Ребекка Джеймс - Tobula klasta

– Klausyk, kodėl tau vienai neparėjus į Miko butą? Pakeliui nusipirk testą. Aš Miką čia užlaikysiu, mudu užbaigsime picą. Tu pasidarysi tyrimą ir jam parėjus galėsi apie tai pasikalbėti. Jeigu prireiks. – Ji šypteli. – Aš neisiu. Nemanau, kad būčiau reikalinga.

– Puiku, – dėkinga tariu. – Taip bus geriausia. Ačiū.

– Bet man pasakysi, tiesa? Tuojau pat. Kad ir rytoj?

Mes grįžtame prie staliuko, pasakau Mikui, kad negera, todėl eisiu namo. Jis susijaudinęs pašoka, ketina mane lydėti. Bet mudvi su Filipa prikalbinam jį pasilikti ir baigti pusryčiaut.

– Vos trys minutės kelio, – nusijuokiu aš. – Pareisiu ir viena.

Pamoju jam nuo durų. Atrodo susirūpinęs. Kuo narsiau nusišypsojusi išeinu. Išlindus iš tvankios kavinės, perkvipusios kava ir šonine, gera atsidurti gryname ore. Šiaip nuo tų kvapų man sukyla apetitas, bet šiandien jie tik erzina, pykina.

Aš beveik neabejoju, kad pastojau. Viskas sutampa – šleikštulys, nepaaiškinamas nuovargis, pabrinkusios krūtys. Ir jau esu tikra, kad neturėjau mėnesinių nuo pirmos nakties su Miku. Ir nors mudu labai saugojomės, beveik visą laiką naudojomės prezervatyvais, vis dėlto gal porą kartų surizikavom apsieiti be jų, pamanėm: jeigu Mikas aktą nutrauks, nieko neatsitiks. Pasirodo, klydome.

Vaistinėje imu ieškoti lentynos su nėštumo testais. Nesu nė karto pirkusi tokio daikto, nežinau, kur jie laikomi nei kaip atrodo, todėl slankioju be nuovokos, kol priėjusi darbuotoja pasisiūlo padėti.

– Aaa... norėčiau nėštumo testo.

Ji nedvejoja ir niekaip nereaguoja į mano prašymą.

– Gerai. Štai ten.

Mandagiai, bet abejingai ji paaiškina, kuo skiriasi įvairūs testai, ir nuveda mane prie kasos, padeda prie jos rudo popieriaus paketėlį. Bet man neina iš galvos, ką ji pamanė. Mes maždaug bendraamžės, ir aš įsivaizduoju, kaip ji džiaugiasi neturinti tokios bėdos – išdidi ir rami su savo tvarkinga balta apranga.

Tik žengdama pro duris pastebiu Alisą.

– Ajaj, Katrina... – Jos balsas man už nugaros nuskamba taip netikėtai, kad aš net pašoku. – Ką pasakytų Helena?

Sustojusi atsisuku spausdama paketėlį prie krūtinės, tarsi kas grasintų jį atimti. Širdis ima pašėlusiai daužytis, veidas išbąla. Jaučiuosi lyg užklupta, net išgąsdinta ir vos susilaikau nepuolusi pro duris.

Alisa pasižiūri į paketėlį, linkteli.

– Prisiišdykavom, ar ne?

Noriu ką nors sakyti, – neigti, aiškinti, teisintis, – tačiau susilaikau. Alisai aš nieko neprivalau. Mano asmeninis gyvenimas jau nebėra jos reikalas. Gūžtelėjusi žengiu pro ją, bet ji sulaiko mane už peties ir prisikišusi prie veido sušnypščia:

– Nesitikėk išsisukti. Žinau, tokie žmonės kaip tu tokias kaip aš laiko šiukšlėmis. Žinau. Tačiau tau nepavyks taip lengvai manęs atsikratyti.

– Pasitrauk, Alisa, – sakau prisiversdama žiūrėti jai į akis. – Pasitrauk, arba...

– Ką? – Ji kilsteli antakius apsimesdama baisiausiai nustebusi. – Iškviesi policiją? A? Ar ne? Šitaip padarysi?

– Taip ir padarysiu.

– Na, žinoma, kurgi ne. Bet aš jau žinau. Matai, tave pažįstu. Pažįstu geriau, negu tu manai. Tačiau aš juk niekuo nenusikaltau, tiesa? Nėra ko sakyti policijai, tiesa? Šį kartą niekam nesuversi kaltės. – Saldžiai šypsodama ir pakreipusi galvą, ji priduria apsimestinai nekaltu balsu: – Be to, mes juk draugės, ar ne? Amžinos draugės?

Purtydama galvą žengiu tolyn.

– Eik sau, Alisa. Eik kur eini. Neturiu supratimo, apie ką tu kalbi. Tau reikia pagalbos. Reikia kur nors kreiptis. Tu ligonė.

– Gal ir taip, – juokiasi ji man nueinant. – O gal tu ligonė, Katrina? Niekad nepagalvojai? Gal pati esi ligonė.

Nusiskubinu prisiversdama neatsigręžti, bet pasiekusi Miko gatvės kampą neištveriu. Sustoju, atsisuku. Jos niekur nematyti, ir aš išsigąstu, ar ji kur neužlindo, ar manęs neseka, bet paskui ją išvystu. Netoli vaistinės durų. Kalbasi su aukštu simpatišku vyriškiu – aiškiai flirtuoja – ir į mane nekreipia dėmesio.

Gal ir juokingas toks mano atsargumas, bet aš nenoriu, kad ji žinotų, kur esu apsistojusi, todėl smunku į reikiamą gatvę ir bėgte pasileidžiu į Miko namą; drebančiom rankom atrakinu butą ir įėjusi užtrenkiu duris. Atsidūrusi viduje iškart nurimstu, – viskas taip sava ir paprasta, kuklu ir patogu, užlieta saulės, – ir nesusilaikau nepasijuokusi iš savo isterijos. Ji man primena vaikystę, kai bijodavau viena būti patamsyje. Paklaikusi iš siaubo lėkdavau pas tėvus – į šviesą, šilumą, saugų jų artumą – ir ten ieškodavau paguodos. Kaip ir tamsa, Alisa negali man padaryti nieko blogo. Aišku, jeigu pati neleisiu. Galbūt ji kupina tamsos šešėlių ir paslapčių, ir noro įskaudinti, tačiau tikros galios neturi. Ne.

Nuėjusi į tualetą atsistoju priešais veidrodį. Uždususi nuo bėgimo, veidas išbalęs. Atrodau klaikiai. Skrandį graužia nerimas, bet ne iš karto prisimenu turinti daug svarbesnį rūpestį už Alisą. Tikrą rūpestį. Didžiulį. Tokį, kuris gali visam laikui pakeisti mano ir Miko gyvenimą. Ir Alisa čia niekuo dėta.

Atplėšiu paketėlį ir, kaip nurodyta instrukcijoje, pasišlapinu ant testo juostelės. Nežiūrėdama padedu ją ant spintelės. Išėjusi į kambarį vaikštau ir vaikštau, kol jau atrodo, kad praėjo užtektinai laiko. Grįžusi į tualetą paimu baltą plastiko juostelę. Aiškiai matyti dvi lygiagrečios rausvos linijos.

Dar kartą perskaitau instrukciją. Dvi linijos – garantuotai teigiamas rezultatas. Aš nėščia.

Juostelę nusviedžiu, lyg ji degintų pirštus ar būtų kaip nors pavojinga, ir ta šlepteli ant grindų. Nukrenta gerąja puse į viršų, ir dvi rausvos juostelės, aiškios ir ryškios, vėl man lenda į akis. Nors neabejojau, kad testas bus teigiamas, tikrovė pernelyg baisi, neįtikima. Širdis padūkusiai plaka, burnoje kartus streso ir baimės skonis. Staiga pasijuntu nebegalinti nei judėti, nei stovėti ir susmunku ant grindų, sėdžiu nuleidusi galvą ant kelių. Kiurksau nekrutėdama, galvoje lekia sugriautos ateities vaizdai, bet tada išgirstu, kaip Mikas atsirakina duris, ateina šaukdamas mane vardu. Štai jis jau tualete, apkabinęs klausia, kas yra.

Aš net nepakeliu akių ir netariu nė žodžio, – nėra jėgų kalbėti, per sunku pažiūrėti Mikui į akis, – bet parodau į testo juostelę.

– Ką? – tarsteli jis, žengia žingsnį, girdžiu, kaip pakelia juostelę. Staiga atsisėda priešais mane.

– Tu nėščia? – klausia nustebęs, apstulbęs, tačiau ne susikrimtęs, kaip tikėjausi. Ir ne supykęs.

Pakeliu galvą. Linkteliu...

– Oho... – Jis pasitrina neskustą veidą. – Čia tai bent!

– Taigi.

Valandėlę Mikas tyli, žiūri į juostelę. Pažvelgia į mane.

– Hm... Bet argi blogai?

– Taip. Žinoma, blogai. Mikai, aš nėščia. Man tik septyniolika. – Dabar atsisėdu normaliai, susikryžiuoju kojas, ir mūsų keliai susiliečia. – Mikai, man tik septyniolika metų. Septyniolika.

Jis prabyla lėtai, atsargiai, lyg bijodamas užgauti:

– Sutinku, labai netikėta. Bet ne pasaulio pabaiga. Na, galime ką nors padaryti. Yra priemonių. Jeigu nori.

– Abortas. Žinau. Bent jau ištark tą prakeiktą žodį. Aš nesu kvaila.

– Gerai, tegul bus abortas. Galime daryti. Jeigu nori.

Linkteliu, gūžteliu, bejėgiškai dairausi žiūrėdama į plytelėmis išklijuotas sienas, į dušo užuolaidą, bet tik ne į jo surimtėjusį mielą veidą.

– Tačiau nebūtina, – taria jis, pasilenkdamas prie manęs, ir niekur nedingsi, turiu pažvelgti jam į akis. – Nebūtina daryt aborto, Katrina.

– Kąą? Gimdyti? Tokio amžiaus? Gal juokauji?