Ребекка Джеймс - Tobula klasta

– Gal ir nesi. – Suvokiu, kad galų gale tai geriausia išeitis. Iš dalies galiu tik džiaugtis dėl Robio. Jis bus priverstas pažvelgti į tikrovę – Alisa paprasčiausiai jo nemyli. Bus skaudu, bet jam reikia ją pamiršti ir susirasti kitą. Merginą, kuri įvertintų, koks jis nuostabus.

– Ir kas gi jis? – klausiu. – Koks?

– Dieviškas. Nuostabus, gražus, seksualus. Jaučiuosi kaip danguje. Galvoju apie jį kiekvieną minutę.

Nusišypsau, nes suprantu jos jausmą.

– Kuo vardu?

Bet Alisa neatsako, pakelia prie lūpų puodelį, žiūri į mane per jo kraštą.

– Gerokai vyresnis už mane.

– Vyresnis?

– Taip, daug vyresnis.

– Kiekgi vyresnis?

– Atspėk. Atspėk, kiek jam metų.

– Trisdešimt penkeri?

– Ne. Vyresnis.

– Keturiasdešimt?

– Vyresnis.

– Keturiasdešimt penkeri?

– Vyresnis.

Žiūriu į ją.

– Tu juokauji?

– Nė kiek. Nagi, jau beveik atspėjai.

– Penkiasdešimt?

– Keturiasdešimt aštuoneri.

– Siaubas, Alisa. Toks didžiulis skirtumas. Argi jam netrukdo, kad tau tik aštuoniolika?

– Gal jis mano, kad man dvidešimt septyneri, – nusišypso Alisa.

– Tu jam meluoji?

– Truputį iškreipiu tiesą.

– Beveik trisdešimčia metų vyresnis už tave. Senas. Ir tau ne keista?

– Ne. Ne, nė trupučio. Tu nustebsi, bet jis toks šaunus, Katrina, toks supratingas. Turbūt visą laiką ieškojau vyresnio vyriškio, su tokiu daug geriau. Jis kur kas brandesnis, kur kas laisvesnio mąstymo, labiau savimi pasitikintis ir savarankiškas. Ir nesekioja iš paskos kaip leipstantis iš meilės šunytis – tikras palengvėjimas. – Ji nusijuokia. – Be to, toks geras lovoje, toks patyręs. Velniškai, neįtikėtinai išradingas.

Stengiuosi suvokti, kas parašyta valgiaraštyje. Netgi nesu išalkusi, – naujos meilės jaudulys atėmė visą apetitą, – bet nenoriu, kad Alisa pajustų mano nepritarimą, mano pasmerkimą. Pastaruoju metu būdama su ja jaučiuosi lyg jos vyresnioji sesuo, priekabi ir viskuo nepatenkinta vyresnioji sesuo, kokia neteko būti Reičelei.

Net nežinau, kodėl mane erzina naujasis Alisos romanas. Juk jie abu vis dėlto suaugę žmonės, jeigu niekam nėra skriaudos, metų skirtumas iš tiesų nesvarbus. Tačiau visa, kas susiję su Alisa, niekad nebūna paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

– Tikiuosi, nevedęs? – klausiu nepajėgdama nuslėpti įtarumo.

– Ne. – Alisa kyšteli liežuvį. – Nevedęs. O tu ragana.

– Gerai, atsiprašau. Nevedęs, ir tvarka. – Nusišypsau. – Tai kas jam yra? Kaip jis sulaukė tokių metų ir liko nevedęs?

– Buvo vedęs. Žmona mirusi.

– Vaje! Tikrai? Kaip baisu.

– Turbūt. – Alisa gūžteli. – Bet ne man.

Prieina padavėja, užsisakau kavos ir sumuštinį. Alisa paprašo dar kavos.

– Nevalgysi? – klausiu.

– Ne, neturiu apetito. – Ji spusteli man ranką. – Katrina, aš turbūt įsimylėjau. Niekad šitaip nesijaučiau. Niekada. Negaliu valgyti. Negaliu miegoti. Adrenalino perteklius. Neįsivaizduoju, kaip tokia galiu išlaikyti tuos nelemtus egzaminus. Beveik neįstengiu paskaityt žurnalo, ką jau kalbėt apie Šekspyrą. Nieko daugiau neveikiu, tik laukiu jo skambučio. Toks jausmas, kad, kai nebūnu su juo, esu tik pusiau gyva, kažkokia keista pusinė būsena. Žinai, tikiu, kad jis gal ir bus tikroji mano gyvenimo meilė.

Ir nors pati kone tą patį galiu pasakyti apie Miką, nė trupučio netraukia pasipasakoti Alisai apie visus tuos dieviškus naujus jausmus, tvinksinčius gyslose, ar prisipažinti, kaip viskas pasikeitė nuo paskutinio mudviejų susitikimo. Apstulbstu suvokusi, kad noriu viską nutylėti, nuslėpti nuo jos. Kad priklausytų tik man.

Šypsodama klausausi, o ji man pasakoja, kur juodu susipažinę, kaip tapę pora. Bet aš jai nieko nepasakoju apie Miką. Ničnieko.

24 skyrius

Manęs laukia dešimt savarankiško rengimosi egzaminams dienų, tada dešimt dienų pačių egzaminų, o tada visiems laikams atsisveikinsiu su vidurine mokykla, ir tos dvidešimt dienų prailgsta kaip jokios kitos per visą gyvenimą. Slegia ne egzaminų baimė ir netgi ne patys egzaminai, o priverstinis išsiskyrimas su Miku. Kai būname kartu, nė kiek negaliu susikaupti ir mokytis, todėl abu nutariame, kad geriausia nesusitikinėti. Dvidešimt dienų. Tuo laiku atrodo protinga. Netgi lengva. Bet, pasirodo, nematyti jo daug sunkiau, negu tikėjausi, ir aš jo pasiilgstu iki skausmo.

Patogiai įsitaisau namie prie rašomojo stalo, apsikraunu vadovėliais ir sąsiuviniais. Vivjena darbe pasiėmė ilgas atostogas ir, pasibaigus mano egzaminams, mėnesį keliaus po Europą. Bet kol kas ji namuose – pasiliko, kol išlaikysiu egzaminus. „Noriu tau padėti, – sako ji. – Kad būtų lengviau. Prisimenu, kas tai per daiktas. Kokia įtampa, koks nuovargis.“ Myliu ją už tai. Ji gamina man gardžius, sveikus valgius, užsikrovė visą namų tvarkymą, kad tik galėčiau per dieną netrukdoma mokytis. Atsitraukusi nuo knygų penktą valandą einu pasivaikščioti, kad prablaivėtų galva, tada vakarieniauju ir grįžusi kelias valandas vėl mokausi.

Paprastai po devintos jau esu tiek nusikalusi, smegenys tokios išsunktos, kad nusimaudžiusi po dušu užsivelku pižamą, šoku į lovą ir skambinu Mikui mobiliuku. Prieš skambindama visada truputį nervinuosi: bijau, kad jam nesutrukdyčiau, kad jis gali atsiliepti suirzęs ar pyktelėjęs, ar dėl kokios nors priežasties ne per daug patenkintas mano skambučiu. Bet kas kartą jis kone iškart atsiliepia tardamas mano vardą: „Katrina!“ – su palengvėjimu, džiugiai, lyg būtų laukęs mano balso taip pat nekantriai kaip aš jo.

Kas vakarą jis mane klausia, ką mokausi, kaip jaučiuosi, ar pasirengusi egzaminams. Pasakoja apie savo dieną, kaip sekėsi repeticija. Jeigu tą vakarą jo laukia pasirodymas, esti šiek tiek susirūpinęs ir išsiblaškęs, todėl labiausiai patinka su juo kalbėtis, kai jis irgi niekur neina, guli, tada mes prašnekam po valandą ar ilgiau. Kalbamės, kol abu suima miegas, ir prieš užsimerkdama dar išgirstu jo švelnų „labanakt“.

Paskutinio, senovės istorijos egzamino dieną išėjusi iš salės randu jį laukiant. Šito nesitikėjau ir eidama prie jo užraustu. Su mokykline uniforma jaučiuosi kvailai, negraži ir vaikiška, mane degina kitų mokinių žvilgsniai. Bet Mikas šypsodamas stveria man už rankos, prisitraukia ir apkabina. Jo glėbyje staiga pasidaro nesvarbu, kas ką mano. Ir pačiai nusispjaut, kaip aš atrodau. Jis mane myli, ir daugiau nieko nereikia.

Einam tiesiai į Miko butą, jo miegamąjį. Apkabinęs jis mane bučiuoja, ir aš viską pamirštu. Manęs nebėr.

Po kelių valandų, kai sutemus pabundu iš gilaus, saldaus miego, Mikas atneša sumuštinį, arbatos ir žiūri, kaip valgau. Išalkusi viską greitai sušlamščiu, tada Mikas atsigula greta, ir mudu vėl mylimės. Baigę gulime veidas į veidą. Aš apsiverkiu.

– Kas yra? – susiraukęs ir pasiremdamas alkūne klausia Mikas. – Kas blogai?

– Per daug gera. Nepakeliamai. Aš per daug laiminga. Net baisu.

Jis juokiasi ir vėl mane bučiuoja.

– Nebūk kvailutė. Tau niekas neuždraudė būti laimingai, Katrina.

– Tikrai? Nežinau, kai kada man atrodo...

– Ne. – Papurtęs galvą, jis vėl ima mane bučiuoti, kad negalėčiau kalbėti. Ir neramiu, kone išgąstingu balsu kalba: – Šššš... Nieko nesakyk. Užtrauksi nelaimę. Tu laiminga. Aš laimingas. Tai joks stebuklas, Katrina, visą laiką yra laimingų žmonių. Normalu. Gera. Negalvok apie blogus dalykus. Neprisimink jų.

– Gerai, – tariu. – Gerai. – Matydama Miko prietaringumą, akivaizdžią jo baimę, nieko nesakau apie savo nuogąstavimus ir apsimetu tikinti, kad esu verta laimės kaip ir kiti žmonės.