Ребекка Джеймс - Tobula klasta

– Tiesa.

– Gerai. To ir tikėjausi. Todėl jau turiu paruošusi klausimą. – Alisa palinksta jo pusėn. – Taigi, Benai, kur buvo įdomiausia užsiimti seksu? Ir turi sakyti tiesą, antraip skirsiu tau užduotį. Tikrai nelengvą.

Benas, nervingai juokdamasis, spokso į savo gėrimą.

– Aaa... na, turbūt kartą prieš porą metų. Kai pirmą sykį atvykau į Australiją. Susipažinau su tokia pašėlusia mergiote. Ji nepripažino jokio atsisakymo. Nė už ką. Tik ne ji. Dieve mano, jos kūnas buvo fantastiškas, todėl ir aš neketinau sakyti „ne“. Taigi vieną vakarą esam vieno draugo namuose, ji mane nusitempia į jo tėvų miegamąjį. Ir, žinokit, pradedam dulkintis jų lovoje, bet paskui grįžta tėvai, tada mes neriam į drabužinę, na, tokią kaip kambarys, o ten... na, gera, tamsu, jauku, taigi toliau darom, ką pradėjom lovoj. – Jis nutyla, pažvelgia į Alisą ir išsišiepia, skruostai parausta. Alisa irgi žiūri į jį su šypsena, padrąsinamai, ir staiga visiems tampa aišku, kad jis pasakoja apie Alisą. Robis taip pat žiūri į Beną, jo veidas be jokios išraiškos, bet matau, kaip ranka, gulinti ant grindų šalia kojos, susigniaužia į kumštį, gyslos išpampsta. Mane ir vėl apima panika, begalinis troškimas, kad viskas imtų ir sustotų. Atsivyniotų atgal. Į pradžią. Vis dėlto vakaras baigsis siaubingai. Gerai Robis sakė.

Tačiau Benas tiesos visiškai neslepia, ir aš suabejoju, ar jis žino, kad Alisa su Robiu pora. Kai Alisa visą vakarą taip elgiasi, jis galėjo pamanyti, jog ji neturi vaikino.

– Ir tai ne viskas, – toliau kalba Benas. – Įdomiausia buvo, kai...

– Ačiū, Benai, – pertraukia jį Robis garsiu, šaltu ir kandžiu balsu. – Ačiū ir už tiek. Iš tiesų manom, kad išgirdom pakankamai. Ir ačiū Alisai už tokį protingą klausimą. Buvo taip įdomu, taip smagu klausytis. Iki tol nesupratau, bet dabar matau, kad bet kokio žaidimo sėkmė – nešvankios sekso istorijos. Puiku. Ačiū, Benai. Pasistengsiu, kai ateis mano eilė... na, būti toks pat storžievis.

Benas, raudonas kaip burokas, ėmė piktai siurbti pro šiaudelį kokteilį, Filipa, sumišusi ir pasibaisėjusi, kikeno į saują.

– Mano eilė, mano eilė, – sakau apsimestinai linksmai. Viltingai žvelgiu į Filipą tikėdamasi, kad ji man padės viską užglaistyti. – Filipa, tiesa ar užduotis?

– Tiesa, – paslaugiai atsako Filipa. – Mėgstu tiesą. O šiaip patinka klausimai. Jie dažnai daugiau pasako apie klausėją negu apie klausiamąjį, ar jums taip neatrodo?

Šypsausi Filipai dėkinga už jos tauškėjimą. Bet man sunku sugalvoti klausimą jai, ir aš valandėlę tyliu.

– Katrina, – nusijuokia Alisa, – tu net klausimo neturi, ką? Leisk man pabandyti. Dar vieną kartą. Aš tave paklausiu.

– Tačiau tu jau uždavei klausimą, – įsiterpė Robis. – Tegul Katrina bando.

– Mes ir taip žaidžiam ne pagal taisykles. Iš tikrųjų dabar turėtų būti Beno eilė. Todėl nesvarbu, tiesa? – sako Alisa. Jau aišku, kad girta. Kalba lėtai, stropiai tardama kiekvieną žodį, bet vis tiek liežuvis pinasi. – O nuo kada, Robi, taip uoliai laikaisi taisyklių? Nuo kada pasidarei toks nuobodus ir tik gadini visiems malonumą?

– Gadinu malonumą? – nusišaipo Robis. – Čia nelabai yra ko gadinti, Alisa.

Alisa jo nesiklauso, atsisuka į mane.

– Tiesa ar užduotis?

– Tiesa, – atsakau juokdamasi. – Žinoma. Įsivaizduoju tavo užduotis, todėl nenoriu šiąnakt lėkti nuoga Oksfordo gatve.

– Tie-sa, – lėtai iškošia Alisa, tarsi gardžiuodamasi žodžiu. – Tikrai to nori? Tikrai manai, kad galėsi atsakyti visiškai atvirai?

– Manau, taip. Bandyk.

– Gerai. – Ir ji smalsiai įsispitrėja į mane. – Taigi ar širdies gilumoje džiaugeisi? Džiaugeisi jos atsikračiusi? Savo tobulos sesers? Ar slapčia džiaugeisi, kai ji buvo nužudyta?

Staiga viską regiu tarsi sulėtintame filme ir per miglą. Girdžiu, kaip Robis piktai įtraukia oro ir liepia Alisai nustot kvailiojus. Jaučiu, kad Filipa žiūri į mane susirūpinusi, nesuprasdama, kas čia darosi, ar Alisa kalba rimtai. Ranka pajuntu Filipos delną, nerimą jos prisilietime...

Bet matau tik Alisą. Jos akis. Šaltas, skvarbias, tokiais dideliais vyzdžiais, jog regiu tik juodumą. Kietą kaip ledas. Gilią, negailestingą juodumą.

13 skyrius

Pabundu anksti, dar su tamsa. Naktį Sara paliko savo lovą ir įlipo į manąją, jos šiltas kūnelis prisiglaudęs prie manęs. Galva ant mano pagalvės, o aš guliu prie pat krašto, taigi daugiau kaip pusė lovos tuščia.

Išsirangau iš patalo lėtai ir atsargiai, kad jos nepažadinčiau, griebiu nuo kėdės, kur vakar numečiau, savo storą vilnonį megztinį. Jis šaltas. Einu į svetainę ir uždegu dujas. Nedidelį kambarį jos užlieja jaukia auksine šviesa ir kaipmat įšildo. Užsiplikau arbatos, atsinešu į svetainę ir susiriečiu sofos kamputyje.

Pradėjau anksti pabusti, kai Sara buvo mažutė, ir nuo tada nebegaliu ilgai miegoti. Kartais šiuo ankstyvu metu, kol Sara tebemiega, aš valau butą arba ruošiuosi dienai: darau Sarai pietus, tvarkau drabužėlius, bet dažniausiai sėdžiu gurkšnodama arbatą, mėgaudamasi vien sau skirtu laiku. Nieko ypatingo negalvoju, puikiai išmokau negalvoti. Stengiuosi nekurti bergždžių neaiškios ateities planų, maža to – vengiu prisiminti praeitį. Taigi pasiekiu kone meditacijos būseną: smegenys tuščios, mintys sutelktos tik į arbatos skonį arba alsavimą. Ir dažnai, kai apie septintą pabudusi Sara ateina pas mane susivėlusi, šilta ir kvepianti miegu, nustembu, kad taip greitai prabėgo dvi ar daugiau valandų.

Bet šį rytą siurbčiodama arbatą neišsėdžiu net valandos. Mane jaudina būsima diena, nekantriai laukiu, kaip Sara išvys sniegą, laukiu, kaip ji spygaus iš laimės važinėdamasi rogutėmis, lipdydama sniego senį. Noriu, kad ji greičiau pabustų ir lauktų dienos su manimi, todėl šeštą valandą atsistoju ir paruošiu mėgstamus Saros pusryčius: prancūziškų skrebučių su bananų griežinėliais ir klevų sirupu, didelį puodelį karšto šokolado. Padengusi stalą einu jos žadinti.

– Ar jau važiuosim, kur sniegas, mamyte? – vos atsimerkusi klausia Sara. Atsisėda iškart žvali ir nekantri. – Jau laikas?

– Dar ne. – Prisėdu ant lovos, apkabinu ją. – Bet aš prikepiau prancūziškų skrebučių, visą kalną, ir išviriau karšto šokolado. Tikiuosi, kad išalkai.

– Niam niam! – Ji nuspiria antklodę, šoka iš lovos ir išbėga iš miegamojo palikusi mane.

Svetainėje randu ją jau klūpančią ant kėdės ir kemšančią per abu žandus.

– Mamyte, valgysi? – klausia ji pilna burna. – Užteks ir tau.

– Turbūt. – Atsisėdu priešais ją, paimu skrebutį nuo padėklo vidury stalo ir įsidedu į lėkštę. – Iš tikrųjų užtektų dešimčiai žmonių.

– Nemanau, – rimtai sako Sara, purtydama galvą. – Aš labai alkana. Šiandien man reikia dešimties skrebučių. Jie mano mylimylimiausi.

Ir ji, užsigerdama karštu šokoladu, tikrai sušlamščia baisią krūvą. Privalgiusi tuoj pat lipa nuo kėdės.

– Einu ruoštis, – sako. – Mūsų laukia labai svarbi diena.

Juokiuosi, kad ji, norėdama kalbėti kaip suaugusi, pasisavino vieną mano frazių.

– Tikrai labai svarbi diena. Tačiau turime marias laiko. Saulė dar nepatekėjusi.

– Aš noriu susiruošti pirma. Pralenkti saulę.

14 skyrius

Ir vėl girdžiu. Beldimą. Tylų, bet atkaklų. Kad ir kas belstų, tai daro beveik penkiolika minučių, aš jau pavargau bandydama to beldimo nepaisyti, man bloga nuo apsimetinėjimo, jog manęs nėra namie.

Einu prie durų, bet neatidarau.

– Eikit sau. Jau vidurnaktis. Eikit iš čia.