Ребекка Джеймс - Tobula klasta

– Atrodo, telefonu ji labai piktai kalbėjo, – sako Mikas. – Ir išvis nemalonus tipas.

– Taip ir yra, – patvirtina Filipa, siekdama dar vieno picos gabalo. – Tu nieko nevalgai. Nepatinka?

– Kodėl gi, patinka... – tariu, bet kalbos apie Alisą mane keistai nuteikė, o pica nėmaž nepadeda: per riebi, per aštri. – Jaučiuosi klaikiai. Man bloga vien pagalvojus, ką Alisa Robiui padarė. Kad būtumėt matę jo veidą! Juk jis negalėjo patikėti. – Stumteliu per stalą savo lėkštę Mikui. – Gal tik vandens atsigersiu.

– Aš tau atnešiu. – Mikas pašoka, paniuręs žiūri į mane. – Nesileisk, kad ji tau ėstų sveikatą. Ji to neverta. Pamiršk ją. Tu jai nieko neskolinga.

Filipa nulydi žvilgsniu virtuvėn išeinantį Miką. Grįžtelėjusi į mane su šypsena sako:

– Katrina, jis tikrai tave myli.

– Žinau, – tarsteliu irgi šypsodamasi, bet staiga suima toks nuovargis ir šleikštulys, kad vos susilaikau nepadėjusi galvos ant stalo ir neužsimerkusi.

– Apie jokią merginą jis taip nešokinėjo. Apie jokią. Paprastai būna visai abejingas. Visada mandagus, bet abejingas, jei supranti, ką noriu pasakyti.

Filipos žodžiai mane baisiausiai sudomina – iš tiesų šiuo metu nematau įdomesnės temos, bet man sunku susikaupti.

– Taip, – linkteliu jausdama, kaip gerkle kyla tulžis.

– Gal tau negera? – klausia Filipa. – Išbalai kaip šmėkla.

– Taip.

Staiga turiu atsistoti ir nueiti nuo stalo. Vos spėjusi įpulti į tualetą išvemiu ir tą mažą kąsnelį picos, kurį suvalgiau per vakarą.

29 skyrius

Mikas gauna penkias laisvas dienas, ir jas mudu praleidžiame jo bute. Mikas repetuoja, paskui einam pirktis maisto, o šiaip visą laiką lindim kambary. Kalbamės – Mikas pasakoja apie savo vaikystę, ateities svajones, muzikos meilę. Aš jam irgi papasakoju apie savo vaikystę, apie gyvenimą iki Reičelės mirties ir po jos. Mes baisiausiai įdomūs vienas kitam, ir, nors beveik niekur neišeinu iš Miko kambario, per visas tas penkias dienas nėra nė valandėlės, kad būtų nuobodu, neramu ar norėtųsi kur nors išeiti.

Paskutinį Miko laisvadienį paskambinam Filipai ir sutariam papusryčiauti netoli esančioje kavinėje. Atėję Filipą randame jau sėdinčią. Ji geltona suknele, plaukai surišti. Daili, žvali, šalia jos aš su savo susiglamžiusiais marškinėliais ir džinsais atrodau nevalyva.

Ji linksma, šneki, ir tas jos noras kalbėti, energija pagaliau priverčia mane suprasti, kad pati jaučiuosi gana prastai, ir jau ne pirmą dieną. Šiaip jos tarškėjimas mane žavi, jos kompanija – džiugina. Bet šiandien, klausydamasi naujienų srauto, stengdamasi įsiklausyti ir atsiliepti su reikiamu susidomėjimu bei įkarščiu, lieku visiškai be jėgų. Širdyje trokštu grįžt į Miko kambarį, ir liūlia.

Kai padavėjas atneša valgius, – mes užsisakėme prancūziškų skrebučių ir kapučino, – į burną vėl kaip andai plūsteli seilės ir tulžis.

– O varge... – Atsistoju, užsidengiu burną. – Atsiprašau.

Lekiu į tualetą, užgulu klozetą ir vemiu. Bet aš nieko nevalgiusi, todėl tik žiaukčioju tulžimi.

– Dieve, Katrina, kas tau yra? – nuskamba už manęs Filipos balsas. Pajuntu ant nugaros jos delną. – Vargšelė...

Atsistojusi einu prie praustuvės, išsiskalauju burną, nusiprausiu veidą. Pažvelgusi į veidrodį pakraupstu – kokia išbalusi ir sunykusi šalia Filipos! Ir man dingteli, ar tik aš nesergu kokia mirtina liga. Galbūt man, kaip ir Reičelei, lemta mirti jaunai.

– Tu vėmei ir aną dieną, – sako Filipa. – Kas tai – apsinuodijimas maistu? O gal koks virusas?

– Nežinau. – Gūžteliu, iš saujos gurkšteliu vandens ir nuryju vildamasi, kad gal neišvemsiu.

– Tau tikrai reikia pas gydytoją.

Aš linkteliu.

– Galbūt rytinis pykinimas, – juokiasi Filipa. – Ar tik nesi nėščia?

Nėščia. Ir nors ji pajuokavo, išgirdusi Filipos žodžius iš karto suprantu, kokia mano liga. Viskas pasidaro aišku – tolydžio užeinantis šleikštulys, visą kūną surakinantis nuovargis, jautrios ir pabrinkusios krūtys. Be to, nors užmušk, neprisimenu, kada paskutinį sykį sirgau mėnesinėmis.

– Velnias, – burbteliu.

– Kas velnias? – Mudvi žiūrime veidrodyje viena į kitą; Filipa išplečia akis pamačiusi mano išraišką. – Ką? O Viešpatie... Nėščia? Rimtai? Nejau gali taip būti?

– Šūdas! Šūdas... Nežinau. Bet aš...

– Kada buvo mėnesinės?

– Visa bėda, kad neprisimenu. Siaubas, Filipa, išvis neprisimenu, kad būčiau sirgusi! Bent jau nuo tada, kai pradėjau gyventi su Miku. Juk prisiminčiau, tiesa? Supranti, prisiminčiau, nes jis būtų pastebėjęs. Mes nebūtume galėję... – Bandau susikaupti. Bet tikrai žinau, kad mėnesinių nebuvo jau kelis mėnesius. Juk būtų buvę keblu lovoje su Miku, būtų reikėję aiškintis jam panorėjus mylėtis – taigi dabar šitai prisiminčiau. – Kaip aš nepastebėjau? Kaip galiu būti tokia beviltiška?

Filipa apkabina mane.

– Nesijaudink. Viskas bus gerai. Be to, gal net nesi nėščia, gal tik be reikalo išsigandai. Mėnesinės gali išnykti ir nuo streso. Skaičiau. Kažkur.

– Bet kad aš jokio ypatingo streso nepatyriau.

– O Alisa? Egzaminai?

– Dieve, gerai būtų. Bet nemanau. Aš buvau laiminga, Filipa, o ne kenčiau stresą. – Staiga prisimenu, kiek daug pastaruoju metu pastebėjau keistų kūno pokyčių, kokia neįprasta savijauta. – Štai kodėl pradėjo veržti visos liemenėlės. Net ir į džinsus vos įsimuginu.

– Gal tik pasitaisei?

– Ne, – papurtau galvą. – Ką man dabar daryti? Oi, Filipa, vargšas Mikas, ką jis pamanys?

– Vargšas Mikas ? Nenusišnekėk. Jis ne vaikas. Žino apie paukščiukus ir bitutes. Tai tu vargšė, tu su savo arbūzų didumo krūtimis. – Pažvelgusi į mano krūtinę, ji išpučia akis. Ir delnu prisidengia šypseną. – Tikrai smarkiai išpampo. Ir kaip aš nesupratau?

– Gal dulkinies iki smegenų sukrėtimo?

– Žinoma.

Pasilenkiu virš kriauklės. Spoksau į veidrodį. Oda išblyškusi, bet šiaip atrodau nepasikeitusi. Veido forma tokia pati, tokios pačios akys. Atrodo neįmanoma, kad manyje galėtų augti nauja gyvybė, niekaip neatsispindinti veide ir dar be mano žinios. Netgi be mano sutikimo.

– Kūdikis... – ištariu. – Filipa, tai neįmanoma... Kaip galėčiau... Man net nėra aštuoniolikos.

Ji linkteli.

– Tebesi paauglė.

– Ką man daryti?

– Nežinau. – Surimtėjusi Filipa gūžteli. – Nežinau, Katrina.

Pasižiūriu į savo pilvą, išskečiu ant jo pirštus. Sunku įsivaizduoti. Nauja gyvybė. Mano viduje.

Staiga Filipa griebia man už rankos ir prapliumpa:

– O jeigu jį pasiliktum? Kaip sakai? Gerai pagalvojus, būtų labai šaunu. Baisiai baisiai gražu ir puiku. Mikas būtų fantastiškas tėtis. Aš būčiau jam teta. Jį prižiūrėčiau. Tikrai. Visais būdais padėčiau, kuo galėdama. Ir tu galėtum mokytis universitete. Mama su tėčiu padėtų, jie taip myli mažiukus. Ir tavo tėvai padėtų. Juk padėtų, taip?

Prisiminusi savo tėvus sudejuoju.

– Filipa, liaukis! Prašau, nekalbėk taip. Aš dar net gerai nežinau, ar nėščia. Ir pirmiausia turiu pasisakyti Mikui. Dabar negaliu spręsti tokių dalykų, dabar negalime šitaip kalbėti.

– Oi, žinoma, ne. Atleisk. – Patylėjusi Filipa pataria: – Einam nusipirkti testo. Miko gatvėje yra vaistinė.

Linktelėjusi vėl nusisuku į kriauklę. Filipa, be abejo, teisi, grįžtant namo reikia nusipirkti testą, išsitirti ir pasikalbėti su Miku. Bet šitai noriu daryti viena. Ne su drauge, ne prie žiūrovų. Plaudamasi rankas galvoju, kaip neužgaunant jai pasakyti, kad jos kompanijos nenoriu. Bet kai atsidususi pakeliu galvą, ji prabyla lyg atspėjusi mano mintis: