Ребекка Джеймс - Tobula klasta

Visą tą programos dalį Alisa su Dene praplepa. Mudvi su Filipa klausomės muzikos tylėdamos, tik retkarčiais susižvelgiame, šyptelime viena kitai. Filipos šypsenoje seseriškas pasididžiavimas.

Prasidėjus pertraukai, Mikas vėl atlekia prie staliuko. Atsistojęs už nugaros pabučiuoja man į kaklą.

– Noriu atsinešti gėrimo, – sako jis. – Einam kartu.

Jis ima man už rankos, aš atsistoju, stumteliu kėdę. Pastebiu, kad Alisa smalsiai pakelia galvą. Nustojusi kalbėtis žiūri išplėstom akim, bet aš nusisuku.

Kai grįžtame, Alisa atsilošusi kėdėje, rankas susidėjusi ant krūtinės. Šypsosi.

– Vadinasi, tu su Miku? – Ji priekaištingai žiūri į mane. – Filipa maloniai man paaiškino.

Stengiuosi elgtis kuo laisviau, nors žinau Alisą supratus, jog aš nuo jos nuslėpiau šitą naujieną; manau, kad ji įskaudinta, supykusi ar įsižeidusi, o gal viskas kartu. Jaučiu, kaip kaista skruostai.

– Alisa, čia Mikas, – tariu. – Mikai, čia Alisa.

– Labas, – šypsodamas pasisveikina Mikas.

– Tu būgnininkas? – klausia Alisa.

– Aha.

– Labai mėgstu būgnus, tiesiog dievinu. Bet nieko negaliu pasakyti apie tavo grojimą. Iki tol tavęs čia net nepastebėdavau. Atleisk. Bet man niekas nesakė, kad esi pažįstamas su Katrina. Netgi nežinojau, kad Filipos brolis.

Mikas nieko jai nesako, žiūri į mane aiškiai nesusigaudydamas, kas ši keista mergaitė ir kodėl ji atrodo nusiteikusi gan priešiškai. Jis paima bokalą ir trūkteli didelį gurkšnį. Atsistoja, pakelia mane už rankos. Nusiveda į šokių aikštelę.

Prisitraukęs įsikniaubia man į kaklą. Mes siūbuojame į šonus susilieję su muzikos ritmu. Traukiu jo kvapą, ir šis, kartu su jo kūno artumu, su muzikos garsais, užvaldo visus mano pojūčius.

Šokame, kol Mikui reikia eiti į sceną groti paskutinėje programos dalyje. Grįžusi prie staliuko Alisą randu persėdusią. Su dviem vyriškiais ji įsitaisiusi už mūsų. Energingai gestikuliuodama kažką kalba. Abu vyriškiai atrodo sužavėti, pakerėti; palinkę į ją gaudo kiekvieną žodį varžydamiesi dėl jos dėmesio. Nuostabu, kaip lengvai ji pamiršo savąjį draugą, tikrąją meilę, bet jaučiuosi per daug laiminga, kad ją smerkčiau, ir šiuo metu Alisos nepastovumas, energija tiktai kelia šypseną. Bandau sugauti jos žvilgsnį, bet ji nežiūri į mūsų staliuką, manęs nepastebi – taip užsiėmusi savo naujuoju laimikiu.

Barui užsidarius patraukiame į taksi stotelę. Priekyje žygiuoja Alisa, įsikibusi į abu vyriškius. Garsiai, linksmai juokiasi. Atsisuka į mane.

– Aš važiuosiu su Saimonu ir Feliksu, – praneša ji man prodainiu, garsiai, kad visi aplinkui girdėtų.

– Gerai, – juokiuosi aš.

Paskui visi laukiame eilutėje atsigręžę į gatvę.

– Ūūūū, žiūrėkit, kankano linija! – šaukia Alisa. Vienas kitas žmogus eilėje nusijuokia. Kažkas pavargusiu balsu burbteli:

– Nutilk tu pagaliau...

Staiga ji pradeda mėtyti aukštyn kojas, dainuodama kankano melodiją. Vyriškiai iš šonų ją prilaiko, o ji mėto kojas vis aukščiau, vis labiau atidengdama dailias šlaunis ir kelnaites.

– Nana, nananana, nana, nananana, nana... – traukia ji, gardžiuodamasi dėmesiu, nepaisydama, kad kai kurie žmonės, laukiantys eilėje, varsto ją irzliais ir smerkiamais žvilgsniais.

Atvažiavus taksi, į jį sulipa Alisa su savo naujaisiais draugužiais.

– Atia atia visiems! – sušunka ji iš nuvažiuojančio automobilio. – Neliūdėkit! Atiaa!

– Kas čia tokia? – su šypsena klausia Mikas, kraipydamas galvą.

– Mano draugė, – atsakau. Ir nesuprantu, kodėl jaučiuosi, lyg meluočiau.

25 skyrius

– Mamyte, buvo taip smagu. Taip smagu. – Sara žiūri į mane. Žandukai ir nosytė raudoni nuo šalčio, bet akys spindi. – Ar galima dar kartą? Be tavęs?

– Žinoma, – atsakau. Viena ranka tempdama rogutes, ji pamažu kopia į kalną. Kalnas nelabai status, bet gan aukštas, lekiant žemyn yra kur įsibėgėti. Kai pirmą sykį leidomės, Sara spiegė visą kelią, pamaniau, gal jai baisu, bet paaiškėjo, kad spiegė iš laimės.

Buvau pamiršusi, kokia sunki ir nepaslanki jaučiuosi apsivilkusi žiemiškai. Šaltis man nelabai patinka, niekada jo pernelyg nemėgau. Man labiau prie širdies vasaros lengvumas, jo įkvėptas laisvės jausmas ir gyvenimo džiaugsmas. Žiema kelia niūrias mintis, primena apie mirtį.

Bet nenoriu, kad Saros gyvenimas priklausytų nuo to, ką aš veikiu ir ko nemėgstu. Noriu, kad ji pati susidarytų nuomonę apie viską, pati rinktųsi, – ir jos įkarštis padeda man šiek tiek pajusti šio ledinio, šalto pasaulio magiją ir grožį.

Ketvirtą ar penktą kartą čiuožiant pakalnėn, kai šaltis man jau pradeda žnaibyti veidą, kai pradedu manyti, ar nevertėtų Saros sugundyti karštu šokoladu ir įtikinti, kad reikia padaryti pertrauką, pasėdėti šilumoje, aš pamatau jį.

Robį.

Jis stovi slidžių trasos apačioje. Apsivilkęs ryškiai mėlyna slidinėjimo instruktoriaus striuke, keletui žmonių rodo, kaip stabdyti slides. Atrodo nepasikeitęs. Toks pat jaunas, toks pat gražus. Juokiasi atlošęs galvą – iki skausmo pažįstamas vaizdas.

Jis stovi taip arti, jog matau, kaip jam juokiantis iš burnos virsta garas. Matau baltutėlius dantis ir išsišovusias rankų gyslas.

Alisai žuvus aš su juo nesusisiekiau. Jis tebegyveno užsienyje, nežinau, buvo parvykęs į Alisos laidotuves ar ne. Pats irgi nebandė manęs ieškoti. Visada maniau, kad jis jaučia tą patį, kad būtų pernelyg skaudu susitikti. Nemalonus priminimas apie praeitį.

Aš taip apstulbstu jį pamačiusi, jog tiktai sėdžiu sniege nuleidusi akis ir bandau kaip nors atgauti dvasios pusiausvyrą. O širdis daužosi... Nežinau, gal jam sušukti, pamojuoti, kad atsigręžtų. Topteli mintis sprukti iš čia, apsimesti jo nepastebėjus, nelįsti prie jo. Juk jis atrodo laimingas.

Nutariu toliau viską daryti, kaip buvau suplanavusi, nesistengiant pakliūti jam į akis. Galimas daiktas, vėl jį kur nors pamatysiu ir, jeigu jis mane atpažins, leisiu pačiam pasirinkti, sveikintis su manim ar ne, – tegul tai bus jo paties sprendimas.

Atsistojusi pašaukiu Sarą. Ji mane įkalbina dar sykį kartu nuvažiuoti rogutėmis. Veduosi ją už rankutės į kalną, bet matau, kad bėgti per vėlu. Robis mane pastebėjo. Stovi nustėręs, žiūri negalėdamas patikėti, visai kaip prieš valandėlę aš.

26 skyrius

– Neik. – Jis patraukia man už rankos, ir aš klesteliu šalia jo ant čiužinio, pasilenkusi bučiuoju lūpas, neskustą žandą, kaklą.

– Reikia, – sakau. – Robio gimtadienis. Pažadėjau jam vakarienę. Be to, reikia užeiti pas Vivjeną, apsitvarkyti. Butas klaikiai suverstas. Negaliu taip palikti. Mane užmuš.

– Bet ji juk Europoje, ar ne? Kaipgi sužinos?

– Niekaip. Bet aš žinau, ir to gana.

– O ką man veikti? – Jis juokingai papučia lūpas. – Be tavęs.

– Miegok, – nusijuokiu. – Tau reikia išsimiegoti. – Naktį mažai miegojom, o Mikui vėlai vakare vėl pasirodymas.

– Bet aš negaliu miegoti be tavęs.

– Dar ir kaip gali. Juk pirma miegodavai be manęs. Kone visą gyvenimą.

– Tikrai? Neprisimenu. Tačiau tai buvo, kai dar nesuvokiau skirtumo. Kai gyvenimas neturėjo prasmės.

Jis mane trūkteli, aš griūnu ant jo, mudu skiria tik plona antklodė.

– Mikai, – juokiuosi, – būk geras. Nežinai, kaip man sunku išeiti. O tu elgiesi taip, kad išvis neįmanoma. Susitiksime vėliau, per pasirodymą. Po vakarienės. Aš ten ilgai neužtruksiu.

– Pažadi?

– Pažadu.

– Tada gerai.

– Na, ir puiku.

Bet kai pasilenkiu jo pabučiuoti, jis mane apglėbia ir suspaudžia taip, jog negaliu pajudėti.