. Nenoriu, kad atsitiktų kas nors nemalonaus. Nenoriu, kad Alisa negražiai elgtųsi, būtų žiauri. Nenoriu, kad Alisa išsiskirtų su Robiu ar iškrėstų ką nors tokio siaubingo, jog turėčiau suabejoti, ar toliau draugauti su ja. Baisu net pagalvoti, kad visa tai gali nutrūkti, ir aš iš paskutiniųjų stengiuos nepasiduoti panikai nuo minties, kokia būtų mano ateitis be draugystės su Robiu ir Alisa, – nepakeliamai vieniša, nyki ir liūdna. – Klausyk, pavakarieniaukim, ir vedam ją iš čia. Parvežam namo ir paguldom.

Robis žiūri į mane.

– Tu jos tokios dar nesi mačiusi, tiesa?

– Tokios? Nežinau. Nemačiau, jei turi galvoj, kad ji tyčia stengiasi įskaudinti.

Jis papurto galvą.

– Šiandien kitaip. Jau keletą kartų ji buvo tokia. Tikrai keista. Ir baisu. Pati save žudo. Šįvakar ji nepasiekiama. Nieko neklausys. Nei tavęs, nei manęs, nei Beno ar Filipos. Lažinuos iš milijono dolerių, kad šįvakar ji norės pasirodyt visu gražumu. Į savo žaidimą įtrauks ir Filipą su Benu, pamatysi. – Jis liūdnai nusijuokia. – Kai ji tokia, jai sunku atsispirti.

Nelabai aišku, ko Robis taip nerimauja, ne visai suprantu jo žodžius, bet vis tiek baugu.

– Tada grįžkim ir nors kiek pasilinksminkim. Pašokim, ar ką. Juk mes galime ją pagloboti, tiesa? Pasistengti, kad nieko blogo neatsitiktų.

– Tavim dėtas, maučiau, kol nevėlu. Ir pats dingčiau, bet kas nors turi pasirūpinti, kad ji gyva pasiektų namus. Alisa girta arba išgėrusi narkotikų, arba jai neaiški psichozė.

Užsikvempusi ant stalo, Alisa karštai kažką kalba Filipai. Ši tarsi gindamasi sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atšlijo nuo Alisos. Nesišypso.

Pasiėmę gėrimus pasukam prie stalo. Filipa pašoka. Nuleidusi galvą išskuba į tualetą.

– Kas Filipai? – klausiu Beną. Mes pastatom gėrimus.

– Aš... – Jis žiūri į Alisą. – Manau, jai...

– Ji pasiuto, nes aš jai kai ką papasakojau apie mudu su Benu, – juokiasi Alisa. – Po galais, Benai. Šį kartą užsirovei ant tikros mimozos. Jei norėjai visiškai nepanašios į mane, tau pavyko.

Benas nedrąsiai juokiasi. Negaliu patikėti, kad jis sėdi kaip molis, nesiveja Filipos paklausti, gal jai negera, ir jau noriu pasisiūlyti pati nueit ir pažiūrėt, kaip ten ji, bet atsistoja Robis.

– Aš pamiršau vandenį, – taria ir grįžta prie baro.

Tada pamatau, kodėl Benas neskuba vytis Filipos. Robiui nuėjus, Alisa pakiša ranką pastalėn. Uždeda ant Beno šlaunies – aukštai – ir ima glostyti.

Aš staigiai stojuosi. Alisa šypsosi man, bet jos šypsena be jokios šilumos: neabejoju, jog ji žino, ką aš pamačiau, ir džiaugiasi.

– Einu į tualetą. – Taip nerangiai puolu iš už stalo, kad kėdė čiūžteli per grindis.

– Velnias, – burbteliu, bet spėju pastverti kėdę, kol neapvirto. – Velnias.

– Nusiramink, Katrina, – sako Alisa. – Kas tau daros? Atrodai, lyg būtum pamačiusi vaiduoklį.

Atsitiesusi žiūriu į ją, paskui į Beną. Šis bent jau turi padorumo susigėsti.

– Einu į tualetą, – pranešu kuo šalčiau ir ramiau. – Pažiūrėti, kaip jaučiasi Filipa.

Alisa abejingai kilsteli antakius, aš nusisukusi išeinu. Eidama galvoju, ar Robis grįžęs pamatys, ką mačiau aš, o jei ne, ar bent įtars, kad vyksta kažkas itin negero. Nelabai noriu, kad Robis pamatytų Alisos ranką Beno sterblėj – graudu įsivaizduoti jo nuoskaudą ir pažeminimą, be to, nenoriu, kad vakaras baigtųsi drama, ašaromis ir skaudžiais priekaištais. Tačiau Alisa Robį žemina, o jis to nenusipelnė, todėl aš beveik noriu pamatyti, kaip Robis šeria jai per veidą ir visam laikui ją pameta. Ir vis dėlto manyje rusena mažytė ir juokinga (bet atkakli) viltis, kad įvyks stebuklas ir viskas baigsis gerai. Alisa atsitokės, liausis kvailioti, atsiprašys. Visi trys galėsime grįžti namo laimingi ir juokdamiesi kaip visada.

Bet netgi jei Robis pamatys, kaip Alisa glosto Benui šlaunį, nebūtinai jų santykiai nutrūks. Juk aš ką tik sužinojau, kad Alisa su kažkuo užsiėmė seksu, kai juodu buvo išvažiavę į kalnus, tačiau jie juk neišsiskyrė. Tikrai neįsivaizduoju, kiek dar Robis pakęs Alisos žaidimus, bet man neramu ir gerokai liūdna pagalvojus, kad mano draugystė su Alisa gali nepataisomai iširti. Šįvakar ji tokia negera, tyčia tokia žiauri ir man, ir Robiui, – ir Filipai, – tad vargu ar begalėsiu ja pasitikėti. Bent jau nebe taip aklai, nebe taip pasiaukojamai. Šiuo metu nė nežinau, ar ji man bepatinka.

Tualete viena kabina uždara, joje turbūt pasislėpė Filipa.

– Filipa! – Tyliai pabarbenu į duris.

Jokio atsako, bet pajuntu, kad viduje tapo tyliau.

– Filipa, čia Katrina. Aš tik norėjau paklausti, kaip jauties.

– Katrina? – Matau, šešėlis po durų apačia sujuda, ir ji atšauna duris, atidaro. – Oi gerai, čia tu. Išsigandau, kad gal Alisa.

Jos akys paraudusios, skruostai išpilti raudonom dėmėm. Turbūt verkė.