Ребекка Джеймс - Tobula klasta

– Taip, puiki, – linkteliu dirbtinai nusišypsodama.

– Ir ji aiškiai tave dievina, – sako mama. – Nesiliovė tavęs gyrusi. Kokia laimė, kad judvi susidraugavot.

Tada ji pasilenkia, pabučiuoja man į skruostą šypsodama giedriausia, nuoširdžiausia šypsena, kokią tik esu regėjusi po Reičelės mirties. Mama plačiai išskečia rankas, aš padedu arbatos puodelį ir ją apkabinu. Stovim apsikabinusios ilgai ilgai, o kai pasileidžiam, Alisai nebejaučiu jokio pykčio. Ji padarė mamą laimingą, todėl, užuot vaikiškai pavyduliavusi, turėčiau būti dėkinga. Esu neprotinga, savanaudė ir smulkmeniška. Lipdama aukštyn pasižadu ateityje Alisai būti geresnė ir supratingesnė. Juk jos ketinimai visada patys geriausi. Ji gera draugė: švelni ir dosni, visada geranoriška.

11 skyrius

Eidamos į vakarėlį užsukam pas Karlę. Ji nusivilko uniformą, užsimovė platėjančius džinsus, apsitempė rausvais marškinėliais ir įsispyrė į bekulnes auksinės spalvos basutes. Pasiūlė ir mums kuo nors persirengti, bet mudvi su Reičele nutarėm likti uniformuotos.

– Ilgai juk nebūsim, – priminiau joms, griežtai žiūrėdama į Reičelę. – Tik valandą, daugiausia pusantros.

– Žinoma, – linktelėjo Reičelė. – Mes tik pasisveikinsim. Pasiklausysim grupės. Ir atgal.

Abi su Reičele pasileidom plaukus. Reičelės buvo ilgi, tiesūs ir auksiniai, mano tamsūs ir garbanoti. Nusirišom mokyklinius kaklaraiščius, išsitraukėm palaidinukes, kad apranga atrodytų laisvesnio stiliaus. Tik negalėjom pakeisti sijonukų ilgio. Tamsiai žalios vilnos sijonai buvo gerokai žemiau kelių – aiškus privačios mergaičių mokyklos ženklas.

Pasiskolinom iš Karlės lūpų dažų. Aš pasidažiau tamsiai vyšnine spalva, gražiai tinkančia prie tamsių plaukų ir odos, Reičelė pasitepė šviesiai rausvais, derančiais prie jos šviesaus gymio. Karlė lūpas nusidažė ryškiai rožine spalva, kaip marškinėlių.

Išsiėmusi iš mokyklinio krepšio mobiliuką, Karlė jį išjungė. Nusviedė ant lovos.

– Jeigu nenori, kad tėvai skambinėtų. – Pažvelgusi į mus gūžtelėjo. – Palikit ir jūs. Rytoj atnešiu į mokyklą.

Abi su Reičele išsitraukėm mobiliuosius telefonus, išjungėm ir palikom ant Karlės lovos.

Pasipurškusios brangiai atrodančiais Karlės motinos kvepalais – tualetinis staliukas net lūžo nuo flakonėlių – iškeliavome. Nuo Karlės namų iki daržinės nebuvo labai toli, todėl nutarėm eiti pėsčios. Gal po penkių minučių, per kurias tingiai aptarinėjom, kurie pakelės namai patinka, o kurie ne, Karlė iš kuprinėlės išsitraukė pusbutelį.

– Palaukit. – Ji sustojo, atsuko jį ir patraukė didelį gurkšnį. Iš to, kaip jai ištryško ašaros ir ji ėmė žiopčioti, supratom, kad gurkštelėjo ne vandens.

– Kas čia? – paklausiau.

– Degtinė. – Karlė atkišo man butelį. – Su trupučiu limonado. Nori?

Pašaipiai papurčiau galvą, bet butelį paėmiau. Reikėjo žinoti, kad Karlė neis į vakarėlį nepasiėmusi alkoholio. Ji pirmoji mūsų mokykloje pradėjo gerti. Ji visad pirmiausia prisimindavo, jog reikia nusipirkti gėrimo, ir prireikus paprašydavo ką nors iš vyresniųjų, kad nupirktų.

Pridėjau butelį prie lūpų, atsargiai paragavau. Stipru. Beveik gryna degtinė.

– Dieve mano, Karle, tikra mirtis, – pasakiau grąžindama butelį.

– O tu, Reičele? – Karlė pasiūlė butelį Reičelei ir klausiamai kilstelėjo antakius. Reičelė pažvelgė į mane tarsi prašydama leidimo.

– Žinoma, – gūžtelėjau aš. – Tačiau tau nepatiks. Pirmą kartą ragaujant alkoholio skonis kaip benzino.

Reičelė siurbtelėjo, bet, kaip ir tikėjausi, papūtė lūpas susiraukdama iš pasibjaurėjimo.

– Fui, kokia bjaurastis.

– Tai tik priemonė tikslui pasiekti. – Karlė papurtė galvą ir atstūmė butelį, kai Reičelė norėjo jį atiduoti. – Dar patrauk. Kuo daugiau gersi, tuo bus lengviau. Padės atsipalaiduoti, gerai praleisti laiką.

Reičelė paklausė Karlės – dar trūktelėjo iš butelio.

– Ne taip jau ir blogai, – tarė vyptelėdama. – Bet vis tiek normalus limonadas labiau patinka.

Karlė nusijuokė.

– Normalus limonadas tau nepadės taip pasilinksminti kaip šitas daiktas. Patikėk.

Nesuprantu, kodėl nesijaudinau dėl to, ką geria Reičelė. Nežinau, kodėl labiau ja nesusirūpinau, nesekiau, kaip ji geria, ir nepasistengiau, kad liktų palyginti blaivi. Turbūt degtinė man pačiai iškart trenkė į galvą – visoms trims. Eidamos butelį dažnokai leidom per rankas; pojūčiams apsipratus su alkoholiu, jo skonis pasitaisė ir mes ėmėm gerti didesniais gurkšniais. Buteliui ištuštėjus, Karlė sustojo.

– Pala. – Ji pasidėjo kuprinę ant žemės ir atsitūpė prie jos. Išėmė didelį stiklinį butelį ir pasuko, kad pamatytume etiketę. „Stolichnaya Vodka“. – Juk nemanėt, kad leisiu išsekti atsargoms? – Ji išsišiepė pakėlusi galvą. – Dabar reikės gerti gryną. Limonado nebėr. – Ji pripylė pusbutelį, iš kurio pirma gėrėme, ir atkišo Reičelei. – Tu pradėk. Bus kaip ugnis, bet priprasi.

Reičelė paėmė butelį, gurkštelėjo. Kai nurijo, mudvi su Karle ėmėm juoktis iš jos išraiškos.

Kelyje užtrukom beveik keturiasdešimt minučių ir atėjom gerokai įkaušusios. Reičelė raudonais skruostais buvo išsišiepus lig ausų. Atrodė tokia gražutė, tokia tyra ir jauna.

– Kaip jautiesi? – Paėmiau jai už rankos. – Normaliai?

Mes dar buvom lauke, bet girdėjome muziką, labiausiai bosinę gitarą, balsus ir kvatojimą – jaunimas linksminosi. Jaunimas be suaugusiųjų.

Reičelė pažiūrėjo į mane taip pat išsišiepusi ir linktelėjo. Ėmė judėti muzikos ritmu, linguodama klubais. Pakėlusi antakius užvertė galvą tarsi norėdama geriau įsiklausyti.

– Einam. – Karlė stumtelėjo mus pirmyn. – Juk nestovėsim visą vakarą. Kad ir kaip judvi myliu, ėjau tokį kelią ne tam, kad kabėčiau čia su jumis.

Kol ėjom prie durų, man toptelėjo, kad aš nesu rimtai apgalvojusi šito žygio. Mes ketinom užtrukti valandą. Ketinom Reičelę pristatyti namo penktą, kad turėtų laiko pagroti. Bet pas Karlę užgaišom geras dešimt minučių, keturiasdešimt minučių ėjome. Matydama, kaip Reičelė žengia į vidų džiaugsmo ir lūkesčio sklidinu veidu, ritmingai judėdama pagal muziką, supratau, kad neišvengiamai nusivėlinsime grįžti.

Ir dar supratau, kad grįšime mamai ir tėčiui jau parvažiavus namo; turėsime aiškintis, turėsime nemalonumų. Didelių nemalonumų.

Bet aš buvau jauna, įkaušusi, girdėjau muziką, mačiau, kaip bendraamžiai kvatodami šoka, ir tą valandėlę tiesiog nesukau sau galvos.

12 skyrius

Alisa eina priekyje. Vos per du žingsnius, bet vis tiek sunku įtraukti ją į pokalbį, vis tiek aišku, kad ji nenusiteikusi šnekėtis. Nemanau, kad nelaiminga, supykusi ar nuliūdusi, toli gražu ne, – jos nuotaika puiki, ji spinduliuoja energiją, grožį ir jaunystę, aiškiai patenkinta, kad tokį puikų rudens vakarą eina pasivaikščioti, ir mėgaujasi paskutine šiluma.

Bet kartais ji tampa užsidariusi ir susimąsčiusi. Mudu su Robiu pakankamai ją pažįstame, todėl nesijaudiname, kad ji gali būti dėl ko nors susikrimtusi ar užsigavusi, suprantame, kad jai kai kada labiau patinka patylėti. Sykį net nutiko toks humoras. Mudu su juo karštai šnekėjomės apie muziką, nuo roko iki operos, kai pamatėm, kad Alisa ant sofos miega. Neįsivaizdavom, kada ji užmigo. Mes turbūt prašnekėjom kelias valandas. „Manau, Katrina, ji pavargo nuo mūsų nepabaigiamų kalbų, – juokdamasis pasakė Robis. – Turbūt per daug plepam. Jai mirtinai nuobodu.“ Ir jis veikiausiai neklydo. Mudu su Robiu niekad nepristingam šnekos – mūsų pokalbiai, nuo knygų iki sporto, aplinkos ir politikos, gali trukti valandų valandas.