Ребекка Джеймс: Tobula klasta

33 skyrius

Girdi už nugaros žingsnius, – aštrų kulnelių kaukšėjimą į cementą, – bet nieko neįtari. Žingsniams artėjant, garsėjant, judu pasitraukiat į šoną norėdami tą moterį praleisti. Bet ji priėjusi sustoja priešais jus, įsisprendžia į šonus. Jau temsta, todėl ne iš karto ją atpažįsti. Alisą.

Ji šypsosi pakreipusi galvą.

– Katrina, – taria. Iš balso supranti, kad girta. Ji palinksta į priekį. – Žinojau, kad rasiu tave čia. Žinojau, kad, jeigu netingėsiu laukti, susitiksiu tave ir Mikį šmikį.

Jis patraukia tave už rankos, ir judu einate toliau.

– Tokį nuostabų audringą vakarą tik ir vaikščioti, ar ne? – taria ji dirbtinai draugišku balsu, neatsilikdama nuo mūsų. – Kaip džiaugiuosi, kad tave sutikau. Na, abu, ne tave vieną. Tiek daug yra apie ką pasikalbėti.

Judu paspartinate žingsnį. Nieko nesakote.

– Ei jūs, palaukit! Negi nenorit paplepėti?

Jis suspaudžia tau ranką. Einate toliau.

– Na, ką gi. Gal tu ir nenori kalbėtis. Suprantu. Bet aš noriu. Netgi turiu. Daug kas liko nepasakyta, Katrina, tu dar daug ko nežinai apie tą naktį. – Ji piktai nusijuokia. – Žinau, jog tu žinai, apie kokią naktį šneku. Tą naktį.

Tu sustoji.

Ji nusijuokia tau už nugaros.

– O, jau patraukiau tavo dėmesį, ką? Negali amžinai bėgti ir bėgti, Keite, ar ne taip? Kada nors reikia pažvelgti tiesai į akis.

Tu atsisuki į ją.

– Ką čia dabar šneki? Ką dar sugalvojai?

Ji nužvelgia tave.

– Kažin, Katrina, kaip žmogus jauties turėdamas idealų gyvenimą? Idealią šeimą? Turbūt gera būti tokiai išlepintai, taip nepastebėti, kai kitas kenčia?

– Ideali šeima? Nepastebėti, kai kitas kenčia? – tu pakartoji negalėdama patikėti. – Gal juokauji, Alisa? Mano sesutė buvo nužudyta. Mano šeima toli gražu nėra laiminga, nėra ideali.

– Tačiau tėvai tave myli, tiesa? Žinau, kad myli. Mačiau juos. Jie dievina orą, kuriuo tu kvėpuoji. Štai kodėl esi tokia pasipūtusi. Štai kodėl tau niekas nerūpi.

– Kodėl ir kas man nerūpi? Tu beprotė, Alisa. Šneki mįslėmis.

– Tau nerūpi tokie žmonės kaip mes. Kaip aš ir mano brolis.

Tu suglumusi purtai galvą.

– Kuo čia dėtas...

– Tokiems žmonėms kaip tu, Katrina, viskas lengva. Tėvai tave myli. Pasaulis tave myli. Tau niekad nereikėjo nieko įrodinėti. O jeigu nužudoma sesuo, visi, aišku, stoja tavo pusėn, visi sutinka, kad buvai nekalta.

– Aš ir buvau nekalta. – Nors krūtinėje verda isterija, iš pykčio norisi rėkti ir pulti ją, mušti, tavo balsas skamba ramiai, beveik normaliai. – Kaip gali taip kalbėti! Be to, tu klysti. Po Reičelės nužudymo žmonės mums buvo siaubingi. Išvis buvo siaubinga. Aš tau jau pasakojau.

– Siaubinga? Koks apgailėtinas žodis... Vargu ar buvo taip siaubinga, kaip sakai. Juk nepatekai į kalėjimą, ką? Nebuvai apkaltinta nužudymu, ką?

Mikas trūkteli tau už rankos liepdamas liautis, eiti šalin, tačiau tau per daug pikta, tu per daug įsiaudrinai. Atstūmusi jo ranką lieki stovėti.

– Žinoma, nebuvau! – atsakai, ir tavo balse prasiveržia pyktis. – Juk nieko nepadariau!

– Mat kaip. Tačiau padarei, tiesa? – Ji šypsosi ir apsimestinai maloniai priduria: – Iš pirmo žvilgsnio gal ir atrodo, kad buvai nekalta. Žmogui, kuris tavęs nepažįsta. Bet mudvi juk žinome, kaip yra, ar ne?

– Ne, Alisa, ne. – Širdyje supranti, koks beprasmiškas šis pokalbis, bet jauti pareigą gintis, kovoti su tokia neteisybe. – Tu klysti. Ką tu kalbi, bjauru. Neteisinga. Ir netiesa. Aš tik persigandau. Ir pamačiusi šviesą nubėgau šauktis pagalbos. Man buvo baisu. Neturėjau kito pasirinkimo.

– Ne, Katrina, turėjai. Tą naktį turėjai ne vieną pasirinkimą, bet kas kartą pasirinkdavai netikusiai. Kas kartą.

– Ne. – Stengiesi nepravirkti. – Ne, tu klysti.

Ji palinksta prie manęs ir tyliai taria:

– Tau nereikėjo bėgti, Katrina.

– Reikėjo, – atkertu. – Nebuvo kitos išeities.

– Ne. – Ji susideda rankas ant krūtinės ir tvirtai taria: – Pabėgdama jiems nepalikai jokios išeities. Tu privertei juos padaryti tai, ko daryti jie nenorėjo.

– Kam visos tos kalbos? – įtūžusi jau šauki. Griebi jai už rankos ir laikai. – Kam? Kodėl sakai, kad aš turėjau ne vieną pasirinkimą? Jie mus nusivežė prievarta. Jie tai turėjo ne vieną pasirinkimą. Ne aš. Ir ne mano sesuo. Mes buvome aukos. Kodėl tu gini tokius gyvulius?

– Gyvulius? Matai, Katrina, kaip tu juos vadini? Kažin ar gražu, ką? Kažin ar teisinga.

– Jie ir yra gyvuliai, – spjaute išspjauni tu. – Jie nužudė mano seserį. Tikiuosi, degs pragare.

– Mano brolis ne gyvulys. – Jos veidą iškreipia tokio pykčio grimasa, jog akimirką šis tampa atgrasus. – Jis ne gyvulys.

– Tavo brolis? Ką tu kalbi?

Jos veidas vėl persikreipia ir staiga ji pravirksta; drebančiu balsu kalba:

– Niekas jo nemylėjo. Niekas. Nei mūsų tikroji motina. Nei ta ragana, kuri mudu perskyrė. Niekas. Gal manai, jam nebuvo skaudu? Gal manai, ne pikta, jeigu net nuosavai motinai tavęs nereikia? Gal manai, negalėjo būti išteisintas, nes kiti jį prikalbino, susuko galvą?

– Alisa... – Tu griebi jai už rankos. Nori, kad pažvelgtų į tave, aprimtų, liautųsi šnekėti tokias nesąmones. Jos elgesys baisus, beprotiškas. Dar pamanai, ar nereikėtų iškviesti gydytojo. – Nesuprantu, apie ką tu šneki. Nežinia ką svaičioji.

Ji atsitraukia. Veide neapykanta.

– Mano broliuką tu pavertei žmogžudžiu, – sako ji. – Įkišai į kalėjimą.

– Dievaži, nustok...

– Tu įkišai jį į kalėjimą, – lėtai ir aiškiai pakartoja ji. Ir nusišypso – šaltai, piktdžiugiškai, tau net širdis nutirpsta. – Kaip dar aiškiau pasakyti? Šiną. Mano broliuką. Tu įkišai į kalėjimą.

– Aš nepažįstu tavo broliuko. Kaip galėjau...

– Šinas, – pertraukia ji mane. – Šinas Enraitas.

– Bet jis... argi jis...

– Taip, jis.

Pagaliau susivoki. Viską supranti. Kodėl jai reikėjo tavo draugystės. Jos piktdžiugą. Viskas buvo dėl to. Dėl jos brolio. Tavo sesers. Dėl to.

Šinas Enraitas. Vaikėzas ant galinės sėdynės. Aptukęs vaikėzas gražiu veidu. Jis taip nervinosi... atrodė toks išsigandęs...

Ir vis tiek. Jis prievartavo tavo seserį. Nepasigailėjo, tyčia nužudė. Jis taip pasirinko.

Tu stovi kaip įbesta, tyli ir tik spoksai į ją. Tave plėšo priešybės: noras trenkti jai ir noras atsiprašyti. Ji irgi žiūri į tave, pergalingai šypsosi, todėl jau keli ranką ketindama jai smogti, tačiau jis timpteli už rankovės ragindamas eiti.

– Katrina, einam iš čia.

Apkabinęs per pečius atsuka tave, nori vesti tolyn, namo. Prapliupęs lietus teška ant veido, plaukų. Kol grįšite, permirksite.

Ji eina iš paskos.

– Puiki mintis, Mikai. Čia jau darosi per daug šlapia, tiesa? Eisim pas jus. Dar pasikalbėt apie tą patį.

Jis sustoja. Iš to, kaip suspaudžia tau petį, iš jo balso supranti, koks įtūžęs.

– Eik sau, Alisa. Nešdinkis po velnių. Atstok nuo mūsų arba iškviesiu policiją. Rimtai. Čiuožk. Tuojau pat.

– Policiją? Kokia iš jos nauda? Mano broliukui ji nepadėjo. – Ji vypteli pakreipusi galvą. – O, bet policijai patinka tokie kaip jūs, ar ne? Privilegijuoti vidurinės klasės šikniai kaip jūs abu. Policija visada jūsų pusėje, taip?

Ji dar kažką sapalioja apie policiją, bet jūs nusigręžiat ir einat savo keliu. Staiga jos tonas pasikeičia.

– Gerai jau, nesipykim. Ei! Žinot, ką? Kodėl mums neišsimaudžius nuogiems? Susipažintume šiek tiek... artimiau.