Ребекка Джеймс - Tobula klasta

Iš tiesų mudu su Robiu tiek daug kalbamės ir taip gerai sutariame, kad aš pradėjau nerimauti, ar neerzinam Alisos. Pamaniau, ji gal net pavydi. Bet kai paklausiau, ar ji nenorėtų, kad mažiau kalbėčiausi su Robiu, kad laikyčiaus nuo jo atokiau, ji papurtė galvą klausiamai žvelgdama į mane.

– Kodėl? Man patinka, kad jūs sutariate. Du mano mylimiausi žmonės pasaulyje. Žavu, kad turite tiek kalbos. Tada aš galiu patylėti.

– Oi, gerai. Bijojau, kad nepamanytum... nepamanytum, jog aš kliudau... nepradėtum pavydėti.

– Pavydėti? – nustebo Alisa. – Aš niekad nepavydžiu. Nei žmogaus, nei daikto. Galiu drąsiai sakyti, kad man šis jausmas nepažįstamas. – Ji gūžtelėjo. – Jei nori žinoti, pavydas man atrodo kvailas, bergždžias dalykas.

Penktadienio vakaras, po kelių savaičių prasideda egzaminai, turbūt reikia sėdėti namie ir kartoti medžiagą. Tačiau visą savaitę stropiai mokiausi, o Robis su Alisa maldavo mane važiuoti kartu. Žinau, egzaminai svarbu, bet šiuo metu draugystė su Alisa ir Robiu svarbiau. Smagiai praleisti savaitgalį, gyventi gyvenimą, kurį tiek laiko buvau sau uždraudusi, šiandien atrodo ne tik svarbu. Gyvybiškai būtina.

Mes su Robiu šnekamės apie slidinėjimą. Robis, labai mėgstantis slides, pasiūlo žiemą trise nuvažiuoti ten, kur yra sniego.

– Kad man nelabai sekasi, – sakau. – Ko gera, tik trukdyčiau, sugadinčiau jums atostogas.

– Aš tave išmokysiu, – taria Robis. – Išvažiuosi asas.

– Koks pasitikėjimas! – juokiuosi. – Tu net nežinai, kokia aš beviltiška. Išmokyti mane gerai slidinėti – beveik stebuklas.

– Bet mane jis išmokė, – sako Alisa; atsisukusi ji sulėtina žingsnį, kad galėtų eiti kartu. Įsiterpia tarp manęs ir Robio. – Kai pernai nuvažiavom į kalnus, nemokėjau net stovėti ant slidžių, bet po savaitės slidinėjau kaip čempionė. – Ji įsikimba Robiui į parankę ir nusišypso jam. – O tu slidinėdamas atrodai toks seksualus... – Alisa dirsteli į mane. – Kai slidinėja, jis toks savimi pasitikintis ir valdingas. Toks be galo mielas.

Robis staiga sustoja, susiraukęs pasižiūri į Alisą.

– Sakai, mielas? Negali būti. Kai ten buvom, man taip neatrodė.

Alisa nusijuokia priglusdama prie Robio.

– Kvaileli, matyt, manęs nesupranti.

Robis neatsiliepia į Alisos meilumą įprastu būdu, irzliai papurto galvą.

– Atėjom, – burbteli atsikabindamas nuo Alisos ir žengdamas į priekį. Mosteli į baro duris, virš kurių kabo iškaba „Iš Afrikos“.

Jis atidaro duris ir mudvi su Alisa praleidžia pirmas. Žengdama vidun šypteliu jam. Jis irgi nusišypso, bet šypsena nepasiekia akių. Iš sukaustytos jo laikysenos aišku, kad susikrimtęs ar supykęs, o gal ir toks, ir toks.

Viduje tamsu, šviečia tik mažos sieninės lempelės ir žvakės ant staliukų. Po kurio laiko, akims apsipratus, matau, jog sienos tamsiai raudonos, o ant kiekvienos kėdės guli ryškių spalvų marokiško stiliaus pagalvėlė.

Padavėja pasisveikinusi nuveda mus prie staliuko kertėje.

– Einu paimti gėrimų, – sako Robis.

– Puiki mintis, – pagiria Alisa. – Man butelį šampano.

– Visą butelį? – išpučia akis Robis. – Nebijai padauginti?

– Ne, – atkerta Alisa. – Manau, kad butelis bus kaip tik. Ačiū.

Robis kraipo galvą, žiūri į mane.

– Katrina?

– Ačiū, citrininio limonado.

Alisa užverčia akis.

– „Ačiū, citrininio limonado“, – plonyčiu balseliu mėgdžioja ji mane. – Pavyzdinga panelė alkoholio negeria.

– Aš negaliu, Alisa. Esu nepilnametė. Ir neturiu tapatybės kortelės.

– Katrina, tu neprivalai teisintis, – sako Robis. – Aš irgi išgersiu ko nors gaivaus. Rytoj futbolas. Alisa viena gers alkoholį.

– Oooi, – atsidūsta Alisa. – Jau kaip su jumis smagu... Pasisekė.

Robis susiraukia, sučiaupia lūpas, akys šaltos; nusisukęs eina prie baro.

Alisa nulydi jį žvilgsniu.

– Manau, jis ant manęs supyko, – taria gūžtelėjusi. Ir ima žvalgytis atvirai apžiūrinėdama lankytojus. Atrodo rami ir linksma, visiškai abejinga aiškiam Robio nepasitenkinimui.

Aš atsigręžiu į Robį, prie baro laukiantį gėrimų. Jis žiūri tiesiai tuščiu veidu. Toks nelaimingas.

– O kas yra? – sakau. – Ko jis staiga taip supyko?

– Na, manau, kalbomis apie kelionę į kalnus jam kai ką priminiau. Kai ten buvome, jam šiek tiek pagadinau nuotaiką. Aš susipažinau su tokiu slidinėjimo instruktoriumi. Praleidau su juo tik vieną naktį. Robiui nepatiko.

– Susipažinai? Tik vieną naktį? Ką čia šneki?

Alisa į mane nežiūri. Ji įbedusi akis į porą prie gretimo staliuko.

– Šneku, kaip buvo. – Atsidususi toliau kalba aiškiu, šaltu balsu, lyg aš būčiau priekurtė ar nepajėgčiau suprasti. – Vos vieną naktį. Su kitu vyru. Jo kambaryje. Tikiuosi, smulkmenų tau nereikia? Robis supyko. Atrodo, jis kažkodėl laiko mane savo nuosavybe.

Mane taip pritrenkė Alisos prisipažinimas, kad nesugalvoju, ką sakyti, valandėlę sėdžiu kaip kvaiša prisidengusi delnu burną. Ir pirma supratau, jog Alisa į savo santykius su Robiu žiūri lengvabūdiškai, žinojau – jis jai rūpi daug mažiau negu ji jam. Kad išvykusi su Robiu iš tikrųjų praleido naktį su kitu vyriškiu, tiesiog nesuvokiama. Arba tai buvo baisus tyčinis žiaurumas, arba, nė kiek ne geriau, – įrodymas, jog Alisa kažkodėl nepajėgia įsivaizduoti, kaip Robis jaučiasi dėl tokio jos elgesio.

Nespėjus man suvaikyti minčių ir pasakyti ko nors protingo, Alisa pašoka mojuodama rankomis.

– Benai! – šūkteli puldama prie poros, į kurią ji prieš tai kelias minutes spoksojo. – Benai Djuberi! Čia tikrai tu. Neapsipažinau. Žiūrėjau, žiūrėjau, paskui išgirdau kalbant. Iš kelių žodžių galutinai supratau, jog tai tu.

Alisa taip garsiai šneka, kad restorane trumpam visi nutyla, klausosi sužiurę į ją. Benas ir priešais jį sėdinti mergina, aukšta, plona, ilgais palaidais raudonais plaukais ir blyškia oda, tylėdami žiurkso į besiartinančią Alisą. Benas apstulbęs, kone išsigandęs.

– Alisa... – Jis atsistoja, atkiša ranką lyg ir pasisveikinti, bet ji nepaiso šio mosto ir jį apkabina. Ilgai bučiuoja į lūpas. Kai atsitraukia, Beno skruostai paraudę, jis sutrikęs ir susigėdęs. – Tai bent! Ką tu čia veiki? – klausia jis amerikietišku akcentu.

– Vakarieniauju, ką gi dar. Kaip ir tu, kvaileli. – Alisa ima Benui už rankos ir atsisuka į mūsų staliuką kaip tik tą akimirką, kai Robis grįžta su gėrimais. – Robi, Katrina, čia Benas. Benas Djuberis, mano pirma tikroji meilė.

Benas žvilgteli Alisai per petį į savo kompanionę, bando kažką sakyti, bet Alisa, atsukusi nugarą Beno draugei, tempia jį už rankovės.

– Eikš prie mūsų staliuko, – sako ji. – Eikš. Visi galime sėdėti kartu.

– Oi, nemanau... – Benas žiūri į savo merginą. – Mudu su Filipa...

Alisa apsisuka ant kulno ir taria Filipai:

– Labas, aš Alisa. – Paleidusi Beną duoda ranką Filipai. Jiedvi pasisveikina. Alisa šiltai šypsosi. Filipa linkteli nedrąsiai šyptelėdama.

– Ateisit prie mūsų, gerai? – kviečia Alisa. – Nors truputį pasėdėkit. Mes su Benu kaži kiek metų nesimatėme. Turim daug pasipasakoti.

Filipa su Benu sutinka pasėdėti su mumis; kol jie renkasi daiktus, Robis žiūri į mane suirzęs ir negalėdamas patikėti. Padavėja padeda pristumti jų staliuką prie mūsų, kad užtektų vietos penkiems.

Alisa, visiškai nepastebėdama, kaip visiems nesmagu, linksmai sau tauškia, o mes visi tyliai, varžydamiesi siurbčiojam savo gėrimus. Alisa pasakoja apie vasarą, kai susipažino su Benu. Jai ėmus postringauti, kaip gera buvę turėti amerikietį vaikiną ir kaip patikusi jo amerikietiška tartis, Benas sutrikęs gailiai pažvelgia į Filipą.