Ребекка Джеймс - Tobula klasta

Robis linkteli spustelėdamas man ranką.

– Bet aš norėjau tau papasakoti, Robi. Tikrai norėjau. Daugybę kartų. Ypač kai kalbėdavai apie savo mamą. Tu buvai toks atviras ir aš tikrai norėjau tau įrodyti, kad suprantu, ką jauti.

– Aš ir pamaniau, jog tu labai tiksliai visa tai suvokei. Tarsi būtum viską pergalvojusi, ar ką. – Jis šypteli. – Maniau, kokia ta Katrina superprotinga, superjautri. Iš tikrųjų tai buvo tiesioginė patirtis. Didesnė ir sunkesnė negu kieno kito.

Mudu baigiame ištižusius ledus, ir aš papasakoju Robiui apie tą naktį, kai Reičelė buvo nužudyta. Kaip ir pasakodama Alisai, kūkčioju ir kūkčioju, iš nevilties daužau kumščiais grindis. Jis man atneša dar ledų ir laiko už rankos, ir švelniai klausinėja visokių dalykų. Verkia su manimi, mudu šluostom vienas kitam ašaras juokdamiesi iš bendro graudulio, šniurkščiojančių nosių ir paraudusių akių.

Vidurnaktį Robiui pasakau, kad pavargau ir noriu miego. Bet kai jis pasišauna išeiti, paprašau pasilikti. Permiegoti su manimi. Be sekso, bičiuliškai. Aš nenoriu būti viena, man reikia jaukumo ir žmogaus artumo. Ir jis sutinka, mielai pasiliksiąs, džiaugiasi pakviestas.

Duodu Robiui atliekamą dantų šepetuką, ir mes kartu valomės dantis paeiliui spjaudydami į praustuvę. Tai, kad mudu drauge verkėme ir taip atidengėme kits kitam savo esybę, mudu labai suartino, padėjo jaustis laisvai.

Mes gulime aukštielninki po antklodėmis. Miegamajame tamsu, klausausi Robio alsavimo ir lepinuosi jo kūno šiluma.

– Šiaip jau nemiegočiau su kitos merginos mylimuoju, – sakau. – Supranti, nors mes nieko nedarome, truputį keista, ar ne? Tačiau kažkodėl visos tos normalios taisyklės Alisai tarsi negalioja.

– Todėl, kad pati Alisa nesilaiko nė vienos vadinamųjų normalių taisyklių. Ji nepaiso jokių suvaržymų, tai kurių galų kas nors jų turi paisyti dėl jos? Tokia jau Alisa. Ilgiau pabuvęs su ja ir pats imsi netikusiai elgtis. Taigi pirmyn, – nusijuokia jis. – O kaip anas vakaras su Benu ir Filipa? Ir ką Alisa pasakė apie tavo seserį, kaip flirtavo su Benu? Argi ji gerbia nors vieną žmogų? Vadinasi, ir mes turime teisę nors kiek būti negeri, tiesa?

– Taip. Ne. Nežinau. Be to, vargu ar mes jau taip blogai elgiamės. Šiąnakt miegodami kartu. Jeigu nieko neužgaunam, visai nesvarbu. – Tamsoje papurtau galvą. – Ir negali būti svarbu. Mes draugai, rūpinamės vienas kitu nekenkdami Alisai. Net jeigu ji žinotų, kažin ar pyktų.

– Ir dar kaip pyktų. Bet ne dėl kokios nors normalios priežasties. Ne todėl, kad iš meilės man negalėtų įsivaizduoti mano artumo su kokia kita mergina. Ji pyktų, kad pati nedalyvauja. Pyktų, kad nevaldo mūsų kaip marionečių.

Nieko nesakau, nes man nepatinka mintis, esą Alisa man turi ne mažesnę galią kaip Robiui. Suprantu, Robis jaučiasi jos kontroliuojamas, bet vis dėlto ją myli ir taikstosi su visokiomis jos nesąmonėmis. Jis pasirengęs prisistatyti, kada tik Alisai jo įsireikia. Bet aš tesu Alisos draugė ir mano jausmų nedarko geismas, nesu jos beprotiškai įsimylėjusi. Tačiau šiąnakt nenoriu to sakyti. Nenoriu sakyti nieko, kas dar labiau nuliūdintų Robį.

– Beje, tu pasakei „mylimuoju“, – prabyla jis. – Pasakei, kad aš – Alisos mylimasis. – Robis nusijuokia – šaltai, karčiai. – Bet juk nesu, tiesa? Esu tik vaikėzas, kuriuo ji naudojasi užėjus ūpui. Tesu ištikimas šunytis, kurį ji gali vaikyti ir skriausti kada ir kaip panorėjusi.

– Jeigu tu taip jautiesi, Robi...

– Taip, – pertraukia jis mane. – Kaip tik taip ir jaučiuosi, – priduria piktai ir liūdnai. – Taip yra. Ir aš nuolat save įtikinėju, kad ji bloga, nebereikia su ja matytis. Bet paskui išgirstu jos balsą arba pamatau ją, ir... – Jis užsikerta ir valandėlę tyli tramdydamas save. Sunkiai atsidūsta. – Žinai, ką? – sušnibžda. – Žinai, kas keisčiausia?

– Kas?

– Mano tėtis su kažkuo matosi. Su moterimi, kurią sutiko vieną vakarą kažkokiame pobūvyje. Velniava. Nepatikėsi, bet ji vardu Reičelė.

– Kuo jau taip keista? Paplitęs vardas. Po sesers mirties teko susidurti su kaži kiek Reičelių.

– Ne tai keista. Šiaip sau prisiminiau tą vardą. Bet, matai, tėtis laimingas, kai susipažino su ja. Iš tikrųjų laimingas. Toks, koks buvo prieš mamai susergant.

– Betgi puiku, Robi. Ar esi ją matęs? Graži?

– Ne, nesu. Nenoriu jos pažinti. Nenoriu nieko apie ją žinoti.

– Oo... – Valandėlę tyliu. – Tau atrodo, kad jis išduoda mamą, ar kaip?

– Nieko panašaus. Mama mirusi. Ji norėtų, kad tėtis būtų laimingas.

– Tai kas yra? – nesusigaudau. – Kodėl nesidžiaugi dėl jo?

– Pavydžiu. – Jo balse skamba pasidygėjimas savimi. – Kaip niekinga pavydėti. Žinau, turiu būti laimingas, jis tikrai džiaugtųsi dėl manęs. Bet man galvoje tik viena mintis: kaip jam pavyko įsimylėti ir pradėti šitą nuostabų romaną, kai man Alisa kasdien drasko širdį? Kaip jis gali būti toks laimingas? Juk jau senas. Aš turėčiau džiaugtis nepaprasta meile. Ne jis. Tai žemina. Negaliu jo matyti, negaliu žiūrėti į apsalusią iš meilės jo fizionomiją.

– Ak Robi... – Gerai, kad jis nemato mano šypsenos.

– Matai? Esu niekšas. Esu blogas. Nusipelniau tokio Alisos elgesio.

Neištvėrusi imu kvatotis. Robis tyli, ir aš, jausdama, kad juoktis nedera, kvatoju dar smarkiau. Bandau nustoti, bandau save sutramdyti, bet jau nesvarbu, nes staiga ir Robis prapliumpa juokais. Mes taip juokiamės, kad dreba lova, tada nusispiriam antklodes ir toliau raitomės iš juoko. Kvatojam, kol įskausta pilvą, nebeatgaunam kvapo ir vos nepaspringstam iš juoko. Kai nutylame, mano veidas šlapias nuo ašarų.

– Nieko, – sakau, – jeigu nesi blogas, negali būti ir geras.

– Ką? Norint būti geram reikia būti blogam? Kvailystė. Visiška nesąmonė.

– Taip, visiška, – tyliai susijuokiu. – Norėjau pasakyti, kad jeigu matai savyje blogį ir jo nekenti, ir stengiesi jį išguiti, jau gerai. Nėra tobulai gerų žmonių. Bent aš taip manau. Stengtis būti geram ar bent stengtis nebūti blogam – turbūt ir yra arčiausiai tobulybės.

– Gal tu ir teisi, – sako jis.

– Gal.

Mudu nutylame. Ramiai gulime. Girdžiu, kaip Robis pradeda lygiau alsuoti. Užsimerkiu.

– Tu tokia šauni, Katrina. – Robio balsas tykus, mieguistas.

– Ir tu toks šaunus, Robi.

– O, kad būčiau tave sutikęs seniau. Kol nepažinojau Alisos, – taria jis, patamsyje suspausdamas man ranką. – Būtume galėję... būtume buvę... – Jis taip ir neužbaigia sakinio.

– Taip, – ištariu pusiausnūda. – Žinau.

17 skyrius

– Nuostabūs, tiesa? – sako Filipa, rydama akimis brolio grupę. Ji švyti iš pasididžiavimo ir kraipo pečius muzikos ritmu.

– Fantastiški, – linkteliu išsišiepdama lig ausų.

Ir tikrai jie fantastiški. Visi puikūs muzikantai, repertuaras gerai surepetuotas. Jie groja etninio atspalvio roką, kuris šiaip jau man labai patiktų, bet klaikiai skauda galvą ir aš tik svajoju atsidurti namie, lovoje. Filipa mane pasiėmė iš namų. Ji taip džiaugėsi būsimu vakaru, kad man širdis neleido jos nuvilti. Tikėjausi, kad galvos skausmas palengvės, bet tik dar labiau įsismarkavo. Filipa pasistengė gauti staliuką arčiausiai scenos, tad muzika pernelyg garsi, skausmingai daužanti smegenis.

Filipos brolis Mikas – grupės būgnininkas. Jis labai gražus, bet šaltas, atsainus, per visą vakarą nė nešyptelėjo. Blyškaus veido kaip ir Filipa, poilgiais juodais plaukais, krentančiais ant akių. Kartkartėm sugaunu jį klausiamai žiūrint į mūsų staliuką: turbūt spėlioja, su kuo Filipa sėdi.