Ребекка Джеймс - Tobula klasta

– Žinok, aš tiesą sakiau. Neįsivaizduoju, ką veikiau be tavęs. Neprisimenu, kas man patiko, ko laukdavau. Šiaip ar taip, visa tai jau praeitis. Dabar man esi tik tu. Beprotiška, netgi kvaila taip elgtis. Bet jokiai mergaitei nesu šito jautęs. Nė iš tolo.

Išgirdus, kad visi mano patrakę jausmai susilaukė atsako, širdį užlieja džiaugsmingas jaudulys. Įsikniaubiu jam į krūtinę norėdama paslėpti ūmiai ištryškusias ašaras.

– Ir aš galiu tą patį pasakyti. Ir aš.

Pargrįžusi namo imuosi kuopti butą. Plušu sparčiai, valau kambarį po kambario – tvarkau daiktus, valau dulkes, siurbiu. Užtrunku kelias valandas; kai baigusi pasižiūriu žinučių, randu Vivjenos SMS, pranešančią, kad ji labai smagiai leidžia laiką Romoje. Dar yra žinutė nuo mamos, tik pasisveikinimas, ir nuo Robio – klausia, ar nepraėjo noras su juo vakarieniauti.

Pirmiausia paskambinu tėvams. Labai trumpai su jais kalbėjausi po paskutinio egzamino ir, nors jie mane jau pasveikino, žinau, kad norės smulkiau išgirsti, ilgiau pasišnekėti. Paplepu su mama, tada kalbuosi su tėčiu, mano egzaminų ataskaita trunka beveik valandą. Jie klausia, kada artimiausiu laiku galėsiu pas juos pasisvečiuoti, ir aš atsakau, kad jau tuoj. Apie Miką neužsimenu.

Baigusi šnekėtis su tėvais skambinu Robiui į mobiliuką.

– Tikrai eisim į restoraną, – sakau, vos jis atsiliepia. – Nepamiršk, jog tai gimtadienio dovana tau.

– Gerai jau, – juokiasi jis. – Šaunu. Tačiau tikriausiai būsime tik dviese. Su Alisa nepavyko pasikalbėti.

– Tada priklausysi man vienai. Pasisekė.

Nieko nesakau, bet džiaugiuosi, kad jos nebus. Negaliu žiūrėt į Robį ir Alisą, kai jie drauge, nes žinau, kad ji matosi su kažkuo kitu. Aš jausčiausi jos apgavystės bendrininke – žiauria ir nesąžininga, o viskas atrodytų kaip baisus Robio pažeminimas. Dar nesu nutarusi, ar noriu jam papasakot apie Alisą. Tik žinau, kad to nedarysiu šiandien. Per jo gimtadienį.

– Šeštadienio vakarą tėtis man rengia vakarėlį. Ar galėsi ateiti? Su Miku?

– Žinoma. Bet mes galbūt pavėluosim. Mikui pasirodymas. Bet būtų labai smagu. Susipažintumėt.

– Negaliu sulaukti, – sako jis, bet balsas nelabai linksmas. Veikiau prislėgtas, liūdnas. Manau, kalta Alisa, ir vėl galvoju, kaip būtų gerai, kad jis ją pamirštų, pasistengtų susipažinti su kokia kita mergina.

Mudu susitariame susitikti restorane septintą, ir aš baigiu pokalbį. Išsirenku aprangą – džinsai, auliniai, raudona palaidinė – ir prisileidžiu karštą vonią. Ilgai mirkstu vandenyje. Užsimerkusi galvoju apie Miką: kokia laimė, kad abu vienodai mylime, kokia laimė, kad nė vienas nesam panašus į Alisą.

Kai įeinu į restoraną, Robį jau randu sėdintį kabinoje su beveik tuščiu bokalu. Įnikęs į valgiaraštį net krūpteli man atsisėdus priešais.

– Labas, – sakau. – Anksti prisistatei?

– Aha, – šypsosi jis. – Išalkau, nebegalėjau laukti.

Trumpai šnektelime, ką nuveikę, aš pasakoju apie Miką, draugystę su Filipa ir kokia esu laiminga, jis juokiasi, atrodo, tikrai džiaugiasi dėl manęs ir sako, kad aš verta visos tos laimės. Robis ramus, linksmas, pamanau, galgi ta istorija su Alisa baigsis laimingai, gal ir gerai, kad ji pradėjo naują romaną. Viliuosi, jog jis pagaliau praregės.

Robis užsako patiekalus; juos atnešus pamatom, kokios milžiniškos porcijos. Bandome jas įveikti, valgom prisiversdami, nors jau sotūs, ir paikai krizenam, kai Robis išpučia žandus.

– Juokinga, – taria jis, purtydamas galvą, nes lėkštės dar liko pilnos valgio. – Užtektų dešimčiai žmonių.

– Žinau. – Pirštais paimu vištienos gabalėlį ir įsidedu į burną. – Oi Robi... Jau tiek prisikimšau, bet negaliu susilaikyti. Verčiau tegul nusineša, kol nesprogau. Mažiausiai valandą turbūt nepajėgsiu judintis. O gal galime per naktį čia sėdėti?

Žiūriu į Robį laukdama, kad nusijuoktų ir pats ką nors paiko suskeltų, bet jis žiūri tolyn, į kažką už manęs – akyse nelikę nė lašo linksmumo, veidas sustingęs, suglumęs ir išsigandęs.

Grįžtelėjusi pasižiūriu, bet visi veidai prie staliukų nepažįstami. Atsisuku į jį.

– Kas yra? – Pasilenkiu prie jo, uždedu delną jam ant rankos. – Robi? Kas atsitiko?

Tačiau jis manęs tarsi nemato. Ištraukęs ranką atsistoja. Nerangiai stumteli kėdę, užsiremia ant staliuko lyg kaupdamas jėgas ir pasuka ten, kur ką tik buvo įbedęs akis.

– Robi! Kur tu eini? Robi! – Atsistojusi seku iš paskos jausdamasi kvailai pilname žmonių restorane. Nesuprantu, kas darosi, – toks įspūdis, lyg Robis staiga manęs nebegirdi ir nebemato; baisu, kad jo nebūtų ištikęs koks priepuolis, koks nors psichikos kolapsas.

Bet jis sustoja prie baro, šalia kažkokio sėdinčio vyriškio. Tasai nusišypso maloniai nustebintas ir draugiškai atkiša ranką. Robio veidas lieka šaltas, kūnas įsitempęs, laikysena keistai atšiauri.

– Kokį velnią čia darai? – piktai klausia Robis. – Nori man pakiaulinti? Ką čia su ja veikiat? Kur ji? Kur ji nuėjo?

Vyriškis išpučia akis, atšlyja purtydamas galvą.

– Kas kur nuėjo, Robsai? Kas tau yra? Kas negerai? Apie ką tu kalbi?

– Tėti, aš ką tik judu mačiau kartu! – šaukia Robis. Įsižiūriu į tą žmogų – ir atpažįstu akis, žandikaulio liniją. Robio tėvas. – Jūs bučiavotės! Ką tik ją mačiau. Su tavim. Mačiau jus, po perkūnais!

– Robi... – Uždedu delną jam ant rankos, bandau raminti. – Ką tu šneki?..

Bet jis numeta mano ranką, prisikiša prie tėvo.

– Aš tave mačiau su ja. Mačiau.

Nors jis nebešaukia, balsas piktas, o pats iš širdgėlos ir susijaudinimo dreba ir vos neverkia.

Tėvas lieka ramus, švelniai žiūri į Robį.

– Vyruti, nusiramink. Ji tik nuėjo į tualetą. Kai grįš, galėsi susipažinti. Nereikia taip imti į širdį, vyruti. Ji tau tikrai patiks.

Ir aš suprantu, kas atsitiko. Robis pirmą kartą išvydo savo tėvą su moterimi, naująja drauge. Jo pyktis tėra kažkokia ne vietoj užsiplieskusi ir netinkamai pasireiškusi ištikimybė motinai.

Robis karčiai nusijuokia – dirbtinai ir nykiai, tada su panieka dėbteli į tėvą.

– Susipažinti? Kaip suprast – susipažinti? O gal sugalvojai man tokią idiotišką gimtadienio dovaną?

Aš paliečiu Robiui nugarą.

– Eime, Robi. Nereikia. Prašau tave, grįžkim prie savo staliuko. Atstok nuo tėčio.

Robio tėvas dėkingas nusišypso man.

Ir tada pamatau ją. Alisą. Grįžtančią iš tualeto. Eina greitai, nuleidusi akis, veide šypsena, ir jau pamanau, kad ji atėjo dėl Robio – vis dėlto nutarė pasveikinti jį gimtadienio proga. Net apsidžiaugiu ją pamačiusi, mat tikiuosi, kad jos pasirodymas numalšins Robio pyktį.

Tada ją pamato Robis ir jo tėvas.

– Pagaliau! – taria šis su apsimestu linksmumu. – Štai ir Reičelė. Aš jus supažindinsiu.

„Reičelė? – nustėrstu aš. – Reičelė?“ Nors beveik nesuvaikau minčių ir sunkiai gaudausi, kas vyksta, pasąmonė, regis, paslaugiai sujungia linija visus taškelius – ir aš žaibiškai suvokiu, ką gi Alisa čia daro, kas jos paslaptingasis meilužis ir ką prieš valandėlę matė Robis.

Alisa pakelia galvą. Stabtelėjusi pasižiūri į Robį, į jo tėvą. Šypsena išblėsta, akimirką ji atrodo pritrenkta, net išsigandusi – va apsisuks ir pabėgs. Jos sutrikimas tetrunka akimirką – paskui ji atmeta nuo veido plaukus, dirbtinai išsišiepia ir žengia prie mūsų.

Robio tėvas ima Alisai už rankos, pasisodina ant gretimos kėdės. Alisos veidas neįžvelgiamas, ir nors ji lyg ir apstulbo mus pamačiusi, dabar laikosi visiškai ramiai, žvelgia gal net su pašaipėle, lyg visa tai būtų tik žaidimas, o mes – žaislai.