Ребекка Джеймс: Tobula klasta

Staiga, pralenkusi jus, žolėtu šlaitu ji pasileidžia į paplūdimį. Pasilenkusi nusispiria batelius, meta ant smėlio. Bloškia žemėn megztinį, vienu staigiu judesiu išsineria iš suknelės.

– Eikš čia, Katrina! – šaukia ji. Vėjas drasko jai plaukus. – Nebūk visą gyvenimą tokia ištižėlė! Štai tau proga parodyti nors lašelį drąsos. Eikš čia!

Ji pasileidžia į vandenį. Lekia per lūžtančias bangas, kol vanduo pasiekia pusiaują, ir tada panyra, dingsta.

Jis žiūri į tave. Išsigandęs.

– Velnias!

Ir štai jis taip pat nubėga, paknopstom nugarma šlaitu. Tu skubi iš paskos.

Judu stovite prie vandens, šaukiate:

– Alisa! Alisa!

– Alisa! Kur tu, Alisa? – surinka jis, įbrenda į vandenį apsiavęs ir dar garsiau šaukia: – Alisa! – Paskui priduria: – Paskęs velnio merga.

– Gelbėkit! – staiga išgirstate silpną pagalbos šauksmą, kažkur labai toli. Čia tokia vėtra, toks šaltis, toks vėjas, bangos taip žiauriai daužo krantą. Bet ir vėl išgirstate: – Gelbėkit!

Jis bėga per smėlį.

– Va ten. Alisa! Alisa! Man rodos, matau, – sako jis. Pakelia galvą, prišoka prie tavęs, pabučiuoja į skruostą.

– Ne, – ištari tu. – Ne. – Tą vieną žodelį. Bet per vėlu – jis jau pūkšteli į vandenį, su batais, su viskuo ir, nespėjus tau pasakyti, kad nors džinsus nusimautų, išnyksta tamsiose bangose.

Tu stovi ten. Klyki šaukdama jį vardu. Klyki ir klyki. Raudi. Lakstai pakrante. Bet nieko negirdi, nieko nematai – prieš akis tik juodas juodas vanduo.

Tačiau dabar tu nebūsi bailė. Nepabėgsi. Šįkart parodysi nors lašelį drąsos.

Tu žengi į jūrą, brendi lėtai, vis šaukdama jį vardu, nes nežinai, kur jis, kur jo ieškoti. Brendi, kol vanduo apsemia šlaunis, o stipri srovė ima traukti, versti iš kojų. Jau tuoj tave pargriaus, įveiks, paskandins, bet išgirsti balsus. Šūkaujant vyrus ir moteris.

Paskui kažkas tave sugriebia, tu parvirsti. Kažkas skaudžiai trūkteli už plaukų. Tempia tave už jų, velka, vanduo užlieja veidą, jo pilnos burna ir akys. Dar vienas smarkus trūktelėjimas, ir tu aukštielninka tysai ant smėlio.

Tu palieti jo skruostą ir staigiai atitrauki ranką.

Numirėlio oda nebepanaši į odą. Išvis kaip ne žmogaus. Tokia šalta, sustingusi, negyva. Jo nebėra – šis pastiręs pilkas daiktas ant lovos tėra tuščias kevalas, ir tau nė kiek nesinori bučiuoti šitų pamėlusių lūpų, glostyti ledinių skruostų. Šioje kraupioje ligoninės patalpoje tavęs niekas nelaukia, tik tuščia nebūtis, gyviesiems neturinti jokių atsakymų, nesuteikianti nei ramybės, nei paguodos.

34 skyrius

Mama ir tėtis kartu su Miko tėvais atituština butą. Aš esu pas tėvus, guliu po antklode. Neįmanoma, kad padėčiau iškraustyti mudviejų bendrą gyvenimą, mūsų ateitį, mūsų svajones, ir aš dėkinga, kad niekas iš manęs to nesitiki. Jie taip puikiai tvarkosi, jog viską baigia tą pačią dieną. Kai grįžta namo, mama ateina į mano kambarį, atsisėda ant lovos krašto.

– Mes parsivežėme Miko elektroninius būgnus. Taip pat įrašus. Jo tėvai pamanė, gal norėsi juos turėti.

Negaliu nė pagalvoti apie tylinčius Miko būgnus, įrašuose uždarytą jo muziką, bet vis tiek dėkodama linkteliu ir nusisuku į sieną užspaudusi delnu burną.

Mama uždeda ranką ant antklodės ir ima raminamai glostyti koją.

– Mes, žinoma, pasakėme apie kūdikį, – taria ji.

– Aaa... – nors ką burbteliu dėl mandagumo ir kad parodyčiau šiokį tokį susidomėjimą, tačiau noriu tik vieno: kad ji išeitų, paliktų mane. Leiskite man paverkti niekieno nematomai. Atrodo keista, kad vos prieš kelias dienas taip jaudinausi, ką visi pamanys apie mano nėštumą. Dabar nė trupučio neberūpi. Ir net neįsivaizduoju, kad man gali gimti kūdikis.

– Na, aišku, iš pradžių jie apstulbo. Bet, manau, vis dėlto patenkinti. Juk kūdikis Miko, o tai jau šis tas. Šiokia tokia paguoda.

Su jais susipažįstu per Miko laidotuves. Filipa panaši į Miko tėvą, motina – tiesiog gyvas Mikas. Ji mane apkabina ir ilgai spaudžia glėbyje. Traukiu į save jos kvapą, bet pagaliau pati ištrūkstu iš jos rankų.

Pusę metų gyvenu kaip robotas. Viską darau, ko iš manęs tikimasi, – gerai valgau, daug vaikštau po apylinkes, – bet jaučiuosi svetima viskam, kas vyksta, būsimu kūdikiu nė kiek nesidomiu. Kelis kartus mane aplanko Miko tėvai ir Filipa, tik būdama su jais pajuntu šiokį tokį ryšį su Miku, pajuntu, jog vis dėlto gyvenu. O šiaip vaikštau kaip koks zombis. Gyvoji numirėlė.

Sąrėmiai prasideda dieną prieš nustatytą datą. Iš pradžių skausmą sutinku su džiaugsmu, juk jis tik fizinis, daug lengviau ištveriamas negu emocinis, ir jam tolydžio stiprėjant mane apima kažkoks nesveikas pasitenkinimas.

Tačiau skausmas užtrunka dvi dienas ir dvi naktis, pagaliau tampa toks siaubingas, jog meldžiu dievus jį nutraukti, klykiu akušerėms, kad man kaip nors padėtų, bet jos tik linksi, šypsosi ir liepia stangintis, ir pagaliau aš pradedu stumti, stumti, stumti, ir štai pasirodo ji. Sara. Miko duktė. Mano mergytė.

Nežinau, gal kad liovėsi skausmas ar dėl kokio hormonų antplūdžio, bet mane užlieja begalinė meilė ir dėkingumas. Už savo mergytę, už mamą ir Filipą, kurios padėjo jai ateiti į pasaulį, už tas akušeres, už visą pasaulį. Aš jį jaučiu – kaip niekad nejaučiau po Miko mirties. Tada paimu savo dukrelę, dar šlapią ir gličią, priglaudžiu prie krūtinės ir tyliai kuždu maldą Mikui, iškilmingai pasižadėdama amžinai mylėti mudviejų vaikelį.

35 skyrius

Robis šypsosi. Nedrąsiai, bemaž bailiai, tačiau kai aš linkteliu ir nusišypsau, jis ima juoktis. Akimirka, ir jis jau stovi priešais, spaudžia man ranką.

– O Dieve, Katrina, čia tu! Negaliu patikėti. Tikrai tu.

Iš arti matau, kad atrodo vyresnis, – be abejo, juk praėjo penkeri metai, – bet branda jam tinka. Veidas vyriškesnis, liesesnis, kažkoks griežtesnis.

– Mama, mamyte, kas tas dėdė?

Žiopsodama į Robį, Sara tampo man už kelnių. Jis atsitupia, kad veidai būtų viename aukštyje.

– Labas, aš – Robis. Senas tavo mamytės draugas.

– Nejaugi? – Sara pakreipia galvytę, užjaučiamai žiūri į Robį. – Tu neatrodai senas. Nepanašus į mano močiutę ir senelį.

Robis kvatoja, o Sara, negalėdama atsispirti kalno traukai, apgailestaudama pamoja Robiui, paima rogutes ir ima kopti aukštyn.

Mudu su Robiu stovime šalia lydėdami ją akimis.

– Kokia graži, – taria jis. – Tikra princesė.

– Taip. Panaši į tėvą.

– Ir į tave.

Norėčiau jam pasakyti tūkstančius dalykų, galėčiau kalbėtis su juo valandų valandas, tačiau čia ir šią akimirką nesugalvoju nė vieno žodžio. Taip ir stypsome tylėdami, kol jis paliečia man ranką.

– Turiu grįžti prie darbo. Negaliu imti ir nueiti. – Jis grįžteli į būrį žmonių už mūsų. – Jie manęs laukia.

– Na, žinoma, eik, – tariu nežiūrėdama jam į akis.

– Buvo nuostabu su tavim susitikti. Tokia staigmena.

– Visiškai netikėta. – Ir dabar, žinodama, kad jis nueis ir man niekas nebegrės, galiu tiesiai pažvelgt jam į veidą. – Bet netikėtumas labai mielas. Ir man buvo smagu tave pamatyti.

Jis spusteli man ranką ir linktelėjęs žengia šalin. Aš jau einu lipti į kalną paskui Sarą, bet jis mane pašaukia.

– Ko? – klausiu atsigręžusi.

– Ar vėliau turėsi laiko? Šį vakarą? Gal pavakarieniautume?

Nutariame, jog geriausia valgyti vakarienę mano namelyje, kad nepairtų Saros dienotvarkė. Robis ateina pusę septynių, atsineša visko, ko reikia valgiui pataisyti. Sara jau pavalgiusi ir išmaudyta, apvilkta pižamėle sėdi ant sofos ir žiūri filmuką.