Ребекка Джеймс: Tobula klasta

– Aš kraujuoju.

– Ką? – Jis pašoka. – Velnias. Ar tai blogas ženklas? Blogas, tiesa?

– Nežinau.

– Važiuokim į ligoninę.

Aš apsivynioju senu rankšluosčiu, Mikas pastveria raktelius, ir mes atsargiai einam prie automobilio.

Greitosios pagalbos skyriaus laukiamasis pilnas žmonių, seselė mums praneša, kad turėsime ilgai laukti, kol pateksime pas gydytoją.

– Bet mes galime netekti kūdikio, – sako Mikas. – Reikia, kad ją tuoj pat kas nors apžiūrėtų.

– Atleiskite, bet mes griežtai laikomės pirmumo tvarkos. Bijau, kad nėštumo pradžioje nepavyktų užkirsti kelio persileidimui. Galime tik stebėti. – Ji maloniai nusišypso. – Tačiau gal dar ne persileidimas. Daug nėščių moterų pakraujuoja, o paskui pagimdo sveikutėlį kūdikį. Atsisėskit ir pasistenkit nesinervinti.

Mudu su Miku kėblinam prie kėdžių eilės. Dviejų laisvų nėra, tačiau viena moteris, pastebėjusi, jog mes pora, pasislenka, kad galėtume sėdėti šalia. Mikas jai padėkoja. Nors ji man užjaučiamai nusišypso, aš nusigręžiu. Man nereikia svetimų žmonių užuojautos ar gerumo. Jeigu teks gedėti, noriu tai daryti niekam nematant. Laukiamasis ankštas, prisigrūdęs ligonių, todėl kiekvienas galėjo girdėti mūsų pokalbį su sesele. Apsisukusi rankšluosčiu jaučiuosi lyg išstatyta parodoje.

Atsisėdusi užsimerkiu, padedu galvą Mikui ant peties.

Po keturiasdešimties minučių seselė pašaukia mane. Mikui liepia palaukti, bet kai aš pravirkstu ir įsikimbu jam į rankovę, leidžia eiti dviese. Nuvedusi prie lovos paprašo atsisėsti.

– Ar daug buvo kraujo?

– Nežinau. Atrodė daug.

– Kaip atrodo, būtų visas įklotas ar daugiau?

– Galbūt. Taip, įklotas.

Ji užsirašo popieriaus lapelyje.

– Ar dabar tebekraujuojat?

– Turbūt nebe. Nežinau. Nieko nejaučiu.

– Gerai. Jeigu nejaučiat, vadinasi, tikriausiai nebekraujuojat.

Ji vėl kažką užsirašo, pamatuoja kraujospūdį ir temperatūrą.

– Viskas normalu. Gydytoja tuoj ateis. Atsigulkit ir ilsėkitės.

Apklojusi man kojas ir užtraukusi užuolaidą, ji nueina. Mikas atsisėda ant kėdės šalia lovos, paima už rankos.

– Nereikėjo man leisti, kad iškrautum tas dėžes, tiesa? – liūdnai klausia jis.

– Ne, taip atsitiko visai ne dėl to. Aš juk nieko sunkaus nekėliau. Nėščios moterys nėra ligoniai. – Spusteliu jam ranką. – Tikėkimės, blogiausio neįvyks.

– Atleisk... Žinoma, neįvyks. Aš tik baisiai noriu, kad būtų gerai. Nenoriu, kad...

– Ir aš ne. – Prikandu lūpą tramdydama verksmą.

Tada prasiskleidžia užuolaida ir įžengia aukšta liesa moteris. Rudais garbanotais plaukais panaši į Filipą, ir aš kažkodėl iškart pasijuntu geriau. Ji stumia didelį aparatą. Mato, kaip aš spoksau į jį.

– Ultragarsas. – Sustojusi prie lovos, patapšnoja man koją. – Aš – daktarė King. Pamėginkime pasižiūrėt į šitą vaikelį, gerai?

Pakraupstu, kai ji ima vedžioti po pilvą zondo galvutę. Žiūriu į ekraną, į pilkus it rūko gumulus ir šešėlius, bet kas jie yra, nesuvokiu.

– Aha... – Daktarė King sustabdo zondą. Šypsodamasi rodo į ekraną. – Širdis plaka. Matai? Gražiai ir stipriai. Vaisiaus dydis lygiai toks, koks turi būti šiuo nėštumo laikotarpiu.

Matau, kaip pulsuoja mano vaikelio širdis, ir keistai sugargiu – lyg juokas, lyg verksmas.

– Oho! – stebisi Mikas, spustelėdamas man ranką.

Daktarė sako mananti, jog viskas gerai, o kraujavimas veikiausiai buvęs atsitiktinis, be aiškios priežasties.

– Tiesiog pasitaiko tokių keistenybių, – taria ji. Liepia Mikui vežti mane namo ir keletą dienų prižiūrėti, o jeigu vėl pasirodytų kraujo, tuoj pat vežti į ligoninę. – Tik nesijaudinkit, nemanau, kad pasikartotų. Bet kelias dienas dėl visa ko pasisaugokit.

Tris dienas išguliu lovoje. Mikas iš bibliotekos parvelka krūvą knygų apie nėštumą, aš jas visas perskaitau nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Gerai, kad orai tam palankūs, vėjuota ir šalta, taigi jaukiai sau tūnau po antklode. Mikas repetuoja savo skaitmeniniais būgnais taip pritildęs garsą, jog beveik nieko negirdžiu, neša man į lovą pusryčius, pietus ir vakarienę. Kai mane ima pykinti nuo skaitymo, jis atitempia televizorių, ir mes kartu žiūrime dienines muilo operas, juokdamiesi iš absurdiško siužeto ir nenatūralios vaidybos. Kraujo nebesirodo.

Ketvirtą rytą pabundu jausdamasi puikiai, jau kelias savaites nesijaučiau tokia stipri. Miko nežadinu, atsikėlusi pati pasidarau arbatos. Prie namo yra nedidelis sodukas, priklausantis visiems keturiems butams. Nulipu nešina arbatos puodeliu ir atsisėdu ant laiptelių į sodą.

Nors dar anksti, saulė jau karšta, dangus bekraštis, aukštas aukštas ir dieviškai mėlynas – toks, koks esti tik Australijos dangus, šitokio dangaus nesu regėjusi nei Graikijoje, nei Indonezijoje ar Europoje, jokioje šalyje, kur teko lankytis iki Reičelės mirties, – ir staiga mane užplūsta tokia laimė, toks begalinis dėkingumas už tai, kad esu gyva. Aš išsišiepiu lig ausų. Medinė pakopa po kojų šilta, arbata saldi, kvapi, saulė švelniai bučiuoja žadindama mane.

Šitiek laiko neleidau sau jausti tokios laimės kaip dabar, paprasto jutiminio džiaugsmo, kad gyveni. Vis manydavau, jog būtų skriauda Reičelės atminimui, – savanaudiškas piktnaudžiavimas, lyg ir išdavystė, juk ji jau niekad nesidžiaugs tokiomis akimirkomis. Bet aš prisimenu, kaip mama sakė, kad turiu gyventi savo gyvenimą, turiu juo džiaugtis, ir staiga nepaprastai aiškiai suvokiu, jog pati Reičelė linkėtų man laimės. Ji niekada nepavydėtų man prasmingo ir laimingo gyvenimo. Itin aštriai pajuntu galinti pati pasirinkti, kaip jaustis, ir jeigu pasirinksiu būti nelaiminga, vadinasi, bernams, kurie nužudė Reičelę, leisiu užbraukti savo gyvenimą beveik taip pat negrįžtamai, kaip užbraukė jos.

– Reičele, aš laiminga, – garsiai ištariu lyg maldos žodžius. – Tikrai laiminga.

Bet saulė šviečia neilgai, vėliau rytą dangų vėl užkloja tamsūs debesys. Mes vėl sėdime kambary, – aš skaitau, Mikas repetuoja, – ir vakare jau nesitveriu nuoboduliu, nieko daugiau nenoriu, tik ištrūkti iš buto.

– Einam vakarienės, – pasiūlau. – Į tailandišką restoraną gatvės gale.

– O tu įsitikinusi, kad nieko neatsitiks? Manai, galime eiti? – klausia Mikas.

– Viskas bus gerai. – Aš skubiai nusivelku ir maunu į dušą. – Daktarė liepė kelias dienas pailsėti. Nesakė, kad pusę metų turiu gulėti lovoje. Visas šitas dienas beveik nepasijudinau. Išprotėsiu, jeigu tuojau pat neišeisiu laukan.

– Tada važiuosime.

– Nejuokink. Nerasim kur pasistatyti mašinos.

– Tikrai, – atsidūsta jis. – Bet ar tikrai tau nieko nepasidarys? Galėčiau nueiti ir ko nors parnešti.

– Bus gerai. Mes eisim palengva, – nusijuokiu aš. – Kaip senukai.

Restoranas nelabai toli, mes einame taku palei paplūdimį. Nelyja, tačiau dangumi lekia juodi audros debesys, jūroje ritasi didžiulės putotos bangos. Vaizdas įspūdingas, todėl mes neskubame, žingsniuojam pamažėle, susikibę rankomis. Abu mėgaujamės laisve, gaiviu oru ir peizažu.

Vakarieniauti irgi neskubame. Mikas kalba apie savo grupę, apie kuriamą muziką. Svajojame apie koncertinę kelionę po pasaulį – pinigus, šlovę, tūkstančius šaukiančių gerbėjų. Juokdamasi įspėju jį, kad nuo jo vaikysiu visas paneles.

– Būsiu pikta, pavydi, stora ir sėdėsiu namie. Su šešiais vaikais.

– Taip, įsivaizduoju, – šaiposi jis.

Svarstome, gal paimti taksi, nes panašu į lietų, bet nutariame apsieiti. Lauke gražu, o kelias netolimas. Jei ir sulis, neištirpsime.