– Kieno čia? – paklausiau.
Karlė papurtė galvą, atseit nieko negirdi.
– Ar galim pasivaišinti? – surikau.
Karlė gūžtelėjo ir apsižvalgė.
– Nematau, kad kas nors neleistų! – savo ruožtu suriko ji išsišiepdama. – Einam šokti.
Karlė žengė į minią, šokančią priešais sceną, ir ėmė kraipyti klubus, linksėdama muzikos ritmu. Ji šoko gerai, laisvai ir lengvai. Iškėlusi skardinėlę pamerkė akį ir sriūbtelėjo gerą gurkšnį, tada pamojo mums ateiti.
Reičelė klausiamai pažiūrėjo į mane, bet aš papurčiau galvą. Šokti dar nenorėjau. Galimas daiktas, čia yra Vilis, rūpėjo jį susirasti. Bet aš paėmiau iš Reičelės alų ir linktelėjau, kad ji gali pasišokti.
Kaip ir skambindama, šokdama Reičelė užsimiršdavo. Dingdavo visas nedrąsumas, ji judėdavo lygiai ir ritmingai, visiškai susiliedama su muzika. Pažvelgė į mane šypsodama laiminga šypsena, ir aš linksmai nusijuokiau. Buvau maloniai apsvaigusi nuo alkoholio, apdujusi nuo triukšmingos minios ir muzikos, nuo mane supančio jaudulio. Tikriausiai Vilis atėjęs. Neabejojau, kad ir jis apsidžiaugs mane pamatęs.
Atsišliejusi į sieną lėtai siurbčiojau alų, nors man visai nepatiko, žiūrėdama, kaip šoka Reičelė ir Karlė. Jau ketinau leistis aplink daržinę ieškoti Vilio, kai staiga pats išdygo prieš mane.
Jis šypsojosi savo nuostabia, gera, plačia balta šypsena ir purtė galvą neva priekaištaudamas, kam atėjau į tokią vietą. Aš irgi jam nusišypsojau. Nė vienas nepasakėm nė žodžio, tik žengėm artyn ir susiglaudėm; užuodžiau jo kvapą – prieskonių, gal dar šokolado ir silpną prakaito dvelksmą, tada jo lūpos godžiai prigludo prie manųjų.
Glėbesčiuodamiesi mes bučiavomės, Vilis sukišo pirštus į mano plaukų kupetą. Atsilošėm, kad galėtume matyti vienas kito veidą, ir juokdamiesi vėl karštai apsikabinom. Taip džiaugėmės radę kits kitą, mus taip audrino minios šėlsmas ir mudviejų geismas, kad nesiliovėm šypsoti. Net bučiuojantis jaučiau, kaip Vilio lūpos šypso iš laimės.
Jam glaudžiantis prie manęs pajutau jo erekciją – buvo nuostabu, jog ją sukėliau aš, ir dar taip greitai: jis vos mane pamatė, prisilietė, ir kūnas šitaip atsiliepė. Man tarp kojų taip pat saldžiai nusmelkė, ir suvokiau norinti eit su juo iki galo. Mylėtis. Ne šįvakar, bet jau netrukus. Visai netrukus. Ir aš prisispaudžiau prie jo. Tai buvo pažadas.
Kadangi buvau su Viliu, alus pasidarė gardus, staiga apsidžiaugiau, jog daržinėje tamsu, – atrodė taip jauku ir romantiška. Jaučiausi nelyginant kokone ir taip, tarsi minios tirštynėje būtume vienu du.
16 skyrius
Tą vakarą po Alisos atsiprašymo žiūriu televizorių sofos kamputyje susirietusi su pižama, junginėju sau kanalus, kai į duris kažkas pabeldžia.
Iškart dingteli, jog Alisa, ir pagalvoju, gal man pasislėpti: išjungti televizorių, palįsti po antklode ir apsimesti, kad manęs nėra namie. Ne, aš ant jos nebepykstu, bet esu pavargusi ir man darosi silpna vien nuo minties apie jos neišsenkamą energiją. Bet nesislepiu. Atsidususi išjungiu televizorių ir einu prie durų.
Ne, atėjo ne Alisa – Robis. Šypsodamas atkiša plastikinį kibirėlį šokoladinių ledų, šokoladinio gėrimo pakelį ir plytelę „Tim Tmas“.
– Atnešu dovanų. Šokolado, šokolado ir dar šokolado.
Plačiai atidarau duris kviesdama jį vidun.
– Norėjau pasikalbėti. – Robis tebestovi tarpdury ir kaltai žiūri į mane. – Tikiuosi, nesutrukdysiu? Vakar neturėjom kada pasišnekėt akis į akį. O šnekėt yra apie ką. Supranti, aš tikrai norėjau pasikalbėt apie tavo seserį ir visa kita. Ir, aišku, apie Alisą. – Papurtęs galvą greitosiomis beria: – Bet žinau, jog tu tikriausiai nuvargusi ir nori gultis, todėl, jeigu neturi jėgų kalbėtis, pamaniau, padarysiu tau karšto šokoladinio gėrimo ir paguldęs paliksiu ilsėtis, o pats ateisiu kitą kartą. – Jis pasižiūri į mano pižamą. – Tu jau ėjai gultis, ar ne? Atsiprašau. Aš tik...
– Robi, – pertraukiu jį. – Liaukis, užeik. Nesu jau taip pavargusi. Netapau bejėge senučiuke. Be to, pati norėjau su tavim pasikalbėti. – Paimu iš jo ledus ir apsisukusi nueinu koridoriumi. – Ir noriu šitų nelemtų ledų. Tuojau pat.
Mes einam į virtuvę, prisikraunam dubenėlius ledų ir nusinešam į svetainę.
Ledai dieviški. Tamsūs šokoladiniai, gausiai aplaistyti dar tamsesniu šokoladiniu padažu. Juokais išsitepu juo lūpas ir išsišiepiu kaip klounas.
– Kaip skanu, – sakau.
– Labai juokinga, – juokiasi Robis. Šypsena tuoj pat dingsta, jis nudelbia akis į dubenėlį, bet nevalgo, tik knebinėja ledus šaukšteliu.
Aš nusilaižau lūpas, nusišluostau rankove.
– Viskas gerai? – klausiu.
– Aha, – gūžtelėdamas atsako jis. – Atėjau šnekėtis ne apie save, dievaži. – Robis pasižiūri į mane, neramiai susiraukia. – O kaip tu, Katrina? Viskas gerai?
– Taip, puikiai.
– Tu niekad man nesakei apie savo seserį. Visą laiką narsiai tylėjai. O aš amžinai lendu prie tavęs su savo bėdomis. Turėtum... Turiu galvoj... – Jis žiūri į mane staiga įsižeidęs ir piktas, pliaukšteli sau per koją. – Kodėl man nepasakei?
Padedu dubenėlį ant stalo ir atsiklaupiu priešais jį. Nuleidžiu rankas.
– Atleisk, Robi. Žinau, nesakydama tave užgavau. Žinau, gali atrodyti, jog aš tavimi nepasitikėjau ar dar kas nors, bet ne, netiesa. Tikrai.
Robis tylėdamas žiūri į mane, laukia.
– Kai mirė Reičelė, kilo didžiulis, ne – milžiniškas žiniasklaidos dėmesys. Mane spauda tiesiog persekiojo. Mamą su tėčiu – taip pat. Buvo klaiku. Laikraščiai rašė siaubingus dalykus apie mūsų šeimą ir mane, visokius pramanus arba neatpažįstamai iškraipytą tiesą.
Negaliu prisiminti to laiko be pykčio. Žurnalistai kurpė begalines istorijas apie Reičelės tragediją, mano šeima – iš tiesų laiminga ir jungiama tarpusavio meilės – buvo be gailesčio pavaizduota kaip nedarni, savanaudiška, bjauri. Tai prisiminusi apsiverkiu, šniurkščiodama bandau sulaikyti ašaras.
Robis atsisėda šalia manęs ant grindų ir apkabina.
– Tu nieko neprivalai pasakoti. – Jis priblokštas, suprantu, jog jį nuliūdinau ir dabar jis kaltina save dėl mano ašarų. – Nesvarbu. Aš nesuvokiau. Dieve, Katrina, esu visiškas kvailys, nemoku laiku užčiaupti savo plačios srėbtuvės.
Jo žodžiai mane prajuokina, aš nusišluostau ašaras.
– Ne tu mane pravirkdei. Kada tik prisimenu tą laiką, vis verkiu. Aš tik noriu paaiškinti, kodėl nepasakiau.
– Gerai, nereikia, tu neprivalai.
Aš nustumiu jo rankas nuo pečių ir pasisuku, kad matyčiau jo veidą.
– Bet aš noriu ir papasakosiu. Todėl tylėk ir klausykis. Prašau.
Jis prisidengia delnu burną.
– Mano pavardė ne Peterson. Aš Boidel.
Robis išplečia akis atpažinęs pavardę. Aišku, girdėjęs apie mus, prisimena seseris Boidel.
– Taip. Matai, kaip žinai apie mus. Bent jau žinai, kas buvo apie mus rašoma ir kalbama.
– Aš prisimenu pavardę. Daugiau nelabai ką, na, nebent kad tavo sesuo buvo muzikos vunderkindė. Teisingai?
– Taip, buvo.
– Negaliu patikėti. Nežmoniškai sunku suvokti. Tai buvo tavo sesuo? O Dieve, Katrina. Siaubingas įvykis. Tie šunsnukiai... Neįtikėtina.
– Taip. Ir po to žiniasklaida mus išgarsino. Blogąja prasme. Žiaurumu, landumu mus visus padarė dar nelaimingesnius... tarsi ir taip nebūtų buvę nepakeliama. – Aš gūžteliu. – Dar visokie psichologai ir kitokie žinovai be galo aptarinėjo mus, mūsų šeimos gyvenimą. Buvo koktu. Mes jautėmės visiškai... apgulti, sugniuždyti. Tada aš pasikeičiau vardą – iš Keitės Boidel tapau Katrina Peterson ir persikėliau į Sidnėjų. Mama su tėčiu irgi išsikraustė. Bet jie nenorėjo gyventi Sidnėjuje, todėl apsigyveno Niukaslyje. Aš tau nesakiau, nes nebenorėjau būti Keite Boidel. Nenorėjau, kad sužinotum apie mane gerai manęs nepažindamas. Ar nors kiek aišku?
Читать дальше