Ребекка Джеймс: Tobula klasta

Robis atsisėda prie jos, ima kalbėt apie filmo veikėjus, aš užplikau arbatos. Mudu susėdame prie apskrito stalo vienas priešais kitą.

Iš pradžių varžomės, šnekame pernelyg mandagiai ir nenatūraliai: apie orus, apie darbą, nors tai nėmaž mums nerūpi, bet pagaliau Robis ištaria jos vardą.

– Ar tu jos pasigedai? Tuos pirmus metus Europoje? Kai ji mirė? – klausiu aš.

– Taip, – šyptelėdamas linkteli jis. – Pasigedau. Kad ir ką būtų man padariusi. Labai jos stigo. Kol dar buvo gyva, rūpėjo grįžti. Vis galvodavau, kad noriu būti su ja, ir viskas, nesvarbu, ką ji man iškrėtė. Paskui ji žuvo, ir grįžti nebebuvo prasmės. Net į laidotuves neatvykau. Nepajėgiau.

– Suprantu. Aš irgi nėjau į laidotuves. – Žiūriu į savo rankas, sunertas ant kelių. Dabar man gėda – dėl savo pagiežos, dėl pykčio. – Tada jos taip nekenčiau, jog eiti būtų buvę veidmainystė. Aš džiaugiausi, kad ji negyva. Negalėjau eiti į jos laidotuves ir apsimesti sielvartaujančia. Aš jos nekenčiau.

– Katrina, – taria Robis. Pakeliu galvą. Jis švelniai šypsosi. – Žinoma, nekentei. Kitaip ir negalėjo būti. Ji kalta, kad žuvo Mikas, visi tai žinojo. Tu buvai nėščia ir pirmą kartą per tuos metus laiminga, o ji viską sugriovė. Žinoma, jos nekentei. Ir aš jos už tai nekenčiau.

– O iš tikrųjų ar norėjai dalyvauti laidotuvėse? – klausiu.

– Vis dėlto ne. Tėtis man paskambino, pasakė, kad ji paskendo, papasakojo ir apie Miką, apie Šiną, Alisos brolį, kaip jis susijęs su Reičele, ir man viskas pasirodė taip baisu, taip koktu... Negalėjau pažvelgti tiesai į akis. Reikėjo viską perkratyti, visą savo draugystę su Alisa, tuos mėnesius, kai visi trys draugavome. Ar tame buvo nors kas tikro? Ar tik liguistas Alisos žaidimas? Aš taip pykau ant jos. Labiausiai dėl tavęs.

– Ir aš vis abejodavau. Ar buvo kas nors tikro. Visoje toje draugystėje. O gal ji širdyje visą laiką manęs nekentė? Ir tik laukė progos atkeršyti? – Gūžtelėdama liūdnai šypteliu. – Vis dėlto ne tą mokyklą pasirinkau, tiesa? Iš visų Sidnėjaus mokyklų pasirink tu man Dramondo. Kur mokėsi Alisa.

– Bet iš kur ji sužinojo, kas tu tokia?

– Tikriausiai atpažino iš nuotraukos. Jos tėvai jai žuvus bute rado visą aplanką teismo medžiagos. Laikraščių iškarpų, posėdžių aprašymų... Laikraščiuose buvo įdėtos mano ir Reičelės nuotraukos. Pamačiusi mane Dramondo vidurinėje tikriausiai pamanė, kad jos svajonė išsipildė. Taigi ji visą laiką žinojo, kas aš ir kas atsitiko.

– Dieve, kaip klaiku. Kaip nedora.

– Aha...

– Katrina, atleisk, – staiga taria jis, palinkdamas artyn ir įdėmiai žvelgdamas man į akis. – Atleisk, kad negrįžau namo. Reikėjo grįžti ir tau padėti, būti tikru draugu. Turėjau grįžti dėl tavęs.

– Ne, – papurtau galvą. – Nieko nebūtum galėjęs padaryti. Nebūtum galėjęs padėti. Taigi nesvarbu.

Robis nuleidžia akis. Tyli, ir aš išsigąstu, ar tik jis neįsižeidė.

– Robi, kas yra?

– Nieko. Tik galvoju, kiek laiko dėl jos praradau. Kiek sugaišau laiko jos ilgėdamasis, jos trokšdamas, nors nieko, nieko iš to nebuvo tikro. Geriau būčiau pamilęs akmenį.

Nusijuokiu.

– Iš akmens bent nebūtų reikėję nieko tikėtis. Jis nebūtų tavęs apvylęs.

– Tikrai. – Nors jis šypsosi, akyse ašaros. – O dar tėtis... Dėl jos nešnekėjau su juo visus metus. Kokia kvailystė, visiška nesąmonė, juk jis net nebuvo kaltas dėl Alisos, įkliuvo į jos spąstus kaip ir mes abu. Ir aš tebepykau ant jo net sužinojęs apie jos mirtį. Dabar nesuprantu kodėl. Ir dar, žinok, negaliu sau atleisti, kad visus metus mudu nedraugavome. Ir vis per ją.

– Vis dėlto keista, – sakau žvelgdama į Sarą, užmigusią ant sofos su nykščiu burnytėje. – Man taip pikta dėl tų mėnesių, kone kasdien trokštu, kad viskas būtų susiklostę kitaip. Tačiau juk negaliu iš tikrųjų gailėtis, kad susipažinau su Alisa, ar ne? Jeigu ne ji, nebūčiau sutikusi Miko. Dabar neturėčiau Saros. Kaip galėčiau apgailestauti dėl to? Neįmanoma norėti, kad nebūtų tavo vaiko.

– Taip, suprantu. Aišku, tu gaili Miko. Jis buvo visiškai niekuo dėtas. Bet negali apgailestauti, kad gimė Sara. Būtų nei šis, nei tas.

– Viskas, kas susiję su Alisa, buvo nei šis, nei tas. Viskas.

Valandėlę tylime nugrimzdę į savo mintis, grumdamiesi su savais demonais.

– Aš tavęs pasiilgau, – pagaliau prabylu. – Iki šio vakaro nesuvokiau. Bet aš tikrai pasiilgau. Baisiai.

– Ir aš tavęs, – sako jis. – Toks skirtumas, kad aš visą laiką supratau, kaip tavęs ilgiuosi. Nuo pat tos dienos, kai išskridau.

– Tačiau nebandei susisiekti su manimi?

– Ne. – Jis gūžteli. – Kol Alisa buvo gyva, tyčia tau nerašiau ir neskambinau. Maniau, bus dar sunkiau pasilikti tenai. Kalbėti su tavimi. Ilgėtis tavęs. Ilgėtis Alisos. O Alisos mirtis man buvo toks smūgis. Turbūt apėmė depresija. Nesunki. Vėliau tiesiog abejojau, ar norėsi su manim kalbėti. Nors pats norėjau pasakyti baisybę dalykų. Parašiau šimtus elektroninių laiškų, bet visus ištrindavau.

– Gaila, kad neišsiuntei, – šypteliu aš.

– Ir man gaila.

Mudu šypsodami laikomės už rankų, gurkšnojam arbatą. Robis pataiso vakarienę, ir mes užsikalbame iki išnaktų – iki tokios vėlumos, kad pakviečiu jį pernakvoti mudviejų su Sara namelyje. Jis miega didžiojoje lovoje šalia manęs. Nieko seksualaus: Robis apsivilkęs marškinėliais ir apsimovęs mano pižamos kelnėmis, aš pasipuošusi kukliais žieminiais naktinukais. Tačiau miegam susikibę už rankų. Gera, kai greta lovoje guli šiltas suaugusio žmogaus kūnas, gera jaustis už kito nugaros. Vidury nakties atitapsi Sara, linksmai nusijuokia radusi Robį ir įsispraudžia į vidurį.

Žiūriu, kaip Robis pusiausnūda pataiso Sarai pagalvę, švelniai šypsodamas užtraukia antklodę.

Pusryčiams Robis iškepa kiaušinienės, paskrudina skrebučių, ir trise jaukiai valgome.

– Ar tu būsi mano naujas tėtis? – trenkia klausimą Sara pilna burna kiaušinienės.

– Sara, nebūk kvaila! – bandau nuleisti juokais jos akibrokštą.

Bet Robis nei nustemba, nei prieštarauja Sarai, tik šypsosi. Džiaugiuosi, kad nežiūri į mane, nes mano skruostai liepsnoja.

Palydžiu jį iki automobilio. Sara kabinasi jam į koją, maldauja nevažiuoti.

– Negaliu, – juokiasi jis. – Turiu mokyti žmones slidinėti. Turiu padėti jiems kalnuose jaustis saugiai.

– Kada grįši? – klausia ji. – Paleisiu, jeigu pasakysi kada.

Jis žiūri į mane, – ir jo žvilgsnyje regiu klausimą ir jo pasirinkimą, – bet aš jau pasirinkusi, pasirinkau tą dieną, kai žuvo Mikas. Nebeleisiu pasauliui savęs skriausti.

Nusisukusi paimu Sarą ant rankų, įsikniaubiu į jos plaukus, kad nereikėtų pažvelgt jam į akis.

– Vaikeli, Robis labai užsiėmęs. Jis neturės laiko vėl atvažiuoti pas mus.

– Teta Fipa, teta Fipa!

Sara atlapoja duris, paleidžia jas, kad užsitrenktų, ir nukurna pasitikti Filipos. Filipa su šypsena čiumpa ją į glėbį.

– Mažute, kaip tavęs pasiilgau!

Filipa visai dienai išsiveš Sarą į zoologijos sodą, o aš rašysiu paraiškas į universitetą. Kitais metais Sara pradės lankyti mokyklą, todėl man reikės užsiėmimo. Kuo nors užpildyti laiką.

Filipa ateina keliuku, mudvi apsikabiname. Viduje ji pasiima Saros daiktus: butelį vandens, skrybėlaitę, mylimiausią lėlę.

– Parvešiu apie trečią valandą. Mes papietausime „Mcdonald’s“ ar šiaip kur. Bus tikros vaišės.

– Makdonalde? – šūkteli Sara, straksėdama iš džiaugsmo. – Tikrai? Ar galima, mamyte? Galima?