Ребекка Джеймс - Tobula klasta

Nuo to, ką išvydau, vos nepasileidau prie vaikėzų stumiama noro juos pulti, draskyti, spardyti ir kandžioti, sukaupusi paskutines jėgas kaip nors nuvyti.

Reičelė gulėjo ant žemės šalia automobilio. Pro atviras dureles krentanti šviesa ryškiai apšvietė siaubingą vaizdą. Reičelės kojos buvo išskėstos, uniforminis sijonas užverstas iki pusiaujo. Jai tarp kojų klūpėjo Grantas, nusitraukęs iki kelių džinsus. Jis lingavo pirmyn atgal. Sulig kiekvienu stūmiu Reičelė tyliai sudejuodavo, tačiau gulėjo užsimerkusi, matyt, vis dar apsvaiginta narkotikų. Granto bendrai stypsojo atsišlieję į mašiną ir žiūrėjo.

Tie niekšai prievartavo mano sesutę!

Susilenkusi dvilinka šiaip taip užspaudžiau iš burnos besiveržiantį riksmą. Norėjau lėkti ir juos užmušti, sudraskyti. Bet prisiverčiau stovėti tyliai ir galvoti. Bandydama juos pulti tik blogiau padarysiu, juk niekaip negalėčiau jų įveikti.

Gerkle siūbtelėjo nuožmi neapykanta, aitri, karti. Atsitūpusi sugraibiau akmenuką, sugniaužiau taip smarkiai, kad jis įsirėžė į odą. Bet aš džiaugiausi, kad skauda, kad akmenukas aštrus.

Beviltiškai dairiausi, ar nepamatysiu kokio daikto, bet ko, nežinau, ką tikėjausi rasti, ir staiga tolumoje tarp medžių sužibo šviesa.

Atsigręžiau į Reičelę, ir tą akimirką Šinas pakėlė galvą. Man pasirodė, kad jis žiūri tiesiai į mane. Nežinau, ar tikrai mane matė, niekad nesužinosiu. Ten, kur aš stovėjau, buvo daug tamsiau, todėl gal ir nematė, bet aš nelaukiau, kad tuo įsitikinčiau. Pagauta panikos apsisukau ir nubėgau. Į tą šviesą.

21 skyrius

– Fipa! – Mikas stabteli, ima man už rankos. Filipa eina priekyje, veda mus prie savo automobilio. – Mūsų nereikia parvežti. Mudu su Katrina eisim ko nors pavalgyt.

Filipa sustojusi atsigręžia. Susiraukia.

– Ką? – Ji žiūri į mus, į mudviejų veidus, susikibusias rankas. Tada patenkinta nusijuokia, ir aš apsidžiaugiu, kad ji nesupyko ar neįsižeidė. – Dieve, na ir tempas! Bet aš žinojau, kad judu vienas kitam patiksite. Žinojau.

Ji žengia artyn, apkabina Miką, tada mane. Supratau, jog ji pritaria ir džiaugiasi kartu su manimi. Mane užplūsta švelnumas. Kokia ji kilni, nuoširdi ir atvira. Tikra draugė.

Mes su Miku einam į Apskritąją krantinę ir toliau – molo link. Beveik nesišnekame. Net keista, kad man taip gera eiti dviese su juo, laikyti jo ranką, nors ką tik susipažinom. Mudu taip tinkame vienas kitam. Mūsų rankos lyg sulipusios. Mus jungia kažkokia šviesi, kone magiška jėga. Pažvelgusi jam į akis pajuntu, koks jis savas, pasijuntu saugi. Sakytum būčiau sugrįžusi namo.

Jis nuveda mane į aludę, kur, pasak jo, gera virtuvė. Abu išbadėję ir abu užsisakom po didžiulį patiekalą – kepsnį su bulvytėmis ir salotomis; godžiai šlamščiame išsišiepdami, kai tik virš staliuko susitinka mūsų akys.

– Ko taip raukeisi mane pamatęs? – klausiu. – Maniau, kad manęs nekenti. Maniau, esi pabaisa, tikrai. Nedraugiškas ir nemandagus.

– Todėl, kad pasijutau keistai. Vos tik tave pamačiau. Supratau, jog tarp mūsų kažkas bus. Iš karto pajutau. – Jis nusišypso – pirmą sykį droviai. – Aš nervinausi.

Mes abu nesitveriam laime, džiugiai nustebę, kad taip netikėtai radom vienas kitą, abu susijaudinę dėl to, kas, neabejojom, įvyks vėliau vakare. Jokio klausimo. Jokios dvejonės. Aš nė akimirką neabejoju.

Mes einam į Miko butą. Jis gyvena su tokiu Saimonu, studentu, jo šįvakar nėra namie. Mikas vedasi mane į savo miegamąjį. Jo lova tėra paprastas čiužinys ant grindų, bet antklodė tvarkingai užklota, galvūgaly sudėtos pagalvės. Pasienyje knygų rietuvės, į sieną atremta gitara.

Mes nusispiriame apavą ir atsigulame atsigręžę į kits kitą. Mikas piršto galu paliečia man skruostą, braukia žemyn, paskui per smakrą, kaklą.

– Kokia tu graži, – sako.

Mes bučiuojamės susiglaudę. Taip gražiai, taip natūraliai derame vienas prie kito, kad netrukus judame it vienas kūnas – karštas, minkštas, uždusęs ir nuostabus.

– Katrina, – taria jis, kai baigiame. Alsuojame vienas kito iškvepiamu oru gulėdami veidas į veidą.

– Mikai, – sušnibždu.

– Dievinu tavo vardą. Jis tau nuostabiai tinka. Katrina. Katrina. Katrina ir Mikas.

Jam taip ištarus mano vardą, kartu su savuoju, viskas ūmai pasikeičia. Niekad nemėgau būti vadinama Katrina – visą šį laiką man stigo Keitės vardo. Stigo Keitės gyvenimo.

Bet aš jau ne Keitė, aš Katrina – ir šiąnakt pirmą kartą nenoriu būti niekuo kitu.

22 skyrius

Tu bėgi, bėgi ir bėgi. Bėgi, kaip dar niekad nesi bėgusi. Klupinėdama, griuvinėdama, skaudžiai parpuldama ant rankų ir kelių, bet atsikėlusi bėgi toliau.

– Prašau, prašau... – kūkčioji. – Padėkit! Prašau, kas nors padėkit!

Tau baisu, kad jie galbūt atsiveja, nenumaldomai artėja. Ausis kurtina tavo pačios karštligiškas kvėpavimas, tačiau vaidenasi, kad girdi už nugaros jų žingsnius, ir pasileidi dar greičiau. Nesigręžioji pažiūrėti, nes per daug baisu, įstengi tik bėgti. Nepaisydama dieglių šonuose, nuovargio, įskaudusių kojų, prisiverti bėgti toliau, nelėtinti tempo, nesigręžioti, nesusmukti ant žemės ir neprapliupti isteriška rauda.

Pribėgusi šviesą įsitikini, kad, kaip ir tikėjaisi, tai namų žiburys. O kai visai prisiartini, pamatai, jog langai atviri nakties vėjeliui, verandoje dega lemputė, kelyje stovi automobilis. Namuose esama žmonių.

Tu nubėgi tuo keliu, įvirsti į verandą ir atsikėlusi puoli prie durų. Daužai jas kumščiais ir daužai. Spardai. Bandai ir šaukti.

Po valandėlės durys atsiveria. Tarpdury stovi moteris, atrodo, supykinta tokio šiurkštaus įsibrovimo. Bet kai nužvelgdama tave pamato akivaizdžią baimę, suvokia, jog tave ištiko bėda, jos išraiška pasikeičia, veidą užlieja nerimas ir susirūpinimas. Ji žiopteli, stveriasi už širdies, griebia man už rankos.

– Kas yra? – klausia. – Kas atsitiko?

Kol atvyksta policija ir pradeda paiešką, vaikėzai spėja pasprukti. Palikę ją. Pasliką purvyne it kokį gyvulį. Vienas policininkų ramina tave, kad ji, regis, nesikankino, – jos negyvame veide sustingusi ramybė ir giedra. Taigi yra vilties, sako jis, yra vilties, jog ji taip ir nesuvokė, kas jai daroma.

Ji nežinojo, kad tu ją ten palikai. Vieną su jais.

23 skyrius

Alisa jau sėdi prie staliuko kavinės kertėje. Gurkšnoja kavą.

– Labas. – Šypsodamasi atsisėdu priešais ją.

Alisa mane užsipuola:

– Visą savaitgalį bandau prisiskambinti. Kodėl tu nesinešioji telefono? – Ji pyksta, bet negali sugadinti man nuotaikos. Niekas negali, esu per daug laiminga.

– Kas yra? Ko tu norėjai? – draugiškai klausiu nekreipdama dėmesio į jos irzlumą. Nesivarginu jai aiškinti, kas man nutiko, kur buvau. Nesakau nė žodžio apie Miką. Visa tai taip nauja, taip nuostabu, noriu laikyti paslaptyje.

– Aš tik norėjau pasigirti, kad turiu naują draugą.

Ji pasilenkia artyn pakėlusi antakius, aiškiai pamiršusi, jog ką tik širdo. Iškart prisimenu Robį. Kaip jis nusimins...

– Oo... – Paimu valgiaraštį, nieko nematydama spoksau į laminuotą kartoną. – Nejau rimtai?

– Ar rimtai? Dieve, galėtum bent kiek linksmiau paklausti.

Padedu valgiaraštį, žiūriu į ją.

– Nepyk. O kaip Robis? Ar jau žino? Jam bus baisus smūgis. Jis...

– Robis grobis, – pertraukia ji mane. – Aš jam nieko nesu žadėjusi. Tikrai, Katrina. Niekad. Nieko. Iš tiesų labai aiškiai jam parodžiau, kad tarp mūsų nėra nieko rimto. Jis pats išsigalvojo. Na, Robiui teks susitaikyti. Neturės kitos išeities. Aš nesu jo nuosavybė.