Ребекка Джеймс - Tobula klasta

Tą vakarą grįžtu namo, nes rytą Vivjena išskrenda į Europą, o aš noriu papusryčiauti kartu su ja, atsisveikinti.

– Ar vakar buvo smagu? – klausia ji, šveisdama mano iškeptą kiaušinienę.

– Taip, fantastiška. – Matyt, mano balse prasiveržia neįprastas susijaudinimas ar laimė, nes ji klausiamai kilsteli antakius ir įbeda į mane akis.

– Netgi taip?

– Aha. – Sėdžiu nudūrusi akis į lėkštę, vildamasi, kad skruostai nelabai raudoni, nors dega. – Tiesiog baisiai gera baigti mokyklą. Tapti laisvai.

Apie Miką jai nepasakoju. Negaliu. Bijau, kad per anksti išplepėdama galiu viską sugadinti, neliks jokio paslaptingumo. Ir nors neabejoju ją niekad neišduosiant paslapties, nesu nusiteikusi, kad sužinotų tėvai.

– Pastaruoju metu atrodai daug laimingesnė, – taria ji, apkabindama mane atsisveikinti. – Daug laimingesnė.

– Žinau. Taip ir yra.

Tą vakarą Mikui pasirodymas. Jo grupė viename bare netoliese gros nuo dešimtos iki pirmos nakties. Dieną praleidžiame pas jį, aštuntą jis išeina į darbą. Likusi viena palendu po dušu ir apsirengusi laukiu Filipos. Ji ateina pusę devynių su Dene, savo drauge iš universiteto. Egzaminų baigimo proga jos atneša man puokštę gėlių.

– Šaunuolė, – sako Filipa, bučiuodama mane. – Atlaikei dvylika metų katorgos.

– Viskas, jokios mokyklos, – džiūgauju aš. – Net sunku patikėti.

– Ir kaip, tavo manymu, pasisekė išlaikyti? – klausia Denė.

– Turbūt gerai, – gūžteliu šypsodamasi. – Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi.

– Ir Mikas garantuotai džiaugiasi. – Filipa juokdamasi kumšteli man alkūne. – Jis tavęs nežmoniškai pasiilgo, Katrina. Kankinosi kaip nežinia kas.

Nors Mikas man jau sakė, kaip manęs pasiilgo, po tokių Filipos žodžių jo jausmas atrodo dar tikresnis, brangesnis. Šypsodamasi slepiu šią žinią giliai širdyje tarsi didžiausią lobį.

Kai ateiname, grupė jau groja. Sėdžiu prie to paties staliuko kaip andai, pasiėmusi šalto limonado, ir begėdiškai akimis ryju Miką. Jis groja susikaupęs, rimtu ir uždaru veidu kaip ir tada, kai pamačiau jį pirmą kartą. Denė su Filipa kalbasi, šnekina ir mane, bet aš jų nesiklausau, laukiu, kad mane pastebėtų Mikas. Denė su Filipa juokiasi. Filipa spusteli man kelį – laiminga dėl manęs, laiminga dėl brolio.

Pagaliau jis grįžteli į mus. Išvydęs mane nusišypso savo plačia, visą veidą nušviečiančia šypsena, o man širdis ima daužytis iš dėkingos meilės. Norisi pulti ant scenos, karštai apkabinti jį ir išbučiuoti. Vis dėlto man pakanka žiūrėti, kaip jis groja, žinoti, kad galvoja apie mane, kad jo veidas taip nušvito pamačius mane ir kad baigęs pasirodymą jis prieis.

Grupei grojant paskutinę pirmosios dalies dainą, Mikas nenuleidžia nuo manęs akių, o muzikai pasibaigus atlekia prie mūsų staliuko. Pasisveikinęs su Filipa ir Dene stveria man už rankos ir nutempia prie scenos. Nusiveda į užkulisius, kur tamsu.

Jis prispaudžia mane prie sienos, prisiglaudžia, sukiša pirštus į mano garbanas.

– Atėjai, – tarsteli.

– Taip, – kušteliu dusinama meilės, geismo ir neapsakomo džiaugsmo.

– Aš tavęs pasiilgau.

Jo balse girdžiu tą patį – beprotišką laimę.

– Taip. – Daugiau nėra ko sakyti, tik „taip“. Taip.

Jo burna priglunda prie manęs, liežuvis ieško, jo lūpos švelnios, toks savas kvapas gaivus ir saldus. Pajuntu jo geismą ir pati geidžiu, spaudžiuosi prie jo norėdama parodyti, kad jaučiu tą patį. Bet neskubinu šito vakaro. Gardžiuosiuos kiekviena akimirka, džiaugsiuos laukimu, žinojimu, kad vėliau būsime kartu. Kad bus dar geriau.

Staiga iš muzikos automato nuskamba pažįstama daina.

– Jos mėgdavo klausytis Reičelė. – Juokdamasi atsitraukiu ir linguoju melodijos ritmu. Daina uždeganti, linksma, neįmanoma jai nepaklusti. – Ji ją dievino. Visad šokdavo pagal ją.

Mikas paima man už rankos.

– Tai pašokime.

Mes grįžtame į sceną ir stryktelim žemyn, į šokių aikštelę, jau pilną žmonių. Šokame tvirtai susikabinę rankomis, čia suartėdami, čia atsitraukdami nuo vienas kito. Kartkartėmis mūsų lūpos susitinka, sūrios nuo prakaito ir saldžios, kūnai susiglaudžia. Mes pasileidžiame, Mikas mane suka už rankos, kol man apsvaigsta galva ir aš kvatodama griūnu jam į glėbį. Šokame dainą po dainos, sukaitę, prakaituoti, limpančiais delnais. Bet mums nė motais ir vis negana. Ir nesiliaujame šypsotis.

Muzika tokia garsi, kad negirdžiu, kai skimbteli mobiliukas, tik pajuntu prie klubo vibruojant. Žinutė balso pašte. Nutariu nežiūrėti, išklausysiu vėliau, bet po penkių minučių vėl skamba. Išsiimu iš kišenės telefoną, parodau Mikui. Jis mane pabučiuoja. Einu į tualetą išklausyti žinutės.

Alisa.

„Katrina, paskambink. – Balsas toks, lyg ji verktų. – Kur tu esi? Niekur tavęs nebegaliu rasti. Prašau, paskambink. Prašau. Būtinai turiu tave pamatyti.“

Skambinu jai.

– Katrina! Ačiū Dievui, – atsiliepia ji.

– Kas yra? Viskas gerai?

– Ne. Nieko gero.

– Kas atsitiko?

– Man nuobodu. Neturiu ko veikti. Mano draugas užsiėmęs, šį vakarą negali su manim susitikti.

Aš atsidūstu. Tik Alisai nuobodulys – vos ne pasaulio pabaiga. Ir nors nė trupučio nenoriu palikti Miko, klausiu:

– Nori, ateisiu pas tave? Atnešiu šokolado.

– Pati nežinau, ko noriu, – burbteli ji. – Kur tu esi? Girdžiu lyg ir kokį aidą.

– Aš mieste. „Viljamo“ viešbučio bare. Dabar tualete. Muzika tokia garsi, kad nieko negirdėti.

– Aa... – Ji patyli. – Su kuo tu ten?

– Su Filipa. Ir mergina, vardu Denė. Ir su Filipos broliu. – Miko vardo nesakau. – Bet aš galiu išeiti. Užsuksiu pas tave. Atnešiu ko nors nuotaikai pataisyti.

– Ne. Nereikia. Nenoriu gadinti tau vakaro. Aš pati ateisiu.

– Tačiau čia toks triukšmas. – Tai sakydama suvokiu, kaip nenoriu, kad ji čia ateitų. Noriu Filipą ir Miką, savo naująją draugystę, savo naująją meilę, laikyti atokiau nuo Alisos. Bijau, kad ji visko nesugriautų, kaip nors nesuterštų. – Neįmanoma kalbėtis.

– Nesvarbu, – sako ji. – Aš nenoriu kalbėtis. Noriu linksmintis.

Grįžtu į barą ir atsisėdu prie Filipos su Dene. Grupė vėl scenoje; Mikas mirkteli man iš už savo būgnų. Filipa su Dene trepsi klausydamosi muzikos ir šypsosi man. Aš irgi nusišypsau joms, bet nuotaika pasikeitė – išnyko lengvas pakilumas. Pagalvojus, jog ateis Alisa, suima nuovargis ir kažkoks nerimas.

Alisa apsivilkusi trumpiausia suknele, kokią esu regėjusi. Ji išsiuvinėta blizgučiais ir vos dengia kelnaites. Apsiavusi auliniais iki kelių. Atrodo fantastiškai: seksuali, pritrenkianti, jai einant prie staliuko vyrai gręžiojasi.

Ji atsisėda greta manęs. Filipos su Dene tarsi nemato, pasisuka taip, kad būtų veidu į mane.

– Labas, – taria prisikišdama, kad girdėčiau. Išsidažiusi, lūpos blizga, gražuolė. – Tikra skylė, tiesa? Einam kur nors kitur. Tik mudvi.

Man nespėjus atsakyti, Filipa persilenkia per staliuką ir kumšteli Alisai.

– Ar nepasisveikinsi? – šaukia bandydama perrėkti muziką.

– Labas, Filipa.

– Čia Denė, – pristato draugę Filipa.

– Labas! – surinka Denė. – Nuostabi suknelė. Atrodai super. O jau batai! Kur tu visa tai gauni?

Denės komplimentai Alisai aiškiai patinka, ir jos laikysena visiškai pasikeičia. Ji su šypsena atsisuka į Denę. Abi įsišneka apie drabužius, Alisa akivaizdžiai pamiršta savo ketinimą eiti iš čia. Prisitraukia kėdę prie Denės, ir abi, sukišusios galvas, ima gyvai kalbėtis. Filipa pasižiūri į mane.