Ребекка Джеймс - Tobula klasta

Kaip tik šis dalykas tikriausiai skaudina ir mano tėvus.Visa, kas svarbaus atsitinka mano gyvenime, – egzaminai, įsimylėjimas, nėštumas, – jiems žiauriai primena viską, ko Reičelė niekad neturės, niekad nedarys.

Užsimerkiu stengdamasi negalvoti nei apie Reičelę, nei apie tėvus. Glaudžiuosi prie Miko traukdama jau tokį pažįstamą jo odos kvapą. Nors atsibudau tik prieš valandą, jau esu pavargusi ir vėl nugrimztu į saldų miegą.

– Nuostabu, – sakau žvalgydamasi po saulės nutviekstą gyvenamąjį kambarį. – Puiku, Mikui labai patiks.

Butas mažas, bet švarus ir šviesus. Grindys medinės, sienos tinkuotos. Prie miegamojo pridurtas mažas kambariukas, skelbime nurodytas kaip kabinetas, jis idealiai tiks kūdikiui. Filipa, stovinti šalia, apkabina man pečius.

– Pats tas, – taria ji. – Manau, radai, ko reikia.

– Pasaka, ar ne?

– Super.

– Mikas bus sužavėtas, tiesa?

– Aha. Manau, taip.

– Ar man rašyti paraišką?

– Žinoma. Ir paklausk, ar galima vėl ateiti rytoj. Apžiūrėtumėt abu su Miku. Bet nesijaudink, jam tikrai patiks.

Aš užpildau paraiškos blankus, atiduodu nekilnojamojo turto agentui, ir abi su Filipa nulipam laiptais į gatvę.

– Einam ko užvalgyt, – pasiūlo Filipa. – Ar išalkai?

– Taip, aš visad alkana. Tik bėda, kad nuo daugybės valgių, kuriuos taip mėgau, mane pykina.

Kol mudvi su Filipa tariamės, ko norėtume pietų, pamatau Alisą. Kitoje gatvės pusėje, bet negaliu nei pasislėpti, nei įsmukti į artimiausią krautuvę, nes ji mus jau pastebėjo. Stovi ir žiūri keistai šypsodama.

– Kas? Kas yra? – klausia Filipa, atsisukdama ton pusėn, kur žvelgiu aš. – O velnias, Alisa.

Alisa mums moja.

– Katrina! Palauk!

Nespėjus mums patraukti savo keliu, ji pereina gatvę ir atskuba prie mūsų.

– Kaip laikaisi? Kaipgi tavo testukas? Ar rezultatas toks, kokio tikėjaisi? – užverčia ji mane klausimais, stengdamasi nematyti Filipos.

Žinau, jog reikia judėti, tiesiog nueiti, bet stypsau it paralyžiuota.

– Helena turbūt nesitveria laime, kad taps močiute? – Susidėjusi rankas ant krūtinės, ji varsto mane dygiu žvilgsniu. – Oi, tačiau turbūt jai dar net nepasakei? Ar ne? Nemėgsti išduoti savo nešvarių paslapčių, tiesa, Katrina? Panelė doruolė... O man, beje, sekasi puikiai, tiesiog fantastiškai, ačiū, kad paklausei. – Ji nusišypso – staigiai ir nenatūraliai ištempdama lūpas, bet vėl susiraukia. – Nors truputį nusivylusi, supranti, nepatenkinta viena tokia, kurią laikiau drauge.

– Mes skubam, Alisa, – sako Filipa. – Turime eiti.

Alisa jos lyg negirdi.

– Nors neturėčiau per daug stebėtis. Žinodama tai, ką žinau, tiesa? Leopardas kailio rašto nekeičia. Bailys ir yra bailys. Turbūt sutinki, Katrina? – Ji paniekinamai nusikvatoja atlošusi galvą. Staiga nutyla ir įbeda į mane akis. – Tačiau tu, Katrina, juk esi ne tik bailė? Tu pabėgai palikdama seserį mirti. Kai gerai pagalvoji, ji tikriausiai ir buvo nužudyta tik dėl to, kad tu pabėgai. Ar kada nors apie tai pagalvojai? Matai, tie berniokai tikriausiai norėjo jus tik išprievartauti. Abi. Bet pamatę, kad tu ištrūkai ir pabėgai, tikriausiai supanikavo. Supanikavę nužudė vargšiukę Reičelę. Taigi esi ne tik bailė, Katrina, sutinki? Tu išgelbėjai savo kailį paaukodama Reičelę. Savo neįkainojamą kailį.

– Nutilk, Alisa, – piktai pertraukia ją Filipa. Ji paima man už rankos ir trūkteli prie savęs. – Užsičiaupk, kvaila ragana, arba aš tau taip užvažiuosiu, kad savaitę nepasikelsi.

Mane taip apstulbino Filipos žodžiai, jos netikėtas pyktis, jog aš tik stoviu išsižiojusi ir spoksau.

– Ką gi, gerai. – Alisa išsiviepusi nužvelgia Filipą nuo galvos iki kojų. Bet jos pasipūtimas jau išgaravęs, toliau ji kalba nebe taip tvirtai. – Vadinasi, Katrina, dabar jau su tokiom draugauji? Su padugnėm? Na, nėr ko stebėtis. Kaip sakoma, toks tokį pažino...

Filipa apkabina man pečius ir veda tolyn nuo Alisos. Mes nueiname kiton pusėn.

– Geros dienos! – neva maloniai šaukia Alisa mums pavymui. – Buvo dieviška taip netikėtai susitikti. Tikiuosi, greit vėl pasimatysime.

– Negaliu patikėti, kad tu jai taip pasakei, – tariu negalėdama atsitokėti nuo siaubūnės Alisos ir žavėdamasi netikėta Filipos drąsa.

– Žinau, – atsidūsta ji. – Nesusilaikiau, taip ji mane supykdė. Mano mamai būtų gėda dėl manęs.

– O man atrodo, kad buvai nuostabi. Panaši į užsirūstinusią karalienę Elžbietą ar panašiai. Puikus vaizdas.

Filipa atsigręžusi pasižiūri.

– Galime taip nebelėkti, ji eina kiton pusėn. Katrina, bet ji ir baisi. Tikrai psichopatė. Šiurpoka.

– Žinau.

Filipa sustoja, atsisuka į mane.

– Tačiau tu juk neimi į širdį visko, ką ji sako? Visų tų piktų nesąmonių apie Reičelę. Žinai, kad jos žodžiuose nėra nė lašo tiesos.

– Sunku nepaisyti jos kalbų, – tyliai tariu nuleidusi akis į šaligatvį. – Juk Alisa teisi. Aš tikrai ją palikau. Tikrai pabėgau. Teisme advokatai kaip tik tuo ir rėmėsi. Jie sakė, kad vaikinai neketino nieko žudyti. Taip atsitiko tik todėl, kad jie išsigando. Man dingus juos apėmė panika...

– O ką jie dar galėjo sakyti? Nejau prisipažins planavę Reičelę nužudyti? Tačiau nereiškia, jog to nebuvo.

Aš nusigręžiu nuo jos. Žiūriu, kaip Alisa drožia priešinga kryptimi.

– Bet iš kur ji taip žino, ką kalbėti? Kaip pataiko skaudžiausiai įgelti? Iš kur tik savimi besidomintis žmogus gali turėti tokį įžvalgumą?

– Todėl, kad ji pagedusi. Ji akylai seka viską, kas pasaulyje bjauriausia. Be to, tikriausiai skaito laikraščius ar dar ką. Renka medžiagą. Ieško, kaip geriausia tave įskaudinti. Nenustebčiau, jeigu taip būtų.

– Galbūt. Tačiau vis tiek ji gali būti teisi. Gal kaip tik aš atsakinga už tai, kas ištiko Reičelę. Jeigu būčiau pasilikusi, nepabėgusi... Gal viskas būtų buvę kitaip.

– Atsiprašau, Katrina, bet šneki nesąmones. – Filipa treptelėjo koja. – Kokie niekai. Tu pasielgei teisingai. Pasielgei taip, kaip tavim dėtas kiekvienas būtų pasielgęs. Klausyk, kaip jaustųsi tavo tėvai, jeigu tie niekšai jus abi būtų nužudę? Jeigu abi jų dukros būtų žuvusios? Taip ir būtų atsitikę, jeigu nebūtum pabėgusi, jeigu būtum mėginusi priešintis. Būtų buvę dar blogiau.

– Galbūt, – gūžteliu aš. – O gal ir ne. – Įsikimbu jai į parankę ir švelniai spusteliu. Ji visada man tokia gera. – Tačiau tu negali žinoti. Jei būčiau pasilikusi toje pašiūrėje, gal jie būtų išprievartavę Reičelę ir nuvažiavę. Jei nebūčiau pabėgusi, gal nebūtų jos nužudę. Gal ji tebebūtų gyva. Galbūt aš tik gelbėjau savo kailį mainais už Reičelės gyvybę. Ir dar ne viskas. Aš kalta ne tik dėl to, – kalbu toliau. – Aš juk buvau už ją atsakinga. Visų pirma neturėjau vestis jos į tą vakarėlį. Turėjau parvaryti ją namo, prie pianino. Kitą dieną jos laukė rečitalis. Jei tik būčiau deramai ja rūpinusis, viskas būtų buvę gerai, būtų buvę kitaip.

Filipa neginčija mano žodžių ir nesako, kad esu juokinga. Ji tik uždeda rankas man ant pečių ir įdėmiai pasižiūri į akis.

– Katrina, praeityje yra milijonai dalykų, kuriuos pakeitus viso to turbūt galėjo neįvykti. Bet jeigu nori taip mąstyti, jei nori save kaltinti, kam pabėgai ar kam vedeisi Reičelę į vakarėlį, kaip tada dėl tavo tėvų? Jie turėtų kaltinti save, kodėl nebuvo namie. Turėtų kaltinti save pirmiausia už tai, kam patikėjo tau rūpintis Reičele, kodėl po pamokų jos neparvežė namo. O kaip dėl to berniuko, tavo draugo, kuris leido tau sėstis į tą automobilį? Ir jis turėtų save kaltinti. Kaltė plisdama galėtų pasiekti kiekvieną. Ir galbūt kiekvienas, susijęs su ta istorija, tikrai jaučia sąžinės graužimą, galvoja, ar būtų kas pasikeitę, jeigu būtų pasielgęs taip, o ne kitaip. Tačiau netikęs sprendimas tavęs nedaro žmogžude. Tau buvo penkiolika metų, tu panorai nueit į vakarėlį. Nepaklusai taisyklėms. Na ir kas? Tu nepadarei nieko, ko nebūtų padaręs bet kuris pasaulio penkiolikmetis. Juk tu negalėjai žinoti, kas atsitiks. Privalai liautis taip maniusi. Beprotybė. Vieninteliai žmonės, kalti dėl Reičelės nužudymo, yra tie vaikinai. Tu, Katrina, buvai auka. Tu, Reičelė ir tavo tėvai. Tu pakliuvai į baisią, netikėtą padėtį ir darei, kas tuo laiku tau atrodė tinkamiausia. Tu nepadarei nieko blogo, nieko, dėl ko reikėtų gėdytis. Nieko.