Ребекка Джеймс - Tobula klasta

– Katrina, čia aš, Robis. – Jo balsas toks savas ir šiltas, toks susirūpinęs, kad aš vėl vos neapsipilu ašaromis. – Ir Filipa. Įsileisk mus.

– Alisa yra?

– Ne.

Atsidususi atitraukiu automatinį užraktą. Apsisuku ir nueinu koridoriumi jų nepasitikusi, palikusi patiems atsidaryti duris. Žinau, jų norai kuo geriausi, jie dėl manęs jaudinasi, bet mane nukamavo vakaro įvykiai, ašaros, ir aš noriu būti viena. Ne, ne miegoti, miego nematysiu, o užsidariusi kentėti.

Einu į svetainę ir atsisėdu ant sofos, kur tūnojau susirietusi pastarąjį pusvalandį.

Filipa su Robiu atsisėda ant sofos priešais mane.

– Alisa mums papasakojo, – švelniai taria Robis. – Apie tavo seserį. Reičelę.

Linkteliu. Jei prašneksiu, vėl pravirksiu, todėl tyliu.

– Gal nori, kad aš išeičiau? – Filipa žvilgteli į Robį, į mane. – Katrina, aš tik norėjau pasižiūrėti, kaip tu jautiesi. Norėjau įsitikinti, kad tu namie. Bet neketinu kištis.

Pakeliu akis į Filipą, gūžteliu – ji atrodo baisiai. Išbalusi, po akimis tamsūs ratilai. Ir kažkokia įtari, sakytum šio vakaro įvykiai būtų ją pribloškę.

Vėl gūžteliu. Man nesvarbu, yra ji ar jos nėra, tačiau staiga baisiai apsidžiaugiu, kad Vivjena šį savaitgalį išvažiavusi ir viso to nemato.

– Gal padaryti arbatos? – klausia Filipa, patenkinta, kad sugalvojo naudingą užsiėmimą.

– Mielai išgerčiau. – Robis dėkingai šypsosi Filipai. – O tu, Katrina?

– Žinoma, – sakau. – Bet aš...

– Ji mėgsta tikrą arbatą, – paaiškina Robis Filipai. – Arbatinukas ir arbatžolės ant lentynos šalia virdulio.

– Na, kaip? – Filipai išėjus, Robis uždeda ranką man ant kelio.

Bandau šyptelėti.

– Koks sumautas vakaras... Reikėjo tavęs paklausyti. Kaip ir sakei, man reikėjo iškart eiti namo. – Palinkusi prie jo sušnibždu: – Filipa mano, kad Alisai kažkas negerai. Ji tau sakė? Kažkas su psichika...

– Gal, o gal ir ne, – gūžteli Robis. – Norint viską galima suversti psichikai. Sakyti, kad jai koks nors asmenybės sutrikimas, kaltinti vaikystę. Tačiau koks skirtumas? Tokių dalykų nepataisysi. Galbūt Alisa tiesiog yra netikęs žmogus.

Jis atsilošia, atsidūsta, nuleidžia akis, nuo džinsų nuima siūlelį. Atrodo pavargęs ir labai labai liūdnas.

– O tu, Robi? Kaip tu jauties? – klausiu. – Atrodai nekaip.

– Nekaip ir jaučiuos. – Jo akys, ir taip paraudusios, staiga pritvinksta ašarų, jis piktai papurto galvą tarsi norėdamas jų atsikratyti. – Visiškai šlykštus vakaras, ar ne? – karčiai nusijuokia jis.

– Taip. – Daugiau nėr ko sakyti. Grįžta Filipa, mes gurkšnojam arbatą – tyliai, nesišnekėdami, kiekvienas paskendęs savo mintyse, prislėgtas savo liūdesio ir nuovargio.

Kol baigiam arbatą, pasidaro jau ketvirta ryto, ir aš prikalbinu Robį su Filipa miegoti pas mane. Robiui atnešu antklodę ir pagalvę, kad atsigultų ant sofos, o Filipai pasiūlau miegoti dviese. Vakaras ir naktis buvo tokie sunkūs, mudvi su Filipa taip nusikamavome, kad gulim šalia, po viena antklode, nejausdamos jokio drovumo. Iš tiesų man gera, kad ji kartu. Prieš migdantis Filipa šypsodamasi spusteli man ranką.

– Saldžių sapnų, – taria.

– Ačiū. – Aš užsimerkiu. – Manau, taip ir bus.

Kai pabundu, kambarys užlietas saulės, Filipos nėra. Bet už sienos girdžiu tylius balsus, jos ir Robio. Apsidžiaugiu, kad jie tebėra čia, kad man nereikės vienai pasitikti dienos. Aš užsimerkiu ir vėl užmiegu.

Pabudusi antrą kartą matau, jog saulė tolokai pasislinkusi nuo lango, iš jos šviesos suprantu, kad pavakarys. Nebegirdžiu nei Robio, nei Filipos, tik per televiziją tyliai zirzena juokas ir muzika. Atsikėlusi einu į svetainę.

Filipa sėdi ant sofos, žiūri kažkokį nespalvotą filmą, man įėjus pakelia galvą.

– Labas, Katrina. Laukiu, kol pabusi. Mes su Robiu nežinojom, norėsi būti viena ar ne. Ir jam reikėjo į darbą. Bet žadėjo ateiti vėliau. Kaip savijauta?

– Gera. – Šypsodamasi atsisėdu šalia jos. – Ačiū, kad pasilikai. Tu tokia gera.

– Oi, menkniekis. – Paėmusi pultelį, ji pritildo televizorių. – Valgyt nori?

– Taip, – linkteliu. – Tikrai noriu.

– Gerai. Buvau krautuvėj, galiu padaryt salotų, sočios mišrainės: pomidorai, itališkas vytintas kumpis, šparagai, virti kiaušiniai ir taip toliau, be to, nupirkau šviežios duonos. Norėtum? Padaryti?

– Oi... Oho! Taip, prašau. Bet jeigu pati nori. Tu neprivalai vargti. Man viskas gerai. Tikrai. Bet jeigu tu nori... salotos būtų nuostabu.

– Tvarka. – Filipa pašoka. – Mat aš išbadėjusi kaip vilkas.

Pasisiūlau Filipai padėti, bet ji atsisako, paaiškina virtuvėje nepakenčianti padėjėjų. Taigi aš murksau ant kėdės ir žiūriu, kaip ji dirba, paskui išsinešam valgyt į balkoną. Valgom greitai, stačiais kąsniais. Laimė, nekalbam nei apie vakar vakarą, nei apie Reičelę, bet Filipa ir taip kaip šnekutis, beveik nenutyla. Jai dvidešimt treji metai, įstojo į psichologijos magistrantūrą universitete. Ji pasakoja apie savo mokslus, kaip įdomu studijuoti žmonių mąstymą ir kiek dar daug mes nesuprantame apie žmogaus protą.

– Negaliu patikėti, jog tau tik septyniolika, – taria ji. – Atrodai kur kas vyresnė ir rimtesnė už daugumą septyniolikmečių.

– Visi taip sako. – Aš šypsausi, bet nesakau kodėl. Nesakau, kas mane privertė taip greit suaugti.

Ji man pasakoja apie savo broliuką Miką, vienos grupės, jau pradedančios įsitvirtinti Sidnėjaus muzikos pasaulyje, būgnininką.

– Penktadienio vakare jie gros „Rūsyje“. Nori eit pasiklausyti? Su manimi? Būtų smagu, jeigu norėtum. Baisiai mėgstu pristatyti juos publikai. Iš tiesų nuostabi grupė.

Man nespėjus atsakyti, nespėjus net pagalvoti, ar norėčiau pasiklausyti tos grupės, pasigirsta beldimas.

– Robis. – Filipa padeda šakutę, atsisuka į duris. – Jis ketino po darbo užsukti.

Einu prie durų. Jau noriu atidaryti, kai vėl ima belsti. Garsiau ir atkakliau. Ir staiga suprantu, kad ten ne Robis. Jis nebūtų toks nekantrus.

Bet jau vėlu slėptis, apsimesti, kad manęs nėra namie, – jau atitraukiau užraktą ir durys atsiveria. Alisa.

Rankose didžiulė raudonų rožių puokštė, Alisa apsivilkusi švariais baltais marškinėliais. Be makiažo, plaukai tvarkingai surišti. Akys paraudusios, lyg būtų verkusi, bet šiaip tokia jauna, gaivi ir tyra, jog sunku atpažinti vakarykštę Alisą. Matant ją dabar beveik neįmanoma įsivaizduoti, kad ji galėtų būti tokia klastinga, kad galėtų taip įskaudinti.

– Atleisk, Katrina. – Jos lūpos suvirpa, akys paplūsta ašarom. – Labai labai atsiprašau. Pati nesuprantu, kas man užėjo.

Ji įteikia gėles, aš paimu, bet nieko nesakau.

– Kartais... pati nesuprantu. – Ji verkia užsidengusi delnais veidą, pečiai krūpčioja. – Mane tarsi kas apsėda. Suima toks... toks pyktis. Tarsi... Man atrodo, lyg visi... nežinau... visi mane smerkia, ar ką. Žinau, nesąmonė... manyti, jog jie smerkia mane už tai, ką padarysiu... ką žinau padarysianti... Smerkia, nors dar nepadariau... ir tada jaučiu, kad turiu tai padaryti... juos išbandyti... pažiūrėti, ar tikrai jiems rūpiu... Žinau, neteisinga... nėra ko tikėtis, kad jie susitaikys su tuo... bet negaliu... supranti, žinau, kad kažką iškrėsiu ar pasakysiu ką nors baisaus... bet negaliu susilaikyti, negaliu... paskui noriu... Atrodo, tarsi kažkokia pragaištinga jėga verčia mane... pulti žmones... kurie mane myli.

Ir aš jaučiu, kaip sklaidosi kietas pykčio gumulas.

– Eime. – Paimu jai už rankos ir švelniai įtraukiu vidun.