Ребекка Джеймс - Tobula klasta

– Kas negerai, princese? Pairo planas? Tėvelio dukrytė negauna ko nori?

– Atsiprašau, – nelogiškai burbtelėjau ir stipriau užspaudžiau delnu sau burną; nusisukusi į langą ėmiau žiūrėti į nepažįstamas vietas. – Atsiprašau.

Grantas atgrasiai nusijuokė pliaukštelėdamas per vairą.

– Atsiprašau? – garsiai, tūžmingai pakartojo jis. – Tai bent manieros! – Grįžtelėjęs į mane nusivaipė. – Tavo močia didžiuotųsi.

Vėl nusisukęs į kelią turėjo staigiai pasukti vairą, nes automobilis išlėkė į priešingą juostą; akimirką per priekinį stiklą mane apakino priešais atvažiuojančios mašinos žibintai. Jai pravažiuojant pratisai ir šaižiai nuaidėjo signalas.

– Apsišik! – metė Grantas, tamsai parodydamas didįjį pirštą. – Apsišik! – dar kartą riktelėjo.

Akimirką panorau, kad automobilis kur nors trenktųsi, – priešaky sėdintiesiems pavojus būtų didžiausias, – tada pamaniau, jog reikėtų kaip nors atitraukti Granto dėmesį, kad jis padarytų avariją. Susidurtų su kita mašina arba žiebtųsi į medį. Mudvi su Reičele galbūt liktume gyvos. Vis geresnis pasirinkimas negu atsidurti Granto malonėj. Granto, kuriam aiškiai ne visi namie.

Bet ne, per daug sudėtinga užmačia. Per daug pavojinga. O jeigu nepavyktų, kas labai tikėtina, man ir Reičelei būtų dar blogiau.

Liko tik laukti. Laukti ir žiūrėti, kur jie mus nuveš, kokie jų kėslai. Ir pirma proga mėgint pabėgti. Tai nebūtų atrodę taip sunku, taip siaubingai neįmanoma, jeigu Reičelė nebūtų miegojusi. Bet ji kietai miegojo, o gal buvo be sąmonės: alsavo sunkiai ir retai, o kai iš visų jėgų įžnybau į kelį, nė nekrustelėjo.

19 skyrius

Filipai nuėjus į tualetą, Mikas mane pabučiavo. Buvo visiškai netikėta, bet nuostabu. Jis atsistojo, persilenkė per staliuką ir prispaudė lūpas prie mano lūpų. Bučinys ne aistringas, sučiaupta burna, bet švelnus ir ilgesnis už brolišką pakštelėjimą. Pabučiavimas, sakantis, jog aš jį dominu, traukiu taip pat kaip jis mane.

Viskas baisiai nelaukta, ir jam atsisėdus aš tik spoksau pritrenkta, užsidengusi burną tramdau mergaitišką krizenimą.

– Visą vakarą šito norėjau, – sako jis, žiūrėdamas į mane. Akys budriai bėgioja mano veidu tarsi liesdamos jo bruožus, tikrindamos, kaip reaguoju. Nors jis atrodo rimtas ir susimąstęs, akių ir lūpų kampučiuose slypi juokas.

– Nepyksti? – klausia jis.

– Ne. Nepykstu.

Taip ir sėdime kvailai išsišiepę, bet grįžta Filipa. Ji tokia pleputė, kad nieko nepastebi. Ir kai Mikui laikas grįžti į sceną ir vėl groti, aš nenuleidžiu nuo jo akių. Žiūriu, kaip įsitempia rankų raumenys kilnojant būgnų lazdeles, žiūriu, kaip kūnas juda tobulai susiliedamas su muzikos ritmu. Žiūriu į jo veidą palaimingai šypsodamasi ir vis paraustu susidūrusi su jo žvilgsniu.

20 skyrius

Grantas įsuko į kažkokią krūmais apaugusią vietą.

– Taigi, – murmtelėjo su šypsena, atsisegdamas saugos diržą. – Ir atvažiavom. Laikas pasilinksminti, ką? Pasiruošus, Keite? Keite, Keite, mano mergaite?

Neatsakiau, tik abejingai pažvelgiau į jį. Neturėjau ko sakyti, o mano baimė buvo tokia didelė, neapykanta Grantui tokia baisi, jog nepajėgiau žodžio ištarti. Visa drebėjau nuo galvos iki kojų. Dantys ėmė barškėti, ir aš juos sukandau, kad taip nekalentų. Pastangos susitvardyti nukreipė mintis kita vaga, visą energiją tam ir skyriau, užuot ėmusi spiegti ir puolusi Grantą, nors to reikalavo susikaupęs adrenalinas, – neabejojau, kad tik būčiau pabloginusi mūsų padėtį. Be to, nenorėjau, kad Grantas išgirstų, kaip barška mano dantys. Jaučiau, jog pastebėjęs, kaip aš bijau, bus dar negailestingesnis.

Nors ir kiek ją kumščiojau ir žnaibiau, Reičelė per visą laiką nei sujudėjo, nei sumirksėjo, nei kaip kitaip parodė turinti sąmonę. Iš dalies pavydėjau jai šitos nejautros.

– Judam. – Grantas niūktelėjo alkūne greta sėdinčiam berniokui, netekęs kantrybės užvertė akis, tada persilenkęs per jį vaikėzui prie durelių liepė: – Nagi, lįskit lauk! Gal per naktį sėdėsit ir lauksit, kad pasakyčiau, ką daryti?

– Gerai jau. – Vaikėzas atidarė mašiną ir išslydo, kitas išlipo jam iš paskos, uždarė dureles.

Ir Grantas atidarė savo pusę, bet išlipęs taip trinktelėjo durelėmis, kad susiūbavo visa mašina. Galiausiai išsiropštė Šinas, storas ir susinervinęs, girdėjau dusulingai jį švokščiant. Mudvi su Reičele likom vienos. Apsuptos, įkalintos.

– Reiče, atsibusk, – kalbinau iš visų jėgų purtydama jai kelį. – Reičele, pabusk! – isteriškai prašiau. – Reiče, labai prašau, – pasakiau daug garsiau, nekreipdama dėmesio, kad gali išgirsti jie. – Prašau...

Durelės man prie šono atsivėrė, padvelkė nakties žvarba. Prie manęs išsiviepęs palinko Grantas.

– Ji tavęs negirdi, mergyt. Neaušink burnos. – Jis pažvelgė į riešą be laikrodžio, tarsi žiūrėdamas, kiek valandų. – O, dar mažiausiai valandą bus be nuovokos.

Jis uždėjo ranką man ant kelio ir spustelėjo. Nuo šito apsimestinai meilaus judesio pašiurpau, lyg per mane būtų ropojęs nuodingas voras. Nuo jo prisilietimo norėjosi rėkti, spardytis ir trenkti jam per veidą. Bet aš prikandau lūpą ir nudūrusi akis į sterblę priverčiau rankas nekrutėti.

– Ko tu nori, Grantai? – paklausiau ramiu, lygiu balsu. – Ko iš mūsų reikia?

Jis susimąstė. Užsitraukė cigaretę ir išpūtė dūmą man į veidą. Nusisukusi sukosėjau į saują.

– Oi, atsiprašau, mergyt. Nerūkai?

– Ne.

– Galėtum pradėti. Man patinka, kai panos rūko. Seksualu, a ne? Ir intelektualu.

Jis vėl užsitraukė cigaretę, vėl pūstelėjo man į veidą aitrių dūmų iš savo plaučių.

Užsimerkiau sulaikydama kvapą. Staiga cigaretės galas įsibedė man tarp lūpų, jo pirštai šiurkščiai ėmė grūsti ją į burną. Aš nusisukau.

Ūmiai galva loštelėjo atgal, pakaušį nutvilkė skausmas. Sugriebęs man už plaukų, jis užvertė galvą taip, kad žiūrėjau į jį beveik iš apačios.

– Klausyk, kale, – tarė jis tyliai ir pagiežingai, prisikišęs taip arti, kad įžiūrėjau plaukelius ant neskusto smakro. – Nebandyk nuo manęs gręžiotis, aišku? Man nepatinka. Aišku? – Jis paleido plaukus, aš linktelėjau. Ir pravirkau. – Oo... – atsiduso jis. – Tik ne tai. Žiūrėk. – Jis plačiau pravėrė dureles ir prisėdo šalia manęs, vieną koją nuleidęs ant žemės. – Bus daug lengviau, jeigu nesišiauši, gerai? Jeigu tik darysi, ką liepiu ir kada liepiu. Sutarta?

Jis kalbėjo taip pasipūtęs vien todėl, kad jų daugiau, – smurtininko pranašumas, – ir aš panūdau nusikvatoti, spjauti jam į veidą.

Tačiau šitą pagundą įveikė skausmo baimė, troškimas likti gyvai ir kuo mažiau nukentėti.

– Gerai, – tariau. – Gerai.

– Gera mergaitė. O dabar užsirūkyk. Nepakenks. Na! – Jis vėl prispaudė cigaretę man prie lūpų. – Dabar trauk.

Aš įkvėpiau labai negiliai, įtraukdama dūmų tik į burną, bet iškart paspringusi užsikosėjau. Grantas žvengė kraipydamas galvą, lyg prajuokintas vaiko išdaigos, ir cigaretę pats įsikando. Atsistojo.

– Išlipk, – liepė. – Laikas judintis.

– Kur mes eisim? – paklausiau ir susirūpinusi atsigręžiau į Reičelę. – O Reičelė? Aš nenoriu jos vienos palikti.

Grantas pasižiūrėjo į mašinos vidų ir, meistriškai suspaudęs cigaretę lūpų kamputyje, prabilo:

– Ką tau sakiau, Keite? Nesiklausai, mergyt. Daryk, ką sakau ir kada sakau, ir viskas bus puiku.

Jis nutilo, suėmė cigaretę dviem pirštais ir pasukiojo žiūrėdamas į raudonai žaižaruojantį galiuką.