Ребекка Джеймс - Tobula klasta

– Robi, čia Reičelė. Reičele, čia mano sūnus Robis.

Robio tėvas stengiasi elgtis kaip niekur nieko, bet matau, kad suglumęs ir nepatenkintas nesuvokiamai keistu Robio akibrokštu. Jis aiškiai neįsivaizduoja, ką Alisa padarė – ir netgi kas iš tiesų ji yra.

Robis nieko nesako, išvis nereaguoja į tėvo žodžius. Jis tik dėbso į Alisą – su tokiu pykčiu ir neapykanta, kad veidas beveik neatpažįstamas.

– Oi, Robi, liaukis, – taria Alisa. – Nebūk toks rimtas. Kur tavo humoro jausmas?

Robio tėvas pasižiūri į Alisą, į Robį, vėl į Alisą. Jį sutrikdė jos tonas.

– Ką? Nejaugi judu...

Paklausti jis nespėja. Šiurpiai goktelėjęs, Robis apsisuka ir puola iš restorano.

– Robi, palauk!

Noriu bėgt paskui jį, bet jis taip išlekia, kad suprantu jo nepasivysianti. Be to, mano rankinė likusi ant staliuko ir nesumokėta už valgius. Nulydėjusi jį žvilgsniu nenoriai grįžtu baro link. Jokio džiaugsmo likti čia, kai tokia siaubinga padėtis. Labiau patiktų pasiimti rankinę ir dingti, grįžti pas Miką. Su Alisa kalbėtis nenoriu. Nenoriu matyti jos veido, girdėti jos balso ir nenoriu klausytis, kaip Robio tėvas vadina ją Reičele.

Robio tėvas priblokštas. Veidas išbalęs, akys padrėkusios.

– Kas čia įvyko? – klausia jis mane, kai prieinu. – Ar tu ką nors supranti?

Žiopsau sau į kojas ir nieko neatsakau.

– Atsiprašau, – atsidūsta jis. Jo balsas dreba. – Buvau baisiai nemandagus. Mes net nepažįstami. Tu tikriausiai Katrina. Robis daug apie tave pasakojo. Aš Gregas. O čia Reičelė.

Paduodu Gregui ranką, bet į Alisą nė nedirsteliu. Jai prabilus nusisuku.

– Jau turbūt eisiu, – sako ji.

– O Dieve, – susizgrimba Gregas. – Nepyk, Reičele. Koks sumautas vakaras. Šiaip jis šaunus vaikis, tiesiog dabar...

– Ne, nereikia atsiprašyti, – pertraukia ji Gregą persimainiusiu balsu. Vyresniu, santūresniu, ir aš stebiuosi, kokia ji gudri apgavikė. Tačiau po apsimestu brandumu pajuntu irzlumą ir nekantrą. Ji nenustygsta, nori kuo greičiau mauti iš čia. Užvirė tokią košę, o dabar nori pabėgti palikusi mane jos srėbti. Knieti išrėžti visą tiesą, kol ji nespėjo išeiti ir pabėgti toli toli, – kad prisipažintų ir gautų ko nusipelniusi. Bet aš netikiu, kad ji galėtų būti Gregui atvira ar teisinga, o jis dėl nieko nekaltas. Ji jam melavo, jį suvedžiojo. Jis turi teisę sužinoti tiesą.

– Aš eisiu su tavim, – taria jis.

– Ne ne, – prieštarauja ji. – Tikrai man reikia eiti. Noriu pabūti viena.

Jiems atsisveikinant nusisuku. Negaliu žiūrėti, koks Gregas naivus ir švelnus, kaip jaučiasi kaltas. O išgirdusi, kad vėl pavadino ją Reičele, noriu rėkti.

Jai išėjus prikalbinu Gregą valandžiukę atsisėsti prie mano staliuko. Mudu sėdime vienas priešais kitą. Tylėdama spoksau į savo rankas ant stalo. Nežinau, nuo ko pradėti, kokiu būdu sudaužyti žmogui širdį.

– Negaliu patikėti, – pagaliau taria jis. – Vos tiktai gyvenimas pradėjo šviesėti... Nejau Robis mano, kad aš niekad... – Jis nutyla ir nusigręžęs ilgesingai žiūri į duris, pro kurias ji ką tik išėjo. Atsidūsta. – Ko gera, daugiau Reičelės nebepamatysiu. Po šitokio cirko.

Pakeliu galvą.

– Jos vardas ne Reičelė. – Ir nors jaudinuosi, balsas nuskamba tvirtai, daug ryžtingiau, negu tikėjausi.

– Ką? – Jis atsilošia ir tarsi gindamasis sukryžiuoja rankas ant krūtinės. – Ką pasakei?

Tada aš jam papasakoju – kiek galima, be to, kuo trumpiau ir kuo aiškiau. Jis ne iš karto manim patiki. Vis krato galvą kartodamas: „Negali būti, neįmanoma“, bet pagaliau nustoja ginčytis. Aprimsta, nuliūsta.

– Aš, aišku, žinojau, kad yra tokia Alisa, – prabyla jis. – Bet ne daugiau. Robis mūsų taip ir nesupažindino. Nenuostabu. Visada įtariau, kad jų ryšys čia nutrūksta, čia vėl atsinaujina. Jeigu mes būtume susitikę... Aš viskuo kaltas. Reikėjo nenusileisti, liept, kad supažindintų. Jeigu tik būčiau labiau pasidomėjęs... Bet maniau, jog elgiuosi teisingai. Nesikišu į jo asmeninį gyvenimą. – Jis susiima rankomis galvą. – Taip neturėjo atsitikti. Jokiu būdu neturėjo atsitikti. Bet kodėl? – patylėjęs klausia jis. – Kodėl ji taip padarė? Sakė, kad jai dvidešimt septyneri, – beveik pašnibždom priduria. – Ir aš patikėjau. Atrodė tokia savim pasitikinti, tokia suaugusi. Neįtikėtina... Aštuoniolika? Viešpatie! Aš juk ja tikėjau, viskuo tikėjau. Buvau ją bepamilstąs.

27 skyrius

Mikui nepuolu pasakot apie Alisą; nenoriu buvimo su juo tepti mintimis ar kalbomis apie ją, todėl Robiui skambinu tiktai kitą vakarą, palaukusi, kol Mikas išeis į darbą ir negalės nugirsti pokalbio. Man reikia sužinoti, kaip Robis jaučiasi, ar tebeplanuoja vakarėlį.

Atsiliepia Gregas.

– Jis išvyko, Katrina, – praneša pavargusiu, liūdnu balsu.

– Išvyko? Kur?

– Į Europą, Šveicariją. Šiandien išskrido. Ketina susirasti darbą. Slidinėjimo instruktoriaus. Mes ten turime giminių.

– O kaip jo vakarėlis? – kvailai paklausiu, tarsi vakarėlis būtų svarbu. – Kas bus su jo darbu?

Gregas nusijuokia.

– Jokio vakarėlio jau nebus, brangioji. Ir nežinau, bet manau, restoranas kaip nors išsivers be jo. Turi pulką darbuotojų.

Gregas mane įtikinėja, kad Robis neprapuls, jis stiprus, išradingas. Pataria man duoti Robiui bent kiek laiko žaizdoms išsilaižyti, nuryti tokį pažeminimą, o tada parašyti jam elektroninį laišką. Jis man liepia nesijaudinti, girdi, viskas bus gerai, ir padeda ragelį.

Ir nors mane tebešiurpina Alisos elgesys, o prisiminus vakar vakarą suspaudžia skrandį, negaliu nesidžiaugti, kad Robis pagaliau praregėjo. Dabar jis jau niekaip nebepriims Alisos, jeigu ji panorėtų grįžti pas jį. Be to, jis toli, Europoje. Už tūkstančių mylių. Jam niekas negresia. Ir yra laisvas.

Išjungiu mobiliuką ir nutariu taip palikti, kad Alisa negalėtų manęs pasiekti. Nenoriu apie ją net pagalvoti, ne tik kad kalbėtis. Nenoriu klausytis jos pasiaiškinimų, teisinimosi.

Telefonas lieka išjungtas visą savaitę, laikas eina palyginti ramiai – vėlyvi Miko pasirodymai kaitaliojasi su nakvyne pas jį... Bet sąmonės gilumoje nuolat krebžda mintis apie Alisą, ir, nors ir kaip nemalonu, suprantu galų gale turėsianti su ja pasikalbėti. O būtų visai lengva slėptis nuo jos, kol ji nustotų man skambinti, būtų lengva niekad su ja nebesikalbėti. Bet aš turiu pasakyti, kas mane slegia, išreikšti savo pyktį, apginti Robį. Šiaip ar taip, neabejoju, kad ji mėgins mane pasiekti, skambins tol, kol prisiskambins, tad verčiau baigti šį reikalą.

Taigi vieną pavakarę, Mikui išėjus parnešti alaus, susirandu mobiliuką ir įjungiu.

Visą praėjusią savaitę jis buvo išjungtas, netikrinau, ar yra praleistų skambučių, taigi įjungusi balso pašte randu keturiolika žinučių ir daugybę SMS. Nesivarginu jų išklausyti ar perskaityti. Tikrai žinau, jog dauguma jų Alisos, ji tikriausiai pyksta ar kremtasi, kad jai neskambinau. Bet man nerūpi, ką ji pasakys. Aš tik noriu paskambinti jai paskutinį kartą ir paaiškinti, koks man šlykštus jos elgesys. Kol neišgaravo drąsa, paspaudžiu jos greitąjį numerį.

– Paslaptinga nepažįstamoji. Pagaliau! – iš karto atsiliepia ji. – Žinok, niekad nelaikiau tavęs mergina, kuri meta draugę, vos tik ši susiranda vyriškį. Bet tyli kiaulė gilią šaknį knisa, – nusijuokia ji. – Juk taip sakoma, tiesa?

Aš spoksau į lubas. Tik Alisa gali viską taip pakreipti, nors pati labiausiai kalta.

– Atsiprašau, Alisa, bet aš gerokai pykstu. Ant tavęs. Nežinau, ką sakyti.

– Pyksti? – irzliai, paniekinamai meta ji. – Dievaži, tikiuosi, ne dėl Robio ir jo tėvo, ką?