Ребекка Джеймс - Tobula klasta

Po vakarienės Mikas užsikepa suplauti indus. Tėvams nusisukus, ženklais parodo, kad vesčiausi juos į kambarį. Suprantu, ką sumanė. Jis nori palikti mus trise, kad aš galėčiau pasisakyti. Jeigu panorėsiu.

Bet kai paklausiu, ar jie nenorėtų pasėdėti su manimi, – neva pasižiūrėti nuotraukų, darytų per paskutines savaites mokykloje, – tėtis atsisako. Atseit padėsiąs Mikui virtuvėje. Mama gūžteli pečiais ir ima man už rankos.

– Tegul. Tikriausiai nori iš arčiau susipažinti su tavo jaunikaičiu.

Ir nors buvau surepetavusi visokius būdus, kaip pranešti šią žinią atsargiai, taktiškai, atsidūrusi su mama kambaryje trumpai drūtai išpoškinu:

– Aš nėščia.

– Ką? Ką tu pasakei? – Mama sustoja, atsisuka į mane. – Atsiprašau?

– Aš nėščia.

– Ooo... Nėščia. Vajetau. Ką gi, vadinasi, šitai tiesa. – Ji nusigręžia, bet aš spėju pamatyti išdavikiškai sudrėkusias akis. Virpantį smakrą.

– Nereikia, mama. Prašau. Aš žinau, koks tau nusivylimas. Žinau, jog iš manęs ne šito tikėjaisi. Žinau. Ir aš nenorėjau. Bet pažadu, mama, viskas bus gerai. Pažadu. Nesijaudink, Mikas nuostabus. Jis tikrai nepabėgs ar panašiai. Mes padarysime, kad viskas būtų gerai. Būtinai. Ir bus gerai. Aš vis tiek galėsiu stoti į universitetą. Ir baigti mokslus. Pažadu. Bus gerai, mama. Viskas bus puiku.

– Nėščia? – vėl pakartoja ji, lyg nepajėgdama iki galo suprasti šio žodžio. Priėjusi prie sofos sunkiai atsisėda. – Nėščia.

Klesteliu šalia jos. Nudelbusi žvilgsnį į rankas ant kelių, pešioju džinsus.

– Tu manimi nusivylei, tiesa?

– Ne, – taria ji. – Ne.

– Tau gėda.

– Ne, – vėl sako ji. – Nė kiek. – Ir tvirtu balsu pasipiktinusi priduria: – Keite, tu nesupranti. Aš nenusivylusi, nė trupučio. Ir, brangioji, mano žodyne net nėra žodžio „gėda“. Žinoma, didelis netikėtumas, kad tu iš tikrųjų nėščia, tačiau, dievaži, Katrina, prieš porą valandų mes ėjom iš proto, ar tu nevartoji narkotikų. Mes jau manėme tave praradę. – Ji atsidūsta. – Aš esu palaidojusi dukterį. Daugiau man nerūpi visokie prietarai.

Žiūriu į ją suglumusi, nesuprasdama, ką ji mąsto.

– Keite, brangioji... – Ji šypteli. – Turbūt neturėčiau taip sakyti ar net manyti, šito garantuotai nėra geros tėvystės vadovėliuose, tačiau suprask – man labai sunku tavo nėštumą laikyti katastrofa.

– Tada... ką tu jauti?

Ji prideda pirštą prie lūpų, išplėtusi akis pasižiūri į lubas, į mane ir nusišypso. Linksmai, valiūkiškai, kaltai.

– Tiesą sakant, jaučiu džiugų jaudulį.

Turbūt atrodau lygiai taip, kaip jaučiuosi, tai yra apstulbusi, nes ji nusijuokia, pasislenka arčiau ir apkabina man pečius. Tyliai, bet labai rimtai prabyla:

– Gal aš neteisi ar net savanaudiška, bet man tavo naujiena tik nuostabi. Tu padidinsi mūsų šeimą, pagimdysi naują žmogų, kurį visi galėsime mylėti. Brangioji, tu kuri gyvybę, tu... tu gyveni. Tikrai manau, kad nuostabu, nemeluoju. Aš turėsiu mylimą vaikaitį... Taigi paaiškink, kodėl gi man tai turėtų atrodyti blogas dalykas? Dar manau, jog tavo draugas dieviškas, tikras džentelmenas. Ir toks protingas. – Išsiėmusi nosinę, ji nusišluosto akis, nusišnypščia. – Puikiai prisimenu, kaip nešiojau tave. Kokia nuostabi, šviesi viltis, koks jaudulys...

– Vadinasi, nenusivylei? Nenusiminei?

– Ne, tikrai ne.

– Ir nemanai, kad jį išsaugodami elgiamės beprotiškai, nes vos spėjom susipažinti?

– Manau, jūsų šansai laimingai gyventi kartu ne mažesni negu kitų porų. Abu esate geri žmonės, abu protingi, todėl tokia tikimybė gal netgi didesnė.

– Bet aš tokia jauna. – Nežinau kodėl, bet staiga man prasiveržia visos abejonės ir baimės, kurių net pati sau nedrįsau įvardyti. Man reikia didesnio mamos padrąsinimo – kaip gera girdėti ją kalbant taip optimistiškai. Norisi dar daugiau. Noriu išgirsti, kad viskas bus puiku. – Tokio amžiaus niekas vaikų negimdo. Niekas.

– Nemaniau, kad tau labai rūpi kitų nuomonė.

– Man ir nerūpi. Aš ne tai turiu galvoje. Tik...

– Žinau, brangioji, ką turi galvoje. Taip, tai milžiniškas dalykas, taip, tu neteksi daugybės laisvių, kuriomis džiaugiasi tavo amžiaus jaunimas. Ir bus daug sunkiau, negu įsivaizduoji. Tačiau tau atsivers visai kitas pasaulis. Ir jis stebuklingai pakeis tavo gyvenimą. Tokia jau motinystė. – Ji paglosto man skruostą. – Mudu su tėčiu tau padėsime. Kiek galėdami. Mums bus vienas malonumas.

– Aš taip džiaugiuosi, kad tu nesupykai ir nenusiminei.

– O Dieve, ne! – Ji vėl nusijuokia. – Iš tiesų net juokinga, kaip džiaugiuosi. Džiaugiuosi dėl tavęs ir Miko. Džiaugiuosi dėl tėčio ir savęs. Ir nervinuosi. Ir jaudinuosi. Ir noriu pati pranešti tavo tėvui. Galima?

– Žinoma.

Aš taip nepratusi matyti jos tokios – atviros, neslepiančios emocijų, ir mano veide veikiausiai atsispindi nuostaba.

– Kas yra, brangioji? – klausia ji. – Kas negerai? Keistai atrodai.

– Atleisk. Tačiau tu taip pasikeitei. Tokia laiminga. Puiku, žinoma, bet aš turbūt jau atpratusi matyti tave tokią.

– Žinau, brangioji. – Ji prisitraukia mano galvą, priglaudžia prie krūtinės. Jai kalbant, jaučiu jaukų jos balso dudenimą, ritmingą širdies plakimą. – Žinau. Mes elgėmės neteisingai, taip? Ir žinai ką? Tavo paikšelė draugė padarė mums didžiulę paslaugą. Mudu su tavo tėčiu taip sunerimome, kai ji paskambino ir prišnekėjo tų nesąmonių. Mes taip išsigandome, taip bijojome tavęs netekti. Ir kai sužinojom, kad viskas gerai... – Ji giliai atsidūsta. – Mes tarsi atgimėme. Ir aš žinau, brangioji, tavo jausmus dėl Reičelės. Žinau, tu jautiesi kalta, jog esi gyva, o Reičelė mirusi. Ir, viliuosi, tu man atleisi, kad niekad apie tai neužsiminiau, niekad aiškiai nepasakiau – tau nėra jokios priežasties jaustis kaltai, tu privalai toliau gyventi. Juk turi būti kokia nors pabaiga, kokia nors... Ai, nežinau... Koks tas klaikus žodis, vartojamas šiuo metu?

Aš atsilošiu ir valandėlę žiūriu į ją.

– Baigtis?

– O taip – baigtis. Turi būti kokia nors baigtis. Bent jau tau, brangioji. Ji buvo tavo sesuo, ne duktė. Būtų neteisinga, jeigu kentėtum amžinai. Būtų neteisinga, jeigu tai sugriautų tau gyvenimą.

– Bet...

– Ne, – pertraukia ji mane. Suėmusi man už smakro švelniai žiūri į akis. – Aš buvau neteisi. Žinojau, kaip tu kankiniesi, bet per daug įsijaučiau į savo skausmą ir neradau jėgų ką nors daryti. Seniai žinojau, kad galiu tau padėti, jei tik prisiversčiau pasakyti keletą paprastų dalykų. Bet neprisiverčiau. Ir todėl man baisiai gėda. Tačiau, brangioji, visa tai galiu pasakyti dabar. – Ir kostelėjusi ji kalba toliau: – Tu nekalta dėl to, kas atsitiko Reičelei. Mes tavęs nė trupučio nekaltiname. Niekada nekaltinome. Ir nedrįsk nė akimirkos manyti, jog mes neva norėjome, kad būtum žuvusi tu, o ne ji. Mes jus abi vienodai mylėjome. Visada.

Aš linkteliu, bet prabilti neįstengiu. Bijau, kad galiu apsipilti ašaromis. Apsižliumbti kaip vaikas.

– Kad ir kaip būtų įžūlu, turiu tave paprašyti keleto dalykų, – taria ji.

– Žinoma, mama, prašyk ko tik nori.

– Pirmiausia noriu, kad man atleistum už mano savanaudiškumą. Už tai, kad pastaruosius porą metų nebuvau gera motina, leidau tau manyti, jog mudu su tavo tėčiu kuo nors tave kaltiname. Mes niekada to nedarėme. Niekada.

Ir tada pravirkstu. Nesusilaikau. Apsikabinusi mamą raudu pasikūkčiodama ant jos krūtinės. Laikydama mane glėbyje, ji kalba toliau:

– Kitas dalykas, kurio noriu, – kad gyventum savo gyvenimą. Kuo gražiau ir laimingiau. Ir niekad o niekad nesijaustum kalta dėl savo laimės. Nė nebandytum. Jeigu negali to padaryti dėl savęs, padaryk dėl mūsų. Dėl manęs ir savo tėčio. Mat jeigu tu, brangioji, nebūsi laiminga, jeigu neturėsi savo gyvenimo, tada mes neteksime visko. Būsime praradę jus abi.