Ребекка Джеймс - Tobula klasta

30 skyrius

Tą dieną pavakary grįžusi namo Miką jau randu laukiantį manęs. Jis atidaro duris man nespėjus pasibelsti ir – laimingai šypsodamas – apkabina mane vos peržengusią slenkstį.

– Ką tik paskambino iš agentūros, – pranešė jis. – Butas išnuomojamas mums. Galime įsikelti kitą savaitę.

Jis tempia mane į virtuvę, pasodina ant taburetės ir paduoda stiklinę šviežiai išspaustų apelsinų sulčių. Mikas ruošia vakarienę. Lėkštė prikrauta smulkintų daržovių: paprikų, šparaginių pupelių ir pievagrybių, o mažytė virtuvėlė, kurioje paprastai viešpatauja chaosas, švari, sutvarkyta.

– Pamaniau, atšvęsime kepintomis daržovėmis.

– Viliojantis patiekalas.

– Filipa sakė, kad susidūrėt su Alisa? – Jis žiūri į mane susirūpinęs. – Kaip jautiesi?

– Puikiai, – gūžteliu aš.

Jis eina prie stalo ir toliau taiso valgyti.

– Filipa sakė, jog ji prišnekėjo baisių dalykų. Jaudinosi, kad tos kalbos nebūtų tavęs sunervinusios.

Aš galvoju. Prisimenu, ką Alisa kalbėjo, bet jos žodžiai nepaliko skaudulių. Buvimas su Miku – tikras balzamas.

– Kad ne... Na, ji nepasakė nieko, ko pati nebūčiau pamaniusi. Tik būtų smagu, jeigu jai praeitų liguistas potraukis mane kankinti. Ir praeis. Ji nemoka ilgai susikaupti vienam dalykui.

Miko atsakymo neišgirstu, nes kažkas smarkiai ima belsti į duris.

– Čia dabar kas... – Mikas pasižiūri į mane.

– Katrina, Katrina! Ar tu čia? – isteriškai šaukia vyras, daužydamas kumščiu duris, kad net sienos dreba. – Katrina, atidaryk!

– O Dieve... – Aš atsitiesiu jausdama, kaip bąla veidas. – Atrodo, tėtis.

– Ką? Kodėl?

– Nežinau, – tariu stodamasi ir puolu prie durų, atidarau jas tėvui vėl šaukiant mane vardu.

Prieangyje stovi tėtis ir mama. Atrodo nustebę, lyg nebūtų tikėjęsi manęs čia rasti. Susižvelgia, pasižiūri į mane. Keistai įsitempę.

– Tėti! Mama! Kas atsitiko? Ką jūs čia veikiate?

– Oi Katrina! – Mama stveria mane į glėbį. – Ar tu sveika? Viskas gerai?

– Taip. – Prisiglaudžiu prie jos, atsitraukiu. – Jaučiuosi puikiai. Viskas nuostabu. Bet kodėl jūs čia? Kas darosi?

Tėtis kilsteli pirštu man smakrą ir ilgai žiūri į akis.

– Ar tikrai viskas gerai? – klausia jis. – Tikrai?

Aš žingteliu atatupsta, suraukiu kaktą.

– Kas atsitiko? – klausiu žiūrėdama į tėtį, į mamą. – Jūs mane gąsdinat. Ką judu čia veikiate?

Staiga Mikas prišoka prie manęs, ima už rankos, kitą atkiša tėvams.

– Sveiki, aš Mikas. Gal užeisite į vidų?

Tėtis, tarsi nematydamas Miko rankos, apžiūri jį nuo galvos iki kojų atvirai ir nemandagiai, neprisimenu, kad jis taip priekabiai būtų nužvelgęs kokį žmogų.

Mama žengia artyn ir šypsodamasi – dirbtinai, šaltom akim – paspaudžia Mikui ranką.

– Ačiū, Mikai. Aš vardu Helena. Čia mano vyras Ričardas. Taip, norėtume užeiti pas jus.

Mudu su Miku praleidžiame tėvus į butą. Įsekam paskui juos; jiems už nugarų Mikas klausiamai žvilgteli į mane. Aš tiktai gūžteliu. Kaip ir jis, nesuvokiu jų atvykimo priežasties, jų keisto elgesio.

Įžengiame į šviesią ir švarią virtuvę, kurioje vyksta vakarienės ruoša. Pastebiu, kaip tėtis ir mama vėl susižvelgia. Atrodo suglumę ne mažiau už mane.

Mama atsisuka į mus.

– Ką gi, verčiau kalbėsim atvirai. Mums paskambino Alisa.

– Oo... – tarsteliu. Negera nuojauta, apimanti išgirdus šį vardą, prislegia kaip akmuo. – Ko ji norėjo?

– Brangioji, nerimavo dėl tavęs, – prabilo mama, tačiau tėtis ją pertraukė:

– Ji sakė, kad tu vartoji narkotikus. Kad gyveni su kažkokiu... – Jis linktelėjo Miko pusėn. – Na, pasak Alisos, su kažkokiu baisiu narkomanu muzikantu. – Tėtis pažvelgia į mane – toks susigūžęs, nusiminęs ir išsigandęs, jog man plyšta širdis. – Dar sakė, kad tu nėščia.

Galėčiau lengvai apsiginti. Juk aš nevartoju narkotikų ir Mikas nėra baisus narkomanas. Aplink pilna įrodymų, – išvalytas butas, sveikas maistas, pagaliau šviežių sulčių stiklinės, – jog tai netiesa. Tačiau man atima žadą visa ši nėštumo istorija, todėl stoviu nebyli ir susigėdusi.

– Alisa melagė, – taria Mikas, ir aš žvilgsniu padėkoju jam. Jis dvelkia padorumu, sveiku protu ir sąžiningumu. Jie negali to nepastebėti. – Katrina ne narkomanė. Juokinga mintis. – Jis žiūri į tėtį, jo veidas be galo atviras, žvilgsnis tiesus. – Aš taip pat ne.

Valandėlę visi tylime, bet iš mamos ir tėčio išraiškos aišku, jog jie apsiramino. Akivaizdu, kad jie nori patikėti Miko žodžiais.

– Tačiau kurių galų Alisa šitaip sakė? – klausia mama, ir jos balse aš jau išgirstu palengvėjimą ir viltį.

– Ji turi problemų, – atsako Mikas. – Didelių psichikos problemų.

– Nejaugi? – Tėtis pasižiūri į mane. Iš jo veido išnyko įtampa, kuri darė jį tokį sustingusį, atšiaurų ir griežtą. – Katrina, tu tikrai nevartoji narkotikų?

– Tikrai, tėti, – nusišypsau aš. – Žinoma, ne. Negaliu suvokti, kaip judu patikėjot.

– Iš tavęs taip ilgai nesulaukėm jokios žinios, – prabyla mama. – Tu neatsiliepdavai Vivjenos telefonu, o į mobilųjį neprisiskambinome. Brangioji, mes palikome žinučių balso pašte. Mažiausiai dešimt. Mes tik... Na, iš tiesų, kai paskambino Alisa, jau buvom pradėję jaudintis.

– O Dieve, atsiprašau. Mano telefonas išjungtas. Mat norėjau, kad manęs nepasiektų Alisa. Viskas gryna beprotybė. Baisiai atsiprašau. Vis aš kalta. Reikėjo pačiai paskambinti. Reikėjo pranešti, kur esu.

– Dabar nebesvarbu, – taria mama, ir jos akyse pastebiu ašaras. – Menkniekis, jeigu tik tau viskas gerai.

Tada mama su tėčiu kaip susitarę žengia artyn ir apkabina mane. Juokdamiesi iš džiaugsmo bučiuoja į galvą, į skruostą. Kai jie atsitraukia ir susitvardo, visi stovime šiek tiek susigėdę, kol Mikas pagaliau ištraukia iš po stalo taburetes, pakviečia sėstis, pripila apelsinų sunkos.

– Dabar jaučiuosi kvailai, – taria mama. Pasižiūri į Miką. – Tikriausiai šitaip įsiveržę atrodom kaip kokie pabaisos. Ir dar su šitokiais kaltinimais.

– Ne, atrodote tik išsigandę. Kaip atrodytų dauguma tėvų, – sako Mikas. Jis pažvelgia į mamą šypsodamas savo nuostabiąja šypsena, kuri permaino visą veidą, – ir aš matau, jog ji sužavėta.

– Ko gera, taip. – Ji pasižiūri į mane ir juokdamasi spusteli man ranką. – Džiaugiuosi, brangioji, kad tau viskas gerai. Mes taip nerimavome. Taip bijojome. Net neįsivaizduoji.

Paskui, nors suvesti tokių neįprastų aplinkybių, jaučiamės džiugiai, netgi šventiškai. Mikas, pataisęs vakarienę, užsispiria pavaišinti mano tėvus. Keturiese susėdam aplink stalą, valgome kepintas daržoves, tėtis pasakoja apie Alisos skambutį. Nors man sunku patikėti, kad ji išdrįso šitaip meluoti, ir baugoka, kad ji manęs šitaip nekenčia, jai priešiškumo nejaučiu. Jos poelgis tik suartino mano tėvus; mane pačią, niekada neabejojusią jų meile, sugraudina jų išgąstis, jų susirūpinimas. Jaučiuosi mylima. Branginama.

Tačiau apie nėštumą tėvai neklausia: arba mano, kad Alisa viską melavo, arba bijo klausti. Nei aš, nei Mikas nieko nesakome. Visiems valgant, šnekučiuojant ir juokiantis, vis galvoju, kaip čia jiems pranešus. „Beje, tėti, mama, aš laukiuosi!“ „Atspėk, mama, kokią turiu naujieną. Tu tapsi močiute!“ Tačiau tema neįmanomai kebli, jos taip paprastai nemestelėsi į pokalbį, – pernelyg sunki, rimta ir lemtinga, todėl aš nieko nesakau. Mikui prabilus man smarkiau suplaka širdis, mat pamanau, kad jis pats jiems pasakys, tačiau nepasako ir vakarienė slenka kalbantis apie Alisą. Ir muziką. Ir kaip mudu su Miku susipažinome.