Ребекка Джеймс - Tobula klasta

Jis tylėdamas linkteli.

– Mes nuėjom į vieną vakarėlį.

Pastatau stiklinę, susidedu rankas ant kelių, giliai įkvepiu ir imu pasakoti.

Šį sykį neverkiu ir nedejuoju. Ištrykšta viena kita ašara, bet aš nekantriai jas nubraukiu. Filipa ir Mikas klausosi tyliai, nieko nesakydami. Kai baigiu kalbėti, Filipa atsistoja, apeina staliuką ir tvirtai mane apkabina.

– Ačiū, kad papasakojai, – taria ji.

Pasižiūriu į Miką. Jo akys blizga nuo ašarų. Jis nusišypso man – užjaučiamai ir liūdnai, sumišęs ir nežinodamas, ką sakyti. Tokio atsako ir laukiu, todėl savo ruožtu dėkinga jam nusišypsau.

18 skyrius

– Palauk, – tariau. – Nereikia. Ne dabar, ne čia. Šitaip nenoriu.

– O Dieve... – Vilis nuslydo nuo manęs ir atsisėdo. Patraukė žemyn mano sijoną, kad uždengtų šlaunis ir kelius, pataisė palaidinukę. – Ir aš nenoriu. Nepyk.

Atsisėdau, apkabinau jam kaklą, pabučiavau į lūpas ir nusišypsojau.

– Neatsiprašyk. Nėr už ką. – Apsidairiau. Mes buvom lauke po medžiu. Žemė kieta, su išsišovusiais šaknų gumburais, nusėta akmenėliais ir žvirgždu. Jaučiuosi purvina ir gerokai padauginusi alkoholio. – Man labiau patiktų prarasti skaistybę lovoje. Švarioje, minkštoje lovoje. Ir norėčiau būti blaivi.

– Ir aš, Keite. Tikrai. – Šypsodamas jis uždėjo delną man ant krūtinės. – Kad ir kaip traukia čia pat tave paimti, norėčiau tai padaryti gražiai. Ir kad abu būtume blaivūs, kad galėtume paskui prisiminti.

– Velnias, kiek valandų? – Paėmiau Vilio riešą, atsukau į save laikrodį, bet buvo per daug tamsu, neįžiūrėjau. – Ar jis nešviečia?

– Šviečia. – Vilis prisikišo riešą prie veido ir paspaudė apšvietimo mygtuką. – Beveik pusė devynių.

– Oi, siaubas. – Atsistojusi nusibraukiau nuo sijono žemes. – Velnias, velnias, velnias... Kaip vėlu. Mes ruošėmės pabūti tik valandą. Na, ir gausim pylos grįžusios namo! Einam. – Paėmiau Viliui už rankos. – Man reikia pasiimti Reičelę. Turime eiti. Tuojau pat.

Viduje Reičelės nebuvo. Dairiausi tarp šokančio jaunimo, bet niekur jos nemačiau. Apėjau grupeles, susispietusias pasieniais. Suradau Karlę, paklausiau, ar nematė, bet Karlė papurtė galvą, gūžtelėjo ir abejingai apsižvalgė. Buvo girta, trynėsi su kažkokiu nematytu bernioku. Reičelė jai mažiausiai rūpėjo.

– Gal lauke, – tarė Vilis, imdamas man už rankos. – Kur nors už durų. Arba prie mašinų.

– Gerai. Aš ieškosiu priešais daržinę, o tu – už jos. Susitiksime ten.

Man pasidarė baisoka. Jau vėlu, tėvai tikrai bus grįžę namo. Nerimaus, kur mes prapuolusios, jaudinsis. Oi, turėsim bėdos... O jeigu Reičelė bus apgirtusi arba jie nors užuos ją gėrus, mums galas. Abi ilgai turėsim kukuoti namie.

Vakare buvo daug dvyliktokų, galinčių vairuoti, todėl priešais daržinę stovėjo daugybė automobilių. Sustatytų eilėmis, kad būtų panašu į tvarkingą aikštelę.

Iš pradžių lauke nieko negirdėjau, bet paskui išgirdau vyriškus balsus. Kvatojimą. Stiklo skimbčiojimą. Pasukau tų garsų link ir priėjau mašiną, apstotą žmonių. Visos durelės buvo atlapotos, iš salono sklido šviesa. Ant durelių užsikvempę du berniukai. Trečias sėdėjo priekyje. Ketvirtas užpakalyje. Su Reičele.

Reičelės rankoj buvo alaus stiklinė, bet ji vos ją nulaikė suglebusiais pirštais. Galva atremta į sėdynės atlošą, akys prisimerkusios. Ji alsiai juokėsi iš kažko, ką pasakė vienas berniokų.

– Sveikutė, – prabilo jis, man priėjus. – Dar viena šventuolė.

– Labas, – nusišypsojau. – Atėjau pasiimti sesers. – Įkišau galvą į mašiną, pajudinau Reičelei kelį. – Reiče, turim eiti. Jau labai vėlu.

– Keitė... – Reičelė atsimerkė ir išsišiepė. Jai sujudėjus iš stiklinės išsiliejęs alus nubėgo per koją. Ji, regis, nepastebėjo. – Man baisiai smagu. Pasakoju jiems apie savo rečitalį. Visi žada ateiti. Įsivaizduoji?

Nužvelgiau berniokus. Apsirengę stiliumi, kurį mūsų mokyklos mergaitės vadina prasčiokišku: flaneliniais marškiniais ir sportinėmis striukėmis, taigi mokosi valstybinėje mokykloje. Akių nenuleido tik vienas, sėdintis prie vairo. Atrodė gerokai vyresnis už kitus, gal net dvidešimt kelerių metų. Nė akimirkos nepatikėjau, kad kurį nors domintų klasikinė muzika.

– Gerai, – tariau paimdama iš jos alaus stiklinę. – Todėl ir turime eiti. Jeigu dabar neisime namo, nebus jokio rečitalio.

Bandžiau Reičelę ištraukti iš mašinos už rankos. Nepavyko, sėdėjo susmukusi kaip maišas, pati nepasijudino; supratau, kad, jeigu patrauksiu smarkiau, ji išvirs ant žemės ir turėsiu ją vilkti.

– Kaipgi jūs parsirasit namo? – paklausė vaikinas priekyje. Jis buvo įsikandęs cigaretę.

– Pareisim. Netoli, – pamelavau.

Vaikinas nusijuokė.

– Aš vardu Grantas. Ne, jums toli. Nuo čia visur toli. Ir dar vakare. Patamsy.

Gūžtelėjau.

– Reičele! – pašaukiau. – Lipk pagaliau. Mums reikia eiti. Jau vėlu.

Ji tik susijuokė ir truputį pasisuko šonu, bet lipti nė nebandė. Svajingai šypsodama užsimerkė, tarsi ketintų miegoti. Aiškiai girtutėlė.

– Dieve... – tariau piktai žiūrėdama į Grantą, nors žinojau, kad pati esu kalta. Neturėjau jos čia vestis. Neturėjau palikti vienos. – Kiek alaus ji išgėrė?

Grantas nekaltai kilstelėjo antakius.

– Nežinau. Prie manęs – tik vieną stiklinę. Matyt, nepratusi. Šinai? – Jis pasisuko į bernioką užpakalyje, sėdintį šalia Reičelės, aptukusį, nepatrauklų. – Gal žinai, kiek ji išgėrė?

– Neee... – Šinas juokiasi – bjaurus švilpiantis garsas – ir spokso tik į Grantą. Į mane nė nedirsteli. – Iš kur, po galais, galiu žinoti? Gal prisisprogo prieš įlipdama.

– Koks košmaras. – Įsikniaubiu į delnus. – Kaip aš ją pargabensiu namo? – klausiu veikiau save, bet Grantas vis tiek atsakė:

– Mes jus parvešim.

Ėmiau galvoti. Parvesti Reičelę pėsčiomis šiuo metu aiškiai neįmanoma. Reikėtų čia laukti, kol ji išsiblaivys, galbūt kelias valandas, per tą laiką mama su tėčiu puls į paniką. Gal net paskambins policijai. Negalėčiau leisti, kad jie sėdėtų namie susirūpinę, taigi turėčiau pasiskolinti iš ko nors mobiliuką ir jiems pranešti, jog viskas gerai. Bet jie pradėtų tardyti ir užsispirtų mus parvežti. Šito baisiausiai nenorėjau. Pamatę, kur mes esame, kokioje daržinėje, kiek čia alkoholio, cigarečių ir narkotikų, jie pasiustų. Ir, ko gero, iškrėstų ką nors siaubingo, pavyzdžiui, mėgintų vakarėlį nutraukti ir visiems lieptų keliauti namo. Gal net paskambintų policijai, kad atvažiuotų ir jaunimą išvaikytų.

Supratau, jog jie vis tiek pastebės mus gėrus, todėl geriau pačioms parsirasti namo ir nuolankiai sutikti jų rūstybę, negu laukti dar baisesnio dalyko – kad jie čia atvažiuotų.

– Gerai, – tariau. – Ačiū. Neprašyčiau, bet nežinau, ką daryti. Ar jums nebus sunku? Mes gyvenam Tureke.

– Nebus. Ir taip jau ruošėmės važiuoti. Tiesa, Šinai?

– Aha, – nusižvengė Šinas, net pilvas sukretėjo. – Kaip tik norėjom maut iš šito suknisto vakaro.

– Aišku. Ar galima, pasakysiu savo draugui? – paklausiau staiga toptelėjus gerai minčiai. – Gal ir jis važiuotų kartu? Jeigu jūs neprieštarausit. Pavėžėtumėt iki mūsų, iš ten jis jau pats parsirastų.

– Pardon, mergyt. – Grantas pakratė galvą. – Jis netilps. Mes keturi: aš, Šinas, Džeris ir Krisas. Ir jūs, dvi panos. Taigi trys prieky ir trys užpakaly. Visas ekipažas.

– Nebent ji pati sutinka pasilikti. Parvešim jos draugužį su sese, o ją paliksim, – pasakė Šinas juokdamasis, bet nežiūrėdamas į mane ir kalbėdamas, lyg manęs čia nebūtų.