Ребекка Джеймс - Tobula klasta

– Užsirauk, Šinai, storas kretine, – metė Grantas taip žiauriai, jog pamaniau Šiną panorėsiant atsikirsti. Bet Šinas kvailai nusiviepė ir spustelėjo Grantui petį. Keistai meiliu judesiu.

– Papasuok rūkyt, gerai?

Grantas pamėtėjo Šinui pakelį cigarečių.

– Na, gerai, – tariau. – Tik įspėsiu jį, kad važiuojam. Neužgaišinsiu. – Papurčiau Reičelei petį. – Reiče, aš tuoj grįšiu. Šitie berniukai mus parveš namo. Gerai, Reiče?

– Parveš namo? – Ji atsimerkė, nepatenkinta patempė lūpą. Vėl užsimerkdama sumurmėjo: – Ar jau reikia važiuoti? Kaip gaila. Man taip linksma.

– Gerai? – atsiklausiau Grantą. – Tuoj grįšiu.

Puoliau atgal į daržinę, iškart radau Vilį. Jis kalbėjosi su būreliu prie užpakalinių durų.

– Nieko, – tarė išvydęs mane. – Va juos klausinėjau, ar nematė Reičelės.

– Viskas gerai, aš ją radau. Gatavutė. Turiu pargabenti namo. Mus parveš.

– Parveš? Kas?

– Kažkoks Grantas. Viskas gerai. Tikrai. Ji sėdi jų mašinoj, vis tiek negaliu jos ištraukti. Girta kaip pėdas. – Nekantriai mostelėjusi ranka pabučiavau jam į skruostą. – Na, bėgu. Bijau, kad ji neapsivemtų, nenualptų ar dar ko nors neatsitiktų.

– Tvarka, važiuoju su jumis.

– Ne, nereikia, būk su draugais. – Nusišypsojau, spustelėjau jam ranką. – Išgerk už mane.

Ir išbėgau laukan.

Berniokai visi sėdėjo automobilyje, laukė manęs. Įsėdau šalia Reičelės, užtrenkiau dureles. Reičelės galva buvo atkragusi, akys užmerktos. Burna pražiota. Kilstelėjau jai smakrą, ir ji susičiaupė. Paliečiau skruostą.

– Reiče, važiuojam namo, – pasakiau. Pasilenkusi užsegiau jai saugos diržą.

Ji prasimerkė, vos vos šyptelėjo.

– Geraiii...

– Gersi alaus? – Šinas per Reičelę atkišo man atidarytą „VB“ skardinėlę.

– Oi ne, ačiū. Jau gana.

– Šūdas, – burbtelėjo jis, atkakliai kišdamas man skardinę. – Bent paimk, ką? Tavo garbei atidariau.

Paėmiau skardinėlę, atsargiai pridėjau prie lūpų, suvilgiau jas, bet į burną nesiurbtelėjau. Nebenorėjau alkoholio. Mane troškino, buvau pavargusi, svajojau apie stiklinę vandens ir minkštą lovą.

– Ačiū. – Bandžiau Šinui nusišypsoti, bet jis jau spėjo nusisukti. – Labai ačiū už pagalbą, – pasakiau Grantui.

– Nėr už ką, a ne?

– O Dieve, labai atsiprašau, kad tokia nemandagi. Aš Keitė. Keitė Boidel.

– Keitė? Gerai. Tvarka.

Savo draugams jis manęs nepristatė, ir aš jau ketinau pati su jais susipažinti: sėdintiesiems priekyje paploti per petį, prisistatyti, paduoti ranką. Tačiau mašinoje buvo labai nejauku, be to, jie patys nerodė jokio draugiškumo – sėdėjo lyg mietą prariję ir spoksojo tiesiai prieš save, todėl nutariau nesivarginti. Vargu ar jiems reikia mano draugystės. Jaučiau, kad tokios ceremonijos jiems tik pasirodytų keistos ir nereikalingos.

Taigi žiūrėjau pro langą į lekiantį kraštovaizdį ir tylėjau. Galvojau, ką sakysiu mamai su tėčiu. Teks iškloti tiesą, niekur nedingsi. Jie kaipmat supras, kad Reičelė girta, gal net turės padėti man įvesti ją vidun. Jie išgirs automobilį vos mums privažiavus. Įsivaizdavau, kaip juodu išpuola laukan: susirūpinęs mamos veidas tampa griežtas ir piktas, jos šaltas tylėjimas iškalbingesnis už bet kokį barimą. Tėtis nusivylęs, iš nuostabos kraipo galvą. “Bet kaip tu galėjai, Katrina? – sakys. – Mes tavim taip pasikliovėme.“

Bus baisu, savaitgalis sugadintas, o mudvi su Reičele turėsim atkentėti už netikusį elgesį. Bet aš nesigailėjau. Netgi tada, kai visos linksmybės pasibaigė, laukė tik priekaištai ir pamokslai, krūtinėje tebejaučiau kietą džiaugsmo branduolį, kurio niekas negalėjo atimti. Aš myliu Vilį. Jis myli mane. Ir jis toks nuostabus, toks švelnus ir geras. Saugosiu šitą tikrumo branduolėlį, savo meilės lobį, jis mane šildys ir džiugins, kad ir kas atsitiktų. Kai viena sėdėsiu savo miegamajame stumdama namų arešto dienas (dėl bausmės neabejojau), prisiminimas, kaip šįvakar buvome kartu, ir ateities viltis padės jas ištverti, netgi įprasmins.

Aš taip užsisvajojau apie Vilį prisimindama jo glamones, be paliovos atkurdama atmintyje šįvakar jo sakytus žodžius, kad ne iš karto pastebėjau, jog vaizdai už lango visiškai nematyti, neturiu supratimo, kur važiuojame.

– Klausyk, Grantai, – tariau. – Nepamiršk, mes gyvename Tureke. Kažin ar šitas kelias geriausias.

– Nepamiršk, mes gyvename Tureke.

Tik po valandėlės suvokiau, ką Grantas pasakė, – kad jis tyčiodamasis pamėgdžiojo mane. Nespėjau pagalvot, kodėl taip daro, kai jis, staiga bjauriai nusikvatojęs, pakartojo idiotiškai plonu balsu, kapodamas balsius, pajuokdamas taisyklingą mano tartį:

– Nepamiršk, mes gyvename Tureke. Kai kam pasisekė, a ne? O kai kam nepavyko apsigyventi Tureke. – Jis grėsmingai nusijuokė. – Kai kurie iš mūsų gauna tenkintis Sanšainu ar Veribiu ir panašiai. Tiesa, Šinai?

Šinas nusijuokė. Trumpai, nervingai ir baisiai dirbtinai. Atsisukau į jį su šypsena, bet jis į mane nežiūrėjo. Spoksodamas į kelią pakėlė prie lūpų skardinėlę. Man dingtelėjo, kad, jeigu ne tie riebalai, jo veidas būtų labai gražus: nuostabiai mėlynos akys, puiki oda. Būtų gražuolis, jeigu numestų svorio. Paskui nusistebėjau, kad jo ranka dreba, – jis net nepataikė į burną ir alus nutekėjo per smakrą. Kakta išmušta prakaito, ir man toptelėjo, jog jis bijo. Valandėlę jo net pagailo – įdomu, ko gi jis bijo?

Štai tada supratau, kad mudviem su Reičele gresia pavojus.

Mane nutvilkė baimė. Ji taip sugniaužė gerklę, kad vos galėjau nuryti seilę, skaudžiai suspaudė skrandį, ėmė drebėti rankos, širdis daužėsi. Atšiaurus berniokų tylėjimas, jų vengimas žiūrėti į mane staiga pasidarė kone apčiuopiamas. Stebėjausi, kaip iki tol nepajutau. Beviltiškai stengdamasi pargabenti Reičelę namo elgiausi kvailai, lengvabūdiškai. Maniau, jie tiesiog nemandagūs, gal nė nežino, kaip reikia elgtis, tačiau dabar supratau, kad jų šaltumas kur kas šiurpesnis.

Jie žino, kas bus. Aš nežinau, ką jie suplanavę, kur mus veža, bet jie žino. Jie visi susimokę. Ir galės padaryti ką panorėję. Abi išprievartauti. Nužudyti.

Jie sugirdė Reičelei narkotikų, pamaniau. Ir iškart supratu, jog tai tiesa. Ir man jie bandė sugirdyti narkotikų. Štai kodėl norėjo įsiūlyti savo alaus. Rohipnolis. Buvau girdėjusi apie jį, mokykloje policininkai mus įspėjo: “Visad gerkite tik savo gėrimus. Niekad negerkite to, dėl ko nesat tikri šimtu procentų.“

Bet Reičelė... Tokia patikli. Tokia naivi. Ji negalėjo net įsivaizduoti.

Jie vengė žiūrėti į mane ar kalbėti su manimi, kad nepajustų užuojautos.

– Grantai, man baisu, – tariau baimės taip pakeistu balsu, kad jo beveik nepažinau. – Prašau, parvežk mus namo. Prašau.

– Aš jus ir vežu namo, po velnių. Koks nedėkingumas! Mes tik pirma užvažiuosim į vieną vietą. Kai ko sutvarkyti. – Jis dirstelėjo į mane per petį ir šyptelėjo pamerkdamas akį. Žiauri paguodos karikatūra.

Buvo aišku, kad Grantas – jų vadeiva. Elgėsi ramiai ir su pasitikėjimu, vairavo niūniuodamas, alkūnę uždėjęs ant lango rėmo. Kiti vaikėzai atrodė nervingi, įsitempę, o Grantas ne. Kiti garsiai nekalbėjo ir nesižvalgė – ir niekaip neparodė pripažįstantys mano buvimą. Nutariau, jog beprasmiška kreiptis į Grantą. Bet mačiau – kiti berniokai nesijaučia taip tvirtai. Galbūt suprato, kaip negerai elgiasi. Gal jie mūsų pasigailės.

Geriausia tikimybė buvo tai, kad Grantui tiesiog patinka žmones gąsdinti ir šitas pasivažinėjimas tėra toks žaidimas. Piktai pasijuokęs iš mūsų vis dėlto parveš mus namo arba kur nors paliks – sveikas ir gyvas. Tai buvo didžiausia mano viltis, palankiausias įsivaizduojamas scenarijus. Bet mano galvoje sukosi verpetai kitokių vaizdų, šiurpesnių scenarijų, kur kas įtikimesnių variantų, – išžaginimas, kankinimai, nužudymas, – ir staiga jie visi man pasirodė taip siaubingai galimi, jog pravirkau. Kūkčiojimas purtė kūną, rauda dusino. Užsidengiau burną mėgindama sutramdyti verksmą: nenorėjau jų erzinti, nenorėjau pykdyti, bet Grantas atsisukęs dėbtelėjo į mane, papurtė galvą ir caktelėjo liežuviu lyg nusivylęs manimi.