Ребекка Джеймс - Tobula klasta

Supratau, ką jis darys, nespėjus jam sujudėti. Aš ėmiau klykti, oda virš kelio svilo. Klykiau, o jis spaudė cigaretę man prie kojos. Pati nepajutau, kaip puoliau jį stumti, daužyti, tvatyti.

Sugriebęs mano rankas, jis skaudžiai prispaudė jas prie sėdynės. Buvo daug stipresnis už mane, negalėjau nei atsitraukti, nei ištrūkti, nei rankų pajudinti.

– Nutilk! – iškošė jis taip piktai, kad net aptaškė man veidą seilėmis. – Jokių klausimų. Jokių suknistų klausimų. Tik daryk, po velniais, kas tau, po velniais, liepiama.

Mane apėmė tokia baimė, pyktis ir neapykanta, – aš jo nekenčiau taip, kad mielai būčiau jį užmušus, – jog pamiršau, beveik nebejaučiau, kaip skauda koją. Norėjosi rėkti, šaukti, bet suspaudžiau lūpas tramdydama pasibjaurėjimą, neleisdama išsprūsti žodžiams. “Kaip tu drįsti! – norėjau pasakyti. – Tu kvailas, šlykštus nevykėli! Kaip drįsti! Tu dar pasigailėsi. Dar atsiimsi už tai. Ir jeigu pasitaikys galimybė, jeigu tik nusisuksi, jeigu galėsiu, aš tave užmušiu. Smogsiu tau į galvą akmeniu ir daužysiu, daužysiu, daužysiu tol, kol smegenys virs koše. Tol daužysiu, kol nieko neliks iš tavo kvailo, bailaus snukio, nieko neliks iš tavo skurdaus, pikto ir siauro protelio.“

– Kelkis! – staiga suriko jis, aš net pašokau ir gindamasi užsidengiau veidą. – Lipk iš tos velnio mašinos! Nagi!

Aš išsliuogiau iš automobilio.

Šinas su kitais vaikėzais stovėjo netoli. Jie kažką juokdamiesi šnekėjo. Juokas atrodė dirbtinis. Jie aiškiai nervinosi apsimesdami narsuoliais. Trys rūkė; kai pakeldavo ranką užsitraukti, cigaretės nubrėždavo tamsoje spindintį oranžinį lanką.

Kietai suspaudęs ranką, Grantas nutempė mane tolyn. Jau norėjau prieštarauti, kad neketinu palikti Reičelės vienos, klausti, kur jis mane veda, bet cigarete nudeginta oda liudijo, koks jis gali būti žiaurus, ir aš pabijojau jį pykdyti. Ir taip įtūžęs.

Patamsyje ne kartą suklupau, Grantas, piktai bambėdamas, trūktelėdavo už rankos. Labai stengiausi žengti lygiai, bet iš baimės drebančios kojos trukdė išlaikyti pusiausvyrą. Tik vargais negalais susilaikiau negriuvusi kniūbsčia ant žemės ir nepradėjusi rėkti. Kūkčiojau tyliai, skruostais tekėjo ašarų upeliai.

Tada priešais išniro pastatas. Gal kažkoks sandėliukas. Žybtelėjus Granto cigaretei pamačiau gofruotos skardos sienas. Grantas patraukė duris, jos garsiai sugirgždėjo, ir jis įstūmė mane vidun. Trakštelėjo velkė, ir aš likau įkalinta.

Viduje buvo juoda tamsa. Atsidavė drėgme ir pelėsiais, šis kvapas man priminė rūsį senelio name – vietą, kuri mane visada baugino. Išgirdusi Grantą nueinant, parpuoliau ant kelių ir ėmiau dejuoti iš siaubo.

– Dieve, – kuždėjau patamsyje, – prašau, prašau, nepalik manęs čia. Prašau.

Instinktas vertė rėkti. Rėkti, žviegti, belsti į sieną, daužyti ją kumščiais. Protestuoti triukšmingai, iš visų jėgų. Bet žinojau, kad nieko gero tai neduos, niekas manęs neišgirs. Tik dar labiau supykdyčiau Grantą, ir jis vėl ką nors man padarytų. Arba Reičelei. Reikėjo baisybės pastangų, energijos ir savitvardos, kad nustočiau verkusi ir tylėčiau.

Paliečiau delnais žemę – kieta, drėgna ir šalta. Atsiklaupiau keturpėsčia, nukoriau galvą. Įkvėpiau, iškvėpiau, įkvėpiau, iškvėpiau – mėginau nusiraminti. Būtų paprasčiausia be nuovokos klykti ir spiegti, visai nesudėtinga, gal net savotiškai palengvėtų pasidavus beprotiškai isterijai. Tačiau reikėjo išlaikyti blaivią galvą, reikėjo galvoti. Šiaip ar taip, tebesu gyva, Reičelė taip pat gyva, kol kas neįvyko nieko nepataisomo. Ir geriausias, ne – vienintelis ginklas buvo savas protas. Grantas su sėbrais stipresni, bet aš turėjau patikėti, jog esu už juos protingesnė, taigi, jei išliksiu rami, galbūt juos pergudrausiu ir rasiu būdą pabėgti.

Ėmiau ropoti aplink bandydama suvokti, kokio didumo pašiūrė. Norėjau pažiūrėti, ar nerasiu kokio šviečiančio plyšio, kokios vietos, pro kurią galėčiau ištrūkti.

Slinkau pridėjusi delną prie sienos. Šliaužiau iš lėto, nes patamsyje bijojau užlipti ant ko nors aštraus ar susitrenkti galvą. Bet judėdama, veikdama pasijutau geriau. Gera turėti planą, nors ir koks netikęs ar neįtikimas atrodytų.

Iš vidaus pašiūrė man pasirodė didesnė negu iš lauko. Sukdama palei antros sienos kertę kažką užčiuopiau. Minkštą, keisto paviršiaus. Pakraupusi atšlijau ir užspaudžiau burną, kad neriktelėčiau.

Pirmiausia pamaniau, gal čia koks padaras, ir baisiai persigandau, bet nieko nesigirdėjo, jokio alsavimo, jokio krepštelėjimo, taigi nutariau: jeigu tas daiktas kada nors ir buvo gyvas, dabar jau nugaišęs. Bailiai vėl paliečiau jį.

Minkštas, bet šiurkštus. Visai ne padaras, o maišas. Storo audeklo. Kažko pilnas. Ropodama toliau įsitikinau, kad visas pasienis užkrautas tokiais maišais.

Apšliaužiau visą pasienį, bet tarp žemės ir sienos neradau nė mažiausio plyšelio, jokio kelio išsigelbėti. Atsisėdusi bandžiau galvoti ir dairydamasi pamačiau, kad akys pamažu apsipranta su tamsa. Šviesa sklido tik pro plyšius palei durų staktą, tačiau žinojau, kad durys tvirtai užsklęstos, pati girdėjau, kaip Grantas užstūmė kelias velkes.

Bet aš galiu maišus perkelti. Žinojau, maža vilties, bet vis tiek – o gal surasiu kokią landą... Skardą galima įlenkti, man pakaktų visai siauro tarpo, kad galėčiau išsisprausti laukan.

Maišai buvo sunkūs, vos pavelkami, bet baimė ir pyktis teikė jėgų, kurių šiaip jau nebūtų užtekę. Nepaisiau, kad skauda rankas ir nugarą, troškimas pabėgti, išgyventi vertė mane judėti. Toli tų maišų netempiau, tvarkingai kroviau gal per metrą nuo sienos. Baisiai knietėjo kuo greičiau nustumti juos nuo kelio, nugrūsti kur papuola, bet nenorėjau, kad Grantas grįžęs pastebėtų, jog jie judinti.

Ir man buvo atlyginta. Kai pagaliau pradėjau paskutinę eilę, pažemėj pastebėjau sidabrišką ruoželį. Šviesa! Puoliau darbuotis sparčiau, staiga apimta nerimo ir baimės, kurių prieš valandėlę nejutau. Man susuko vidurius. Atsiradus galimybei pabėgti siaubas tik sustiprėjo, supratau, koks pavojus man gresia ir kaip aš bijau. Bet susitvardžiau ir vėl ėmiausi maišų, gaišti nebuvo kada.

Atitraukusi visus maišus tiek, kad galėjau įsisprausti tarp jų ir sienos, atsiklaupusi apžiūrėjau plyšį. Maždaug metro ilgumo skardos apačia buvo užsilenkusi į išorę, atsivėrė apie dešimties centimetrų aukščio properša. Galėčiau išlįsti, jeigu pavyktų skardą dar atlenkti, kad prasispraustų galva ir pečiai.

Atsistojau, pridėjau koją prie skardos ir smarkiai pastūmiau. Nieko. Reikia užgulti visu kūnu. Atsiguliau ant nugaros, galvą atrėmiau į maišus ir kojomis įsispyriau į skardos kraštą. Pastūmiau iš visų jėgų. Skarda atsiknojo. Truputį.

Ir vėl, pagalvojus apie galimybę pabėgti, gerklę sugniaužė isterija. Sutramdžiusi kūkčiojimą krestelėjau galvą, susikaupiau. Vėl įsispyriau į skardą. Stūmiau iki skausmo. Skarda dar labiau užsilenkė į išorę.

Pagaliau landa atrodė pakankamai plati, kad galėčiau pralįsti. Atsiguliau ant pilvo ir pirmiausia prastūmiau šonu galvą – skruostui braukiant žemę, žvirgždas draskė odą. Sunkiau buvo įmuginti į tarpą pečius, bet vis dėlto, kabindamasi rankomis ir pasispirdama kojomis, juos ištraukiau. Visas kūnas išlindo lengvai: šliaužiau nepaisydama, kad nelygus skardos kraštas per drabužius drasko nugarą, ir štai aš laisva. Atsistojau.

Atsidūrus lauke buvo dar sunkiau suvaldyti isteriją. Taip, aš laisva, bent kol kas, todėl siaubingai bijojau, kad jie vėl manęs nesučiuptų. Akimirką siaubas mane tiesiog paralyžiavo. Bet aš prisiverčiau kvėpuoti, kojoms įsakiau judėti ir priėjusi pašiūrės kampą apsižvalgiau.