Ребекка Джеймс - Tobula klasta

– Ne, nejuokauju. Gali pamanyti, kad iki tol nėra pasitaikę tokių dalykų. Juk nėra negirdėta ar neįmanoma.

– Žinau, kad nėra neįmanoma, nesu tokia idiotė. Tačiau, Mikai, tokios kaip aš baigusios mokyklą vaikų negimdo. Tokios kaip aš stoja į universitetus, daro karjerą. Liaukis. Grįžk į tikrovę. Mano tėvai garantuotai neištvertų.

– Ir tu galėtum stoti į universitetą. Stoja ir turėdamos vaiką. Klausyk, nors minutę pamiršk savo tėvus. Pamiršk, ką gali pamanyti kiti žmonės. Negalima gyventi dairantis į kitus. Kvaila.

Ir jis teisus. Šitas nėštumas man kelia didžiausią siaubą dėl to, ką gali pamanyti kiti. Tėvai, mokyklos draugės, mokytojai. Įsivaizduoju save su didžiuliu pilvu, paskui – su klykiančiu kūdikiu ant rankų. Ir kaip žmonės spokso į mane, šnibždasi manęs gailėdami. Kai galvoje malasi šitokie tariamo pasmerkimo vaizdai, sunku suprasti, ką iš tikrųjų manau, ko iš tikrųjų galiu norėti.

– Eisiu, padarysiu arbatos, – sako Mikas ir patraukdamas už rankos pastato mane ant kojų. – Kodėl tau neprigulus?

Darau, kaip jis pasiūlė, ir, nepaisant neramių minčių, įstengiu giliai įmigti. Kai pabundu, Mikas sėdi šalia sklaidydamas kažkokį muzikos žurnalą.

– Labutis.

– Labutis.

– Ar geriau jauties? – Jis prideda delną man prie kaktos, aš nusijuokiu.

– Juk neturiu karščio, kvailiuk.

– Žinau. Žinau. Bet kai susirgdavai, argi mama taip nedarydavo? Ir argi nuo to nepasijusdavai geriau? Ar nesvajodavai susirgti kaip reikiant, kad galėtum visą savaitę neiti į mokyklą?

– Bet aš nesergu. Aš nėščia.

– Teisingai. Bet nusiminusi.

Aš atsisėdu.

– Nejaugi?

– Nežinau. O ar nusiminusi?

– Nežinau. O tu?

Jis kvatoja.

– Jeigu tu nusiminusi, tada ir aš. Jeigu tu ne, ir aš ne.

– Gerai nesuprantu. Kažkodėl jau neatrodo taip baisu. – Gūžtelėjusi nedrąsiai nusišypsau. – Galbūt aš tik sapnuoju, ar ką.

Jis man žnybteli į ranką.

– Jauti?

– Taip.

– Vadinasi, nesapnuoji.

– Bet rimtai – ką pats manai? Ar taip jau blogai? Kad aš nėščia?

– Vaje, Katrina, nežinau. Gal ne taip jau ir blogai. – Jis nusišypso – švelniai, atsargiai – nenuleisdamas akių nuo mano veido. – Bent jau aišku, jog didelis dalykas.

– Tikrai. – Nežinia kodėl kelios valandos miego mano požiūrį visiškai pakeitė – staiga nėštumas iš baisios nelaimės virto netgi pageidautinu. Išsiveržęs iš krūtinės, gerkle pakyla viltingas jaudulys, ir aš imu juoktis. – Netgi milžiniškas.

– Dieve mano – kūdikis.

– Taip, – sakau, – kūdikis.

– Mūsų kūdikis.

– Taip.

– Argi galėtume nužudyti gyvybę, kurią patys pradėjome? Šitas kūdikis mūsų. Mudviejų. Dalelė tavęs ir dalelė manęs, – kalba Mikas.

– Taip.

– Nebent tu tikrai to norėtum. Betgi tu nenori? Daryti aborto? Ar nori?

– Ne. Ne, nenoriu. – Aš viltingai šypsausi. – Manau, kad norėsiu. Manau, norėsiu jį išsaugoti.

Visa ta diena paženklinta isteriško šoko būsenos. Kitą rytą pasakome Filipai, ji taip susijaudina, su tokiu įkarščiu puola planuoti ateities, jog abu kvatojame apimti dar nedrąsaus džiaugsmo. Šleikštulys nepraėjo, tačiau žinant, nuo ko pykina, nebe taip sunku ištverti. O kai jau žinau iš tiesų neserganti, begalinis nuovargis ir galėjimas bet kada užmigti atrodo tik nesunkus ir netgi keistai malonus požymis, rodantis, kad mano kūnas pluša augindamas naują žmogutį.

Nuėję į biblioteką pasiimame krūvą knygų nėštumo tema. Spalvotos iliustracijos jose rodo embrioną įvairiais jo raidos etapais. Mes bandome nustatyti, kiek tiksliai savaičių mūsų kūdikiui, ir ieškome iliustracijos, atitinkančios jo amžių. Negalime atsistebėti, kad jis jau tikriausiai turi rankytes, kojytes, akis, burną, nosį. Ir plakančią širdį.

Mikas mano, jog mums reikia išsinuomoti atskirą butą ir jame kartu apsigyventi.

– Žinok, visą gyvenimą svajojau apie tokią merginą kaip tu, – sako jis. – Man nereikia daugiau laiko, nereikia tavęs geriau pažinti. Aš tik noriu būti su tavim. – Kai aš garsiai suabejoju, ar ne per didelė atsakomybė, ar mes ne per daug skubame, jis juokiasi purtydamas galvą. – Katrina, mes turėsime kūdikį. Didesnės atsakomybės negali būti. Jau per vėlu neskubėti. Per vėlu veikti vadovaujantis sveiku protu. – Jis apkabina mane, pabučiuoja. – Nesijaudink. Viskas bus puiku. Nesirūpink.

Vidurnaktį kužda man:

– Susituokime. Metrikacijos biure. Rytoj pat.

Juokdamasi prieštarauju:

– Nieko nebus. Gal išprotėjai? Man tik septyniolika.

Bet širdyje mane sujaudino jo romantiškas pasiūlymas, tai, kad jis mane myli ne mažiau negu aš jį. Ir net nori mane vesti.

Tačiau kartu išsinuomoti butą neatrodo beprotybė. Nutariu, jog net labai praktiška mintis. Mikas juk negalėtų atsikraustyti pas Vivjeną, o Miko nuomojamas kambarys per mažas. Be to, negalime tikėtis, kad jo buto draugas pakęs naujagimį.

Rytą pabundu anksti, Mikui tebemiegant. Atsikeliu, užplikau arbatos. Pasiėmusi arbatinuką ir vakarykštį laikraštį grįžtu į kambarį. Vėl lipu į patalą, atsiverčiu skelbimus ir imu žiūrėti išnuomojamus butus.

– Šitas gali būti šaunus, – po valandėlės tariu. – Vieno miegamojo, medinės grindys, nauja virtuvė. Netoli Bondžio paplūdimio. Trys šimtai penkiasdešimt dolerių per savaitę.

Mikas atsimerkia. Suvokęs, ką skaitau, išsišiepia.

– Pakartok, gerai neišgirdau.

– Vieno miegamojo, medinės grindys, nauja virtuvė. Netoli Bondžio paplūdimio. Mikai, aš paskambinsiu tėvams. Jie norės su tavimi susipažinti. Iš tikrųjų negalime nuomotis, kol jiems nepapasakojau apie tave. Juk jie kol kas moka mano nuomą, mane išlaiko.

– Žinoma. – Mikas atsisėda. – Bet viskas bus gerai. Net jeigu jie nenorės mokėti už tave, kai apsigyvensime kartu, aš vienas įstengsiu. Nepražūsim.

– Tu toks geras. Bet nemanau, kad turėsime su jais vargo. Dėl manęs jie kaži ką padarytų. Iš tikrųjų netgi per daug mane lepina, nepalyginti su kitų tėvais.

– Ir suprantama.

– Turbūt.

– Tau taip pat reikės susipažinti su mano tėvais.

– Žinau. – Baksteliu į laikraštį tušinuku. – Ar šiek tiek neima baimė? Ar jie nepamanys, kad mes iš proto išsikraustėme? Laukiamės kūdikio? Jau ieškome bendro buto?

– Neabejoju, kad palaikys mus bepročiais. Iš pradžių. Taigi turėsime įrodyti, jog jie klysta. Geriau tave pažinę pamils.

Numetu laikraštį, šmurkšteliu po antklode.

– Ir maniškiai tave pamils.

Deja, nesijaučiu taip tvirtai, kaip kalbu. Iš tiesų nemanau, kad tėtis su mama apsidžiaugs. Taip ir matau jų veidus man pranešus naujieną – nebylų mamos nepritarimą, tėčio nuostabą. Jie beveik nepriekaištaus, nerodys pykčio, nešauks ant manęs, bet žinau, kad laikys tai tragedija, savotiška katastrofa, ir skausmas jų veiduose bus milijoną kartų blogiau už atvirą pyktį. Mieliau kęsčiau jų barimą ir riksmus.

Man ne tik neramu dėl jų požiūrio į mano nėštumą – iš naujo užgula kaltė dėl Reičelės. Mano gyvenimas tęsiasi, rutuliojasi, suka vis naujais, netikėtais keliais. Kaip būtų pritariamai pasakiusi mano psichologė, aš žygiuoju pirmyn. Reičelės mirtis nebėra visa ko ašis, ji nebelemia manojo „aš“, ir dabar jau suprantu: neišvengiama, kad kuo ilgiau gyvensiu, kuo daugiau man visko nutiks, tuo mažiau berūpės jos gyvenimas ir mirtis. Aš pamiršiu. Nebesiilgėsiu jos kiekvieną kiekvienos dienos akimirką. Tai panašu į išdavystę – dar vienas pavyzdys, kaip aš pabėgu palikusi ją vieną.