Ребекка Джеймс - Tobula klasta

– Tą vakarą aš kalbėjausi su Gregu, – sakau. – Tau išėjus.

– Na, aišku. Taip ir žinojau.

– Pasikalbėjau.

– Pasikalbėjai... Ką gi, puiku. Šitai jau išsiaiškinome. Ir kas iš to? Ką vis dėlto nori man pasakyti?

Nežinau, ar ji tyčia apsimeta nieko nesuprantanti, bet pasijuntu kvailokai, staiga suabejoju savo teisumu.

– Alisa, tu pasielgei nežmoniškai žiauriai.

– Dieve mano, Katrina, nė neįsivaizdavau, kad jūs ten ateisite. Aš visai neketinau sugadinti Robiui gimtadienio vakarienės, – sako ji – nekantriai, šiurkščiai, lyg jai jau būtų pabodusi ši tema ir nesinorėtų daugiau aiškintis. – Iš kur galėjau žinoti, kad judu pasirinksite meksikietišką restoraną?

– Mes kalbam ne apie vakarienę. Nebūk juokinga. Negaliu patikėti, jog tu laikai tai pasiteisinimu. Visas tavo ryšys su Gregu buvo žiaurus. Ne tik tą vakarą, ne tik todėl, kad įkliuvai. Negaliu patikėti, kad tu taip padarei. Iš tiesų negaliu patikėti, kad galėjai būti tokia bjauri. Robiui. O juk jis tau visad buvo geras.

Valandėlę ji tyli. Atsidūsta.

– Gerai jau. Iš dalies tu teisi. Suprantu tave. Taigi gal jau baigei paskaitą?

– Iš tikrųjų dar ne, tačiau neverta toliau kalbėti, tiesa? Tau juk nusispjaut. Bet, Alisa, visa tai siaubinga. Ir baisiai liūdna.

Alisa nusijuokia – grasiai, šaltai, be lašelio linksmumo.

– Nesuprantu, – galų gale taria ji. – Man visiškai neaišku, ką tai turi bendra su tavimi. Kurių galų dėl mano romano su Gregu ar pagaliau su Robiu turi būti liūdna tau ?

Akimirką aš ja patikiu, sutrikusi pamanau, jog perdedu, nedera kištis į svetimus reikalus. Bet ne, galvoju, logiška nepakęsti tokio baisaus draugės elgesio.

– Todėl, Alisa, kad tu tyčia buvai tokia žiauri. Ir viską sugriovei. Robis visiškai priblokštas. Jis išskrido į Europą. Ar žinai? Vis per tave. Ir tu sugadinai jo santykius su tėvu. Robis – vienas geriausių mano draugų. Keista, jei manai, kad neturėčiau pykti.

– Oi, nekliedėk. Jokių santykių aš nesugadinau. Susitaikys. Nė vienas nieko nežinojo, taigi iš tikrųjų nieko vienas kitam nepadarė. Ilgainiui jie gal tik taps dar artimesni. O pasižmonėti Europoje Robiui bus į naudą. Jam tikrai reikia pravėdinti galvą. Per daug jau piktas tas berniukas. Ir juokingai savanaudiškas. Be to, jie abu turėtų džiaugtis manimi atsikratę, ypač jeigu esu tokia bloga, kokia tu mane laikai.

– Niekas, kas atsitiktų tarp Robio ir jo tėvo, negali pakeisti tavo poelgio. Jis buvo neteisingas, Alisa, blogas. Ir kodėl Gregui prisistatei kaip Reičelė? Kodėl šiuo vardu? Man sunku patikėti, jog tai buvo atsitiktinumas.

– Man nepatinka šitas mokytojos tonas. Tu man nesi motina, nesi už mane geresnė, man nereikia tavo pritarimo, – sako ji tyliai, šaltai ir rimtai, nors prieš valandėlę kalbėjo tingiai ir nerūpestingai. – Daugiau, Katrina, nebenoriu apie tai šnekėti. Atsibodo. Labai. Nori penktadienį eiti su manim į „Džovanį“ ar ne? Pasakyk. Organizuosiu staliuką.

– Ne, – atsakau stebėtinai normaliu balsu, nors esu pasipiktinusi ir pritrenkta, kad ji nė neketina atgailauti. – Dėkui, ne.

– O kaip dėl šeštadienio vakaro? Užsiėmusi?

– Ne. Taip. Tai yra ne, Alisa, niekur nenoriu su tavim eiti. Aš pykstu. Esu pritrenkta. Nejau nesuvoki, kaip visa tai rimta? Man tikrai skaudu, tikrai bjauru. Prašau, nebekviesk manęs niekur.

– Bjauru? Tau bjauru?

– Taip. Jeigu nori žinoti, bjauru. Bjauru ir gėda.

– Ooo... – juokiasi ji. – Ir netgi gėda? Gėda už mane?

– Dėl tavęs, – cypteliu. – Taip.

– Ar nemanai, Katrina, jog ir pati turi sočiai dėl ko gėdytis? – Iškart suprantu, ką ji sakys, bet nepadedu telefono, laikau prispaudusi prie ausies, priversta išgirsti, ką ji sako. – Gal ir esu padariusi ką negero, tačiau bent jau nepalikau sesers vienos, kad būtų išprievartauta. Ar palikau, ką? Bent jau nesu baili ištižėlė, kuri paspruko, leido seserį nužudyti.

28 skyrius

Vėlai vakare Mikas, Filipa ir aš užsisakome picą. Sėdantis prie stalo, Filipa paklausia mane apie Alisą:

– Ar matei ją šiomis dienomis?

– Ne, bet šiandien šnekėjau telefonu.

– Na ir?

Taigi, kol valgome picą, papasakoju jiems, ką ji iškrėtė Robiui ir Gregui, apie savo pokalbį dieną.

– Juokauji, – taria Mikas, padėdamas į lėkštę savąjį picos gabalą. Į džinsus nusišluosto pirštus. – Šlykštu. Neįmanomas daiktas. Koks žmogus galėtų taip pasielgti?

– Nesveikas, – atsako Filipa. – Be dvasinės pusiausvyros, labai nelaimingas.

– O kaip dėl to Robio? Kodėl jis jos nemetė? Gal ir pats trenktas?

– Visai ne, – taria Filipa.

– Tada kodėl...

– Todėl, kad jis ją pamilo, – pertraukiu aš. – Kol jos gerai nepažįsti, neįsivaizduoji, kokia ji gali būti žavinga ir linksma, – sakau tam, kad Mikas nelaikytų manęs kvaiša ir per daug nesmerktų Robio. – Aš tikrai buvau laiminga, kai ji tapo mano drauge. Man buvo garbė – suprask, ji tokia visų mėgstama, tokia gražuolė, visi trokšta būti šalia jos. Ji galėjo su bet kuo susidraugauti. O aš po Reičelės mirties per ilgai užsisėdėjau atsiskyrusi nuo visų. Jaučiausi vieniša. Alisa atrodė kaip gryno oro dvelksmas. Ji buvo įdomi. Draugauti su ja buvo šventė.

Mikas su Filipa žvelgia į mane su užuojauta, ir aš per vėlai susigriebiu nuklydusi į lankas. Pradėjau teisinti ne Robio, o savo draugystę su Alisa. Nors iš esmės tas pats. Ir aš, ir Robis – abu ji vienodai apžavėjo.

– Kodėl man nepasakei? – įsižeidęs klausia Mikas. – Kai visa tai sužinojai? Kodėl nieko nesakei?

– Nežinau. – Aš gūžteliu. – Tiesiog nenorėjau apie tai net galvoti. Mudu su tavim tokie laimingi. Nenorėjau gadinti šitos laimės.

– Nieko nebūtum sugadinusi. Aš jų net nepažįstu. – Mikas sėdi susiraukęs. Atrodo nusiminęs, užsigavęs, kad nuslėpiau nuo jo šį dalyką, ir aš jau noriu atsiprašyti, pasiaiškinti, bet įsiterpia Filipa:

– Nebūk toks pikčiurna. – Ji juokais kumšteli broliui alkūne. – Dabar ji juk pasakė, ką? Be to, tu tikrai jų nepažįsti, taigi patylėk. – Tada atsisuka į mane, suraukia antakius, įsisprendžia į šonus ir baisiu balsu prabyla: – Tačiau aš juos pažįstu. Kodėl man nepapasakojai? Atėmei iš manęs progą priminti: „Ar aš nesakiau?“

– Galų gale vis dėlto pasakiau? – šypsodamasi atremiu. – Bet ir dabar gali tą patį pasakyti. Tu neklydai. Klydau aš.

– Dėl ko ji neklydo? – nesusigaudydamas klausia Mikas.

– Dėl Alisos, – atsakau. – Tavo protingoji sesuo prieš kelis mėnesius mane perspėjo dėl jos. Sakė, kad psichikos ligonė.

– O aš vis dėlto esu ją matęs, – sako Mikas. – Ji ta panelė iš „Viljamo“ viešbučio, ar ne? Trumpute suknele?

– Tokia gražuolė, – paaiškina Filipa. – Taip, tai ji.

– Būta gražuolės. – Mikas išsiviepia, ir aš apsidžiaugiu kaip vaikas. – Man ji tokia neatrodo. Per daug rėksminga, per daug pasipūtusi. Visai ne mano skonio. – Šypsodamas jis uždeda delną, vėsų nuo bokalo, man ant rankos.

– Na, bala nematė, – taria Filipa, atsisukdama į mane. – Tikiuosi, jai paaiškinai, jog daugiau nebenori žaisti?

– Paaiškinau, – nusijuokiu aš. – Bent jau stengiausi. Ji puikiai moka nesiklausyti to, ko nenori išgirsti.

– Gerai, kad nors pasakei. Tegul žino, ką tu manai. Prisipažinsiu, džiaugiuosi. Iš tiesų man ji niekada nepatiko, – kalba Filipa. – Reikia tikėtis, kad tu nesigaili? Nemanai, kad jos pasigesi, ką?

– Ne. – Užsidengiu rankomis veidą. – Nė trupučio. Šitaip viskas dramatiška. Ilgiau nebegalėjau to pakęsti. Ji velniškai žmogų išsunkia. Gal ir negražu taip sakyti, bet būčiau laiminga, jeigu daugiau gyvenime jos nebematyčiau. Nenoriu nieko apie ją žinoti, nenoriu nei jos matyti, nei su ja kalbėtis. Telefoną išjungiau ir kurį laiką taip paliksiu. Net ir panorėjusi negalės su manim susisiekti.