Ребекка Джеймс: Tobula klasta

Aš taip ir neprisipažįstu tėčiui, kad esu nėščia. Mama nori pati pasakyti, kai bus dviese su juo, – duoti jam galimybę ramiai suvirškinti žinią. Ji mananti, kad iš pradžių jis bus pritrenktas. „Visiškai normalu tavo tėvui, – sako mama. – Juk jam tu visada liksi tyra jo mergytė. Bet paskui jis apsigalvos, apsipras su šia mintimi ir pagaliau bus laimingas kaip ir aš.“

Mudu su Miku išjungiam šviesą ir einam gultis. Mikas be galo švelnus, vis kartoja mane mylįs, mes einam susiglaudę.

– Žinau, tau turbūt vemt verčia nuo kalbų apie Alisą, – sako jis. – Bet ar tu gerai jautiesi? Ji tavęs nesunervino?

– Ne, – atsakau, – aš esu laiminga. – Ir nors tai nė iš tolo neįėjo į Alisos planus, – ji juk norėjo mane įskaudinti, – iš tiesų vakaras su tėvais pavyko. Mama jau seniai taip atvirai nerodė savo emocijų, buvo gera matyti ją tokią nuoširdžią ir jausmingą. Be abejo, gaila dienų, kurias mama su tėčiu praleido nerimastaudami, bet negaliu nesidžiaugti neįprastai dosniai rodoma jų meile. – Žinok, ji aiškiai trenkta, – sakau. – Ir puiku, kad mes jau ne draugės. Bet iš tikrųjų ji tik sau kenkia. Ir baisiausiai apsikvailins. Man jos net šiek tiek gaila.

– Aha, – nusižiovauja Mikas. – Ir man. Jos atvejis tikrai liūdnas. Beviltiškas.

– Taigi. Be to, ji net nežino, kur aš gyvenu. Dar pasikeisiu mobiliuko numerį. Tada net negalės paskambinti. Ką gi ji dabar gali man padaryti?

– Nieko, – atsako jis. Pasilenkęs per mane, Mikas išjungia lempą ir tamsoje bučiuoja man lūpas. – Tau visiškai nieko negresia. Ji negali tau padaryti nieko blogo.

31 skyrius

Keletą dienų, kol Mikas dirba, kas vakarą rengiuosi persikraustyti. Važiuoju į Vivjenos butą ir kraunuosi daiktus. Manęs jau taip nebekamuoja nuovargis, ir man smagu tvarkytis daiktus, svajoti apie naująjį gyvenimą su Miku. Tai, kad tėvams jis akivaizdžiai patiko ir kad mama netikėtai apsidžiaugė būsimu kūdikiu, išsklaidė visas mano abejones. Mes elgiamės teisingai. Mes mylime vienas kitą. Viskas bus nuostabu.

Elektroniniu paštu įspėju Vivjeną išsikraustanti. Pažadu, kol ji grįš, paiminėti paštą ir užeidinėti į butą. Užbaigiu atsiprašydama, kad pranešu taip vėlai. Ji man atrašo:

„Neatsiprašyk! AŠ ŽINOJAU, kad ne be priežasties atrodei tokia laiminga. Manau, tiesiog fantastiška, kad sutikai vaikiną, kuris tau suteikė tokią laimę. Negaliu sulaukti, kada grįžusi pamatysiu tave (ir tavo Miką!).

Rūpinkis savimi. Tave mylinti

tetulė Viv.“

Gavusi Vivjenos laišką nesitveriu džiaugsmu. Mano galva, tai, kad ji taip džiaugiasi dėl manęs, dar kartą įrodo, jog mudu su Miku elgiamės teisingai. Nieko nenuskriaudžiame, nedarome nieko blogo, taigi, nors esame labai jauni ir viskas įvyko taip staiga, mums pasiseks.

Sugaištu tris vakarus, kol susipakuoju daiktus Vivjenos bute ir panaikinu visus savo buvimo pėdsakus. Atsidėkodama Vivjenai už leidimą čia gyventi noriu butą palikti švarutėlį, spindintį. Darbus užbaigiu penktadienį pusę vienuolikos. Kažin, gal dar suspėčiau į Miko pasirodymo pabaigą? Šiaip jis po koncerto ketino mane pasiimti iš Vivjenos ir padėti, jeigu dar būtų darbo. Bet nepaskambino, todėl nutariu, jog baras pilnutėlis žmonių ir jis tebegroja. Nusprendžiu padaryti jam staigmeną – pati užvažiuosiu jo pasiimti.

Lyja, kelias šlapias, tamsu, tad važiuoju lėtai ir atvykstu tik vienuoliktą. Bare tylu, beveik tuščia, scena nuruošta.

Miko čia nėra, todėl einu į užkulisius. Išgirdusi jo balsą pasuku prie atvirų durų. Pro jas krinta šviesa. Žengteliu atgal kambaryje išvydusi ją. Alisą.

Ji stovi atsišliejusi į stalą, susikryžiavusi savo ilgas kojas.

– Oi, nereikia, – sako ji girtu balsu. – Argi nuo to bus blogiau? Kam bus blogiau? Kaip kas nors sužinos?

Mikas, nugara į ją, vynioja elektros laidus.

– Tu beprotė. Aš su tavim net nekalbu. Išeik.

– Na, ką tu! – Ji nusijuokia, gundomai švysteli plaukais. Be reikalo stengiasi, Mikas į ją nė nežiūri. – Nemokamą seksą. Štai ką tau siūlau. Grandiozinį seksą be jokių sąlygų. Kodėl tu atsisakai? Kas tu per vyras?

Mikas juokiasi.

– Manau, reikia klausti, kas per žmogus tu pati. Kas per draugė? – Atsigręžęs į ją pamato mane. – Katrina...

Alisa atsisuka į mane. Akimirką sutrinka, bet kaipmat susitvardžiusi šypsodama atkiša ranką.

– Katrina!

Aš stoviu tarpdury. Žiūriu į Alisą.

– Ką tu čia veiki?

– Ai, laikraštyje pamačiau skelbimą. Pamaniau ateisiu palaikyti draugo, pasiklausysiu grojant. Pamaniau, Katrina, kad ir tu tikriausiai būsi. Norėjau pasidalyti naujienomis. Pastaruoju metu tave baisiai sunku pagauti.

Iš pradžių ketinu ją užsipulti, kodėl tėvams pasakė, kad aš narkomanė, kodėl bando sugundyti mano vaikiną, kodėl taip stengiasi man kenkti, bet veikiai apsigalvoju. Beprasmiška. Neturiu noro klausytis jos pasiaiškinimų – tokiam elgesiui nėra jokio protingo ar atleistino pateisinimo – ir neturiu noro klausytis veidmainiškų jos atsiprašymų. Man kokti pati mintis apie tokį pokalbį, koktu net būti šalia jos. Noriu tik vieno – kuo greičiau dingti iš čia.

– Jau eisi? – paklausiu Miką.

– Aha. – Liovęsis vynioti laidus bet kaip pameta juos ant grindų ir krūvą paspiria. Žinau, tai neįprasta, ne kartą esu mačiusi, kaip jis po koncerto palieka aparatūrą: viską sutvarko be galo skrupulingai. Matyt, dabar ir jis nori kuo greičiau pabėgti nuo Alisos.

– Tvarka. – Alisa suploja delnais ir sverdėdama žengia žingsnį. – Kur važiuosime?

– Kur tu važiuosi, nežinau, – lediniu balsu atsako Mikas. – Mes važiuojam namo.

– Ir aš su jumis. Iš tikrųjų gali būti visai linksma. Trise. – Mums einant iš baro, ji seka iš paskos ir pasuka prie mūsų automobilio. – Trise geriau negu dviese. Ar ne, Katrina? Ką?

Mikas atidaro man keleivio dureles, bet prieš įsėsdama atsigręžiu į Alisą.

– Eik namo. Eik namo ir išsimiegok. Ir nuo šios dienos daugiau man nesirodyk. Dink iš mano gyvenimo. Tu ligonė. Man tavęs gaila. Tau tikrai reikia specialisto pagalbos.

Purtydama galvą ji pasibjaurėjusi išsiviepia.

– Ar aš ligonė? Aš? Kaip įdomu. Vis maniau, kad tu, Keite, turi problemų. Maniau, tu palikai savo seserį...

– Katrina! – įsakmiai šūkteli Mikas. Jis jau sėdi prie vairo, variklis ūžia. – Greičiau lipk. Ir užsidaryk.

Taip ir padarau. Mikas užrakina visas dureles, paleidžia valytuvą, užpakalinio vaizdo veidrodėlyje žiūri, ar galima išsukti. Alisa per lango stiklą įbedusi akis į mane, ir aš niekaip negaliu atitraukti žvilgsnio. Vos tik Mikas ima važiuoti, Alisa nusišypso šaltai patempdama lūpas ir žengia tiesiai po ratais.

– Mikai, stok! Palauk! – šaukiu aš. Bet pasigirsta trinktelėjimas ir Alisa nugriūva.

– Velnias! Griausmas!

Mikas staigiai nuspaudžia stabdį ir šoka lauk.

Nedrįstu pajudėti, nedrįstu pažvelgti į Miką. Širdis daužosi, daužosi, tuščiom akim spoksau į priešpriešinį eismą. „Viskas baigta, – pamanau. – Ji gavo, ko norėjo. Viską sugriovė. Baigta. Baigta.“

– Alisa! – išsigandęs šaukia Mikas. – Tu gyva? Ar sužeista? Alisa!

Ir tada išgirstu – spigų isterišką Alisos kvatojimą.

32 skyrius

Šitai atsitinka naujojoje virtuvėje išpakuojant dėžes. Stodamasi pajuntu, kad tarp kojų kažkas plūsteli. Iš pradžių nesusigaudau, pamanau, gal apsišlapinau. Puolu į tualetą, nusismaukiu kelnaites. Kraujas.

Nusišluosčiusi tualetiniu popieriumi einu pas Miką. Niūniuodamas ir linksėdamas savo melodijos taktu, į lentynas jis krauna knygas. Pamatęs mane nusišypso.