Ребекка Джеймс - Tobula klasta

Muzikantams padarius pertrauką, Mikas prieina.

– Labas, Fipa, – taria paliesdamas Filipai petį. Į mane pasižiūri nelabai draugiškai. Nusišypsau, bet jis nusuka akis į Filipą.

– Labas. – Filipa paima jam už rankos. – Čia Katrina. Prisimeni, pasakojau apie ją?

– Aha. – Mikas linkteli nesiteikdamas šyptelėti ir vos vos dirsteli į mane. – Labas.

Aš nenusiteikusi taikstytis su tokiu nedraugiškumu ir nelinkusi nertis iš kailio, kad jį sužavėčiau.

– Labas, – metu lygiai taip pat šaltai ir nusisukusi abejingai dairausi po barą.

– Katrinai skauda galvą, – sako Filipa. Nustebusi pakeliu į ją akis ir susiraukiu. Aš jai nesiskundžiau, todėl neįsivaizduoju, iš kur ji žino, be to, truputį pikta, nes jai atrodo, kad mano susierzinimą reikia kaip nors pateisinti. Jos brolis elgiasi netašytai. Aš tik atsiliepiu. Filipa palinksta prie manęs ir šiltai šypsodamasi paliečia man ranką.

– Jei nori, Mikas gali padėti tau atsikratyti.

– Ko atsikratyti?

– Galvos skausmo, – atsako Mikas, žiūrėdamas į mane. – Jeigu nori.

– Ką? – Papurtau galvą įsitikinusi, kad jis man ketina pasiūlyti narkotikų. – Oi ne, dėkui. – Kilsteliu stiklinę limonado. – Rytoj reikės mokytis. Egzaminai.

– Kvailute, jis turi galvoj ne narkotikus, jeigu taip manai. – Filipa juokiasi atspėjusi mano mintis. – Mikas galvos skausmą įveikia masažu. Tikrai padeda. Stebuklingai. Pabandyk.

Įsivaizduoju, kaip šis keistai nedraugiškas vyrukas masažuoja man pečius, liečia mano odą, ir vos neimu juoktis – tokia kvaila atrodo ši mintis. Papurtau galvą.

– Ne. Praeis, bet vis tiek ačiū.

Bet, nespėjus susigaudyti, kas vyksta, ar pasitraukti, Mikas jau atsisėda priešais ir suima abi mano rankas. Tada paima nuo stalo vieną ir, laikydamas kitos rankos pirštais, ima spaudyti minkštimą tarp nykščio ir smiliaus, sukdamas mažyčius ratukus. Nykščiu brauko per plaštakos viršų aukštyn žemyn.

Jau noriu, ciniškai juokdamasi iš tokių gydymo metodų, ištraukti ranką, bet Mikas smarkiau ją suspaudžia ir sako:

– Dar ne. – Jis nusišypso. – Dar nepradėjo veikti.

Jo šypsena visiškai, neatpažįstamai pasikeitusi. Ji nušviečia visą veidą: pirma buvo rūškanas, apniukęs ir atšiaurus, dabar šiltas, atviras, švelnus. Šypsena plati, dantys tiesūs, balti, akys gilios, rudos, beprotiškai ilgomis blakstienomis. Gražus. Nepaprastai. Ir staiga suvokiu gražesnio vaikino nemačiusi.

Negaliu patikėti, bet smilkinius nebe taip spaudžia. Sakytum su kiekvienu ratiliuku, įspaudžiamu į mano odą, jis traukia skausmą lauk, naikina jį. Stebiu jo veidą, kol jis susikaupęs dirba savo darbą. Į mane nebežiūri, nebesijuokia – įsmeigęs į ranką rimtą, įdėmų žvilgsnį.

Staiga skaudžiai sužnybia odą tarp nykščio ir smiliaus.

– Oi! – Jis paleidžia mano ranką. – Skaudėjo.

Bet jis tik žiūri į mane ir laukia. Aš nusišypsau.

– Praėjo. – Paliečiu smilkinį, netikėdama pakraipau galvą. – Nė kiek nebeskauda.

– Stebuklinga, tiesa? – Filipa didžiuodamasi žiūri į Miką, bet jis nenuleidžia akių nuo manęs. Be šypsenos, bet matau, kad jo išraiška šilta ir šiek tiek pašaipi. Jis žiūri į mane taip atkakliai, jog aš sutrinku, širdis ima plakti, skruostus užlieja karštis.

– Taip, iš tiesų. Ačiū. – Nuo jo skvarbių akių nusigręžiu į Filipą.

– Dar išgerkime, – pasiūlau ir skubiai iškliukinu savo stiklinę. Atsistoju. – Dar gersi, Filipa? Ko nors norėtum, Mikai?

– Ne, dėkui, – papurto galvą Filipa.

– Išgersiu alaus, – taria Mikas.

– Bus, – sakau ir einu baro link.

– Palauk! – šūkteli jis. Atsigręžiu. Mikas šypsosi, o aš džiaugiuos, kad stoviu ne per arti ir jis negali girdėti, kaip daužosi mano širdis, nei justi, kaip ima drebėti rankos. – Pasakyk, kad muzikantams. Nereikės mokėti.

– Gerai. – Einu toliau.

– Palauk, – vėl pašaukia jis, jau juokdamasis. – Noriu “VB“, jeigu galima.

– Bus padaryta, – sakau. Ir kuo greičiau pasileidžiu prie baro. Nenorėdama, kad jis mane apžiūrinėtų.

Laukdama gėrimų žvilgčioju per petį į jį. Juodu su Filipa šnekasi sukišę galvas. Linksėdamas jis rodo į sceną, rankomis energingai mėgdžioja būgnininko judesius. Lengviau atsidūstu – jie aiškiai kalbasi apie muziką, o ne stebisi mano keistu elgesiu.

Aš atpažįstu šį jausmą, šį virpulį po krūtine, nervingą jaudulį, užplūdusį, kai Mikas žiūrėjo į mane. Seniai šitaip nesijaučiau. Po Vilio, nuo Reičelės mirties vakaro nė sykio neišdrįsau šitaip galvoti apie jokį vaikiną. Negaliu atsistebėti, kaip kūnas atsiliepia į jo patrauklumą: plaka širdis, virpa rankos, dega veidai, išduodami mano jausmus dar nespėjus pačiai jų suvokti. Sakytum kūnas mane pažintų geriau negu aš pati.

Kai barmenas atneša limonadą, vienu mauku išgeriu pusę stiklinės. Gėrimas šaltas kaip ledas, net gerklę peršti, bet aš ištroškusi. Giliai įkvepiu stengdamasi nusiraminti, kad nereikėtų virpėti, rausti ir mikčioti. Tada, kiek įmanoma save sutramdžiusi, grįžtu prie staliuko.

– Šnekamės apie muziką, – kaltai žvelgdama į mane taria Filipa, kai paduodu gėrimus. – Atleisk.

– Nieko. – Papurčiusi galvą atsisėdu. – Man patinka šnekos apie muziką. Mano šeima... mes kasdien apie tai kalbėdavomės.

Nutylu staiga pristigusi žodžių. Reičelės mirtis, mano istorija jau nebėra paslaptis, tačiau neįstengiu prabilti apie jos mirtį lyg niekur nieko: “O taip. Mano šeima išvien kalbėdavo apie muziką. Na, kol sesuo buvo gyva. Jos mirtis viską sugadino – nuo tada apie muziką mes beveik nebeužsimenam. Bet aš įpratusi prie tokių kalbų, jas dievinu. Taigi šnekėkit į valias.“

Filipa, aiškiai pastebėjusi mano sumišimą, keičia temą.

– Kad tu žinotum! – garsiai taria ji. – Niekaip neatspėsi, ką mačiau prieš kelias dienas!

Mikas pasižiūri į ją, kilsteli antakius.

– Karoliną, – sako ji. – Karoliną Heinc.

– Na ir kas? – Jis abejingai gūžteli pečiais.

Nors Filipa neriasi iš kailio – turbūt vis dėl manęs – bandydama prašnekinti Miką apie ką kita, jo nė kiek nedomina tai, kad Filipa susitiko merginą, vardu Karolina, ir seseriai baigus pasakoti atsisuka į mane.

– Taigi tavo šeima mėgdavo šnekėtis apie muziką. Kodėl “mėgdavo“? Kas pasikeitė?

– Mikai! – subara brolį Filipa. – Nebūk toks nemandagus. Negalima klausinėti tokių dalykų.

– Ką? – nustemba Mikas. – Kokių dalykų? – Jis pasižiūri į mane, kilsteli alaus butelį. – Nejau mano klausimas buvo nemandagus? Tikiuosi, ne. Atsiprašau, jeigu taip.

– Ne, – sakau. – Filipa, nesijaudink. Viskas gerai.

Ir tada nutariu. Aš jiems papasakosiu apie Reičelę; galbūt vieta, laikas ir aplinkybės nėra tinkamiausios, tačiau nėra tokios vietos, kurioje tiktų kalbėti apie mirtį. Bet ji priklauso mano gyvenimui – yra nesibaigianti jo dalis, nuspalvinanti kone viską. Jei apie ją nekalbėsiu ir tuo kažkaip nustumsiu ją į deramą vietą praeityje, ji ten taip ir lindės amžinai – neduodantis ramybės šešėlis. Kai jie baigia kalbėtis ir nutyla, prabylu aš:

– Mano sesuo buvo nužudyta.

Filipa linkteli.

– Gal ir keista, kad kalbu apie tai dabar, – paskubomis aiškinu dėliodama stiklinę iš vietos į vietą, palikdama ant staliuko susikertančius šlapius apskritimus. – Kažkodėl panūdau kalbėti, papasakoti kitiems. Matot, aš tiek laiko bandžiau tai slėpti nuo visų. Visą laiką, kai gyvenu Sidnėjuje. Tačiau dabar, ylai išlindus iš maišo, jaučiu, jog turiu papasakoti. – Šypteliu Filipai. – Savo draugams. Jaučiu, kad draugams privalau papasakoti, kas atsitiko. Ne šiaip įvykis. Nebijau kalbėti pompastiškai ar Naujojo amžiaus stiliumi, tačiau tas įvykis buvo lemtingas. Jis mane pakeitė. Visiškai. – Pasižiūriu į Miką. – Suprasiu, jeigu tu nenorėsi girdėti. Bet aš norėčiau papasakoti Filipai. O tu gali sėdėti ir klausytis.